Pirmieji vaikystės prisiminimai su alkoholio poskoniu
Moteris šiandien jau įžengusi į ketvirtą dešimtį, tačiau niekaip negali atsikratyti nepasitikėjimo savimi, nerimo, įtampos ir kitų emocijų, kurios ją gniuždo bet kuriame žingsnyje.
„Kas gali paneigti, jog tai, ką aš patyriau, nepadarė man skriaudos? Kiek prisimenu save, tiek nuolat turiu kovoti su vidiniais demonais, nepasitikėjimu, savęs nuvertinimu, nemokėjimu kurti santykių. Ar nuolat gerdavęs tėvas nepastūmėjo manęs į tokią jausmų duobę?“ – klausia Vilma.
Ją visada vadino gera mergaite. Ji puikiai mokėsi, buvo tvarkingai aprengta, nors gyveno itin kukliai. Mama nebuvo švelni, nors turbūt tai susiję su tuo, ką jai pačiai teko patirti, – vyro girtavimą ir visą ūkį ant galvos.
„Manau, mamos šiurkštumas mane paveikė taip, kad tapau ir pati vyriška, šiurkštoka, kai jau paaugau. Iki to laiko tik prisimenu, kaip girtas tėvas mane mėgino mokyti skaityti, kaip aš jo laukdavau, kaip man reikėjo meilės.
Bet tai buvo tik girti epizodai jo gyvenime. Manęs neskriausdavo, nemušdavo, bet negirtas dėmesio rodė mažai, o aš jo troškau kaip pamišusi.
Jaučiausi ne nemylima, o užmiršta – be pasakų, paglostymo prieš miegą.
Gal todėl bet kuriam parodžiusiam dėmesį suaugusiajam lipdavau ant galvos, nes man to fizinio prisilietimo ir prisiglaudimo labai reikėjo. Jaučiausi ne nemylima, o užmiršta – be pasakų, paglostymo prieš miegą. Tokie elementarūs dalykai šiandien daugeliui vaikų įprasti, o aš neprisimenu nieko“, – teigia moteris.
Paauglystėje atėjo pasišlykštėjimas
Vėliau, Vilmai augant, alkoholio įtaką ji pradėjo matyti ir kitų akimis. „Tėvas nuolat sakydavo, „koks aš alkoholikas, aš negeriu kiekvieną dieną, aš tik alaus, gerai, kartais užbaliavoju, bet gi neguliu prie konteinerio“.
Man buvo tokia gėda, tokia baisi gėda, kai grįždavau namo ir pamatydavau jį gulintį kieme po krūmais. Dažnai apsišlapinusį, prasmirdusį. Kartais jis toks gulėdavo lovoje, tada mama ateidavo miegoti pas mane.
Būdavo ir taip, kad jam grįžus prasidėdavo riksmai, keiksmai, klyksmai vidury nakties. Tai beprotiškai erzindavo, juk man kitą dieną į mokyklą! Aš mąsčiau tik pragmatiškai, jau buvau atbukusi nuo to, kad tai siaubingai nenormalu.
Niekam nepasakojau apie savo tėvą, nes man buvo šlykštu ir gėda. Aš retai kada galėdavau pasikviesti draugų, nes jis bet kada galėjo grįžti girtas, murzinas, su mėlynėmis veide ar apsišlapinęs, įvirtęs į kokią purvo krūvą. Dar baisiau buvo tada, kai per mano gimtadienį, kai buvau pasikvietusi draugų, jis grįžo su gėlėmis, visiškai trūkęs ir norėjo mane pasveikinti. Mano mama pradėjo jį talžyti tomis gėlėmis...“
Vilma prisimena, kad ją kamavo pasišlykštėjimo jausmas, o baisiausia, kad tėvui viskas atrodė gerai, jis nesuprato, kodėl jam išrėkiau, kad jis darantis man gėdą, nes save laikė puikiu tėvu.
„Kuo toliau, tuo labiau supratau, kad mano gyvenimas negali būti toks. Aš pavydėjau kitoms šeimoms, kurios kartu atostogaudavo, bendraudavo, kurių namai buvo tvarkingi ir švarūs, o ne prasmirdę rūkalais ir alkoholiu“, – sakė Vilma.
Šiandien – visiškas atsiribojimas
Šiandien Vilmos santykiai su tėvu yra, kaip ji sako, jokie. Ji jam neskambina, bendrauja minimaliai, o ir jam pačiam neįdomu, kaip gyvena jo dukra.
Kas kartą lankant šeimą jai tenka didelis iššūkis būti su jais, o paskui grįžti į savo gyvenimą, kurį bando kurti kitaip.
„Aš juk turiu du vaikus, kurių jis turbūt net amžiaus nepasakytų. Greičiausiai net nežino, kuo aš dirbu. Ir ne dėl to, kad mūsų bendravimas minimalus, bet jam niekas neįdomu. Kai atvažiuojame pas tėvus, jis mažai ko klausia, nekalbina savo anūkų, nesidomi mūsų gyvenimu. Jam rūpi tik alkoholis, televizorius ir kompiuteris, prie kurių jis praleidžia visą savo laiką“, – sako Vilma.
Ji sako bandanti suvokti – galbūt tai susiję su sovietmečiu, kai degtinė liejosi laisvai, o apie kažkokį bendravimą šeimoje niekas nekalbėjo? Vyrai buvo tie, kurie geria, ir jiems buvo tarsi priklijuota etiketė, kad degtinė yra ta valiuta, dėl kurios reikia gyventi, kad tai normalu.
„Mąstau visaip, kad niekas tokio amžiaus žmonių nemokė, kaip kurti santykius, bet juk dar prieš tai kitos kartos santykius sugebėjo susikurti... Nejau tas mentalitetas nuplautas degtine?“ – klausia Vilma.
Šiandien ji suaugusi, turi savo šeimą, bet nuoskaudos yra gilios, gal tik užkapstytos, kad neiškiltų į paviršių. Kas kartą lankant šeimą jai tenka didelis iššūkis būti su jais, o paskui grįžti į savo gyvenimą, kurį bando kurti kitaip.
Taip ir norisi paprašyti visų tėvų – nesugriaukite gyvenimo savo vaikams.
„Aš taip noriu, kad mano vyras ir vaikai būtų laimingi, kad stengiuosi gyventi pagal kitą modelį. Kai prisimenu, kaip mano tėvas tempdavo alkoholį ir gerdavo miegamajame, kaip liedavosi degtinės upės garažiukuose, krūmuose ar kitose slaptose vietelėse, man darosi baugu.
Aš išgyvenau, iškenčiau, bet randai manyje liks visą gyvenimą. Neišpasakytas jautrumas, savivertės stoka, nerimo priepuoliai, baimė, o kartais nesivaldymas – visa tai man kišo ir kiša koją visur, kur beeičiau. Taip ir norisi paprašyti visų tėvų – nesugriaukite gyvenimo savo vaikams. Mylėkite juos ir įsiklausykite į jų žodelius, neatsisakykite apkabinti, neatstumkite. Šiandien aš bandau dovanoti meilę, kad įveikčiau skausmą“, – sako Vilma.
Respublikinio priklausomybės ligų centro, Vilniaus filialo ir priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ psichologė Daiva Klovienė
– SAV – kaip reikėtų suprasti šią sąvoką?
– SAV – Suaugę alkoholikų vaikai – trumpinys. Suaugę alkoholikų vaikai – tai vaikai, užaugę nedarniose (disfunkcinėse) šeimose. Dažniausiai tokiose šeimose bent vienas iš tėvų yra priklausomas nuo psichiką veikiančių medžiagų, tokių kaip alkoholis, narkotikai, vaistai ar turi kitų, pavyzdžiui, elgesio priklausomybių, tokių kaip lošimai.
Šie vaikai augo aplinkoje, kurioje nebuvo aiškių taisyklių, nuolatos tvyrojo melo, apgaulės, slapukavimo atmosfera, dviprasmybės. Šie vaikai nepatyrė besąlygiškos tėvų meilės, todėl patys neišmoko kurti darnių, pasitikėjimų grįstų santykių.
– Kaip tėvų alkoholio vartojimas veikia vaikų gyvenimus? Ar šioje konkrečioje Vilmos istorijoje jūs matote tai, kas būdinga SAV?
– Šeimose, kuriose vartojamas alkoholis, nuolatos tvyro įtampa, kyla konfliktai, barniai, fiziškai bei psichologiškai smurtaujama. Tokiose šeimose nepatenkinami baziniai vaiko poreikiai: jaustis saugiu, mylimu, pasitikėti tėvais, tikėti, kad gyvenimas yra saugus ir nuspėjamas.
Tokiose šeimose vyrauja įvairūs kraštutinumai – tai gali būti per didelė arba per maža vaiko kontrolė. Pavyzdžiui, už tą patį dalyką vaikas vieną sykį yra baudžiamas, o kitą sykį apdovanojamas. Taip „auklėjamas“ vaikas jaučiasi nesaugus, nesuvokia savo ribų, nuolatos patiria baimę, įtampą, stresą.
Už tą patį dalyką vaikas vieną sykį yra baudžiamas, o kitą sykį apdovanojamas.
Taip pat išgyvena gėdą dėl tokio tėvų elgesio, stengiasi nuslėpti tai, kas vyksta namuose, tokiu būdu bandant išsaugoti šeimos gerą vardą ir pusiausvyrą. Augdami tokiose šeimose, vaikai nežino, kas yra normalūs santykiai, todėl jie neišmoksta išreikšti savo jausmų ir kurti ilgalaikių, pasitikėjimu grįstų santykių su kitais žmonėmis.
Labai dažnai jie patys tampa priklausomi nuo alkoholio, narkotikų, vaistų ar elgesio, pavyzdžiui jiems pasitaiko valgymo sutrikimų ar priklausomybės nuo darbo. Vienas dažniausiai pasitaikančių sunkumų – kopriklausomybė. Tai priklausomybė nuo šeimos nario, kuris vartoja alkoholį ar kitus narkotikus.
Vilmos papasakotoje istorijoje pavaizduotas skausmas, nusivylimas, kurį jai teko patirti vaikystėje. Matome, kad ji augo chaose, išgyvendama baimę, gėdą, mamos šiurkštumą, tėvo nepastovumą. Ji kartais sulaukdavo tėčio dėmesio, tačiau kitais kartais matydavo jį girtą ir nenuspėjamą. Ji išgyveno gėdos ir baimės jausmus, nes nežinodavo, kas jos laukia namuose, grįžus iš mokyklos.
Nors ir matydami tėvų elgesį savo šeimose, suaugę alkoholikų vaikai dažniausiai sau renkasi priklausomus nuo alkoholio partnerius, sukurdami nedarnias šeimas.
– Ar tokie jausmai, išreikšti Vilmos istorijoje, normalūs? Ar SAV dažnai jaučia nuoskaudą, nerimą, paniką ir kitus neigiamus jausmus?
– Nerimas, nuoskauda – tai jausmai, būdingi visiems žmonėms. Kiekvienas žmogus, vienaip ar kitaip reaguoja į gyvenimo įvykius. Jausti nerimą, nuoskaudą ar kartais supanikuoti yra normalu. Tačiau, jeigu šie jausmai patiriami labai dažnai, neadekvačiai stipriai ar tampa dominuojantys, varginantys, jie trukdo normaliai funkcionuoti.
Šeimoje, vaikystėje patirti išgyvenimai turi įtakos tam, kaip jau suaugęs žmogus kuria santykius su kitais.
Šeimoje, vaikystėje patirti išgyvenimai turi įtakos tam, kaip jau suaugęs žmogus kuria santykius su kitais. Suaugę alkoholikų vaikai dažnai sunkiai atpažįsta savo jausmus, nesuvokia, kas sukėlė įtampą. Jiems būdinga savo jausmus slėpti arba iš viso neigti, todėl dažnai pasireiškia įvairios kūniškos reakcijos, pavyzdžiui panikos atakos, galvos skausmai ir kiti psichosomatiniai sutrikimai.
– Kaip galima padėti SAV ir kaip SAV gali padėti patys sau?
– Dažniausiai pagalbos jie kreipiasi ne dėl to, kad jų tėvai buvo alkoholikai. Atvykę pas psichologą į konsultaciją, jie kitaip formuluoja savo sunkumus: panikos atakos, nerimas, depresija, skyrybos, santykių sunkumai. Tik iš vėlesnių pokalbių paaiškėja, kad šie žmonės augo nedarniose šeimose ir tai paveikė jų elgesį ir emocijas, jau būnant suaugusiais.
Dažniausiai pagalbos jie kreipiasi ne dėl to, kad jų tėvai buvo alkoholikai.
Apie SAV fenomeną šie žmonės dažniausiai sužino tuomet, kai juos pačius užvaldo priklausomybė arba jų partneris kreipiasi pagalbos dėl priklausomybės.
Paprastai specialistai pasiūlo lankyti SAV grupes – tai anoniminės grupės žmonėms, patyrusiems vaikystėje traumų, susijusių su tėvų priklausomybėmis. Šios grupės būna atviros, į jas galima atvykti bet kada. Šiose grupės SAV turi galimybę pasiklausyti kitų žmonių istorijų, pasidalinti savo skaudžia patirtimi. Tai padeda jiems sustiprinti pasitikėjimą savimi, įgyti gebėjimų geriau pažinti save, savo jausmus.
Grupinė ar individuali terapija taip pat veiksminga pagalba šiems žmonėms. Psichoterapija gali padėti jiems išmokti naujų elgesio būdų, geriau suprasti savo gyvenimą ir pagerinti jo kokybę. Šie žmonės sau galėtų padėti studijuodami literatūrą, kurios pastaruoju metu yra labai daug.
– Kaip vertinate istorijos herojės savijautą ir ką jai patartumėte?
– Vilmos pasakojime jaučiasi daug nuoskaudos ir pykčio savo tėvui, ne tik dėl patirtų vaikystės traumų, bet ir dabartinio santykio į geriantį tėvą. Ji bando atsiriboti nuo tėvo, jo alkoholio vartojimo, tačiau neišvengiamai tenka susitikti su juo, kad ir retai, o susitikus vėl iškyla vaikystės nuoskaudos.
Šioje istorijoje mažai minima mama, tačiau atrodo, kad Vilma nepatyrė ir jos šilumos vaikystėje. Jai teko gyventi šalia kenčiančios motinos ir geriančio tėvo, o šeimoje nuolatos tvyrojo baimės ir gėdos atmosfera.
Šeimos nariai, šiuo atveju Vilmos mama, yra labai stipriai paveikiami artimo žmogaus alkoholio vartojimo, todėl jie patys tampa priklausomais nuo savo šeimos nario, jiems pasireiškia tie patys simptomai, kaip ir vartojančiam alkoholį nariui. Ši priklausomybė vadinama kopriklausomybe.
Panašu, kad Vilma negali atsiriboti nuo vaikystėje patirtų išgyvenimų ir tai jai trukdo dabar gyventi visavertį gyvenimą. Šiame pasidalinime skamba tik nuoskaudos, bet labai mažai kalbama apie dabartinę šeimą, juk yra du vaikai, vyras, atrodo būtų kuo džiaugtis, tačiau vaikystės nuoskaudos ir apmaudas taip užvaldo, kad sunku gyventi dabartyje, gyventi savo gyvenimą.
Panašu, kad Vilma negali atsiriboti nuo vaikystėje patirtų išgyvenimų ir tai jai trukdo dabar gyventi visavertį gyvenimą.
Nelengva vienareikšmiškai vertinti šį pasakojimą, nes iš aprašymo nesimato daugiau faktų apie jos dabartinį gyvenimą. Negaliu teigti, kad ankstyvi išgyvenimai absoliučiai paveikia jos savijauta šiuo metu. Nors, be abejonės, jos patirtos traumos turėjo įtakos savivertės susiformavimui ir jos santykiams su kitais žmonėmis.
Kad susiformuotų savivertė būtinos sąlygos šeimoje yra: tėvų meilė, šiluma, aiškiai nubrėžtos ribos, pagarbūs santykiai šeimoje. Visų šių dalykų moteriai trūko, ir tai galėjo paveikti jos dabartinius pasirinkimus ir elgesį, tačiau tai greičiausiai nėra vienintelė priežastis.
Vilmai patarčiau kreiptis į Al-Anon arba SAV savipagalbos grupes. Al-Anon grupėse susitinka priklausomų nuo alkoholio ar kitų medžiagų šeimos nariai, dalinasi skaudžia patirtimi, mokosi, kaip gyventi ramiai, nejaučiant tokių didelių sukrėtimų, kaip neprarasti savęs, neapleisti savo gyvenimo. SAV grupės yra skirtos suaugusiems, kurie turi vaikystės traumų dėl gyvenimo šeimose, kuriose karaliauja priklausomybės.
Taip pat rekomenduoju lankyti atvirą grupę vartojančių žmonių šeimos nariams, kuri vyksta „Aš esu“ bendruomenėje. Grupė yra nemokama ir vyksta kiekvieną pirmadienį. Daugiau informacijos galite rasti bendruomenės tinklapyje.
– Kaip galima spręsti šią problemą? Kaip ieškoti pagalbos?
– Šiuo metu Lietuvoje yra labai daug galimybių gauti įvairią pagalbą. SAV grupės yra pritaikytos teikti pagalbą žmonėms, patyrusiems traumas, gyvenant nedarniose šeimose. Šios grupės yra visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Jos atviros ir prieinamos kiekvienam, kuriam tokios pagalbos reikia. Daugiau informacijos apie jas galima surasti čia.
Galima kreiptis į psichologus. Yra nemažai nemokamos pagalbos galimybių. Jeigu šis žmogus gyvena su priklausomu nuo alkoholio ar kitų medžiagų žmogumi ir dėl to kyla sunkumų, ar pats yra įkliuvęs į priklausomybės pinkles, tai rekomenduoju kreiptis į centrus, kurie dirba su priklausomybėmis.