Prisipažino meilę ir pakvietė nusifilmuoti didelėje šventėje, kurioje susirenka žmonių mylimieji, kad atšvęstų metų pabaigą. Niurnėdama sutinku, nors labai nesinori mieste per pusnis stumdytis mašinų šonais. Bet tas čiulbesys apie begalinę meilę mane nugali, ir aš, keikdama tą savo „durną“ charakterį, atvažiuoju į filmavimą.
-
Rolandas grįžo gyventi į prosenelių 100 metų senumo namą: jį pertvarkydamas rado įdomių daiktų – nuo meilės laiškų iki porcelianinės pypkės
-
Eglės šeimos laimė apsigyvenus kaime: filmą kartu žiūri avytė Tulpė, o avinas Bulia yra draugas ne iš išskaičiavimo
-
Vilnių į kaimą iškeitusi Deimantė: „Iš pradžių buvo baisu, ką reikės veikti“
Koridoriuose sutinku daug keistų žmonių, bet nei vieno, kuriuos Lietuva perdėtai garbina. Atsargiai prisėlinu prie operatoriaus ir klusteliu, apie ką mes šiandien laidoje džiūgausime, ir išaiškėja, kad ta laida, apie kurią man kalbėjo, jau seniai nufilmuota. O šiandien filmuos baisias bobas, kurios buvo baisios, bet dabar visko prisidarė ir nebėra tokios baisios.
O graži niekad gyvenime nebuvau. Net tada, kai galvojau, kad aš graži.
Žinoma, jis tai pasakė daug švelniau ir gražiau, bet aš juk esmę supratau. Nes esu baisi boba dar nuo tų laikų, kai nebuvau boba, ir nėra ko čia slėpti. O graži niekad gyvenime nebuvau. Net tada, kai galvojau, kad aš graži. Ir stoviu kaip kliurka išsižiojusi ir galvodama apie tai, kada aš čia pagražėjau? Ir ką aš čia tokio prisidariau, kad visiems tapau kitokia? Kodėl niekas manęs neinformavo, kad su manim kažkas ne taip?
Nepasikeitė manyje manau tik viena – esu naivumo naivumas. Ir vis tikiu viskuo, ką man sako. Todėl dabar jau labai atsargiai kalbu su mane mylinčiais nepažįstamais žmonėmis ir daug klausinėju.
Kviesdami į filmavimą jie derina visas aplinkybes, ir staiga mums prieš akis nusileidžia užkardas, lyg prieš atvažiuojant traukiniui, t. y. žmonės sužino, kad aš gyvenu ne Vilniuje. Kad negaliu jiems švilptelėjus pasikelti „padurkų“ ir per balas atlapatuoti per penkias minutes. Man iš kaimo ilgai belstis reikia. Vien kelionėje į abi puses praleidžiu beveik penkias valandas.
Ir tada meilė man telefono ragelyje, lyg iš baliono leidžiamas oras, mažėja, mažėja ir galutinai subliūkšta su paskutiniu sakiniu: „Tai tada jooo... jums neapsimoka... Viso gero.“
Ir nėra čia nei viso ir nei gero. Nes girdžiu tame sakinyje: „Kaimiete, tu kaimiete. Ko čia žmones apgaudinėji? Kam vaidini čia žvaigždę, jei kaime tupi? Tupi ir tupėk.“
Ir tupėsiu. Nes buvo, net nežinau, kiek variantų ir galimybių, kad gyvenčiau mieste. Būčiau šalia kultūrinio miesto pulso, bėgiočiau per koncertus, lyg pianino klavišais, ir sėdėčiau pirmose eilėse per visas premjeras.
Bet aš ir taip sėdžiu ten, kai aš to noriu. Mano vilniečiai draugai man net pavydi, kad aš, kaimietė, daugiau visko atvykusi pamatau nei jie, tuo metu sėdintys savo mašinose grūstyje ir bandantys prieš naktį patekti į namus.
O man čia yra visko, ko man reikia. Nes žmogui reikia iš tikro labai nedaug. Sveikatos, ramybės ir žmonių.
Atvažiavo manęs filmuoti į mano namus. Laidos redaktorė ilgai žiūri tylomis man į akis. Neradusi atsakymo paklausia garsiai, kaip aš galiu čia gyventi? Kaime. Kur nieko nėra. Ne, žinoma, yra, bet ne tai yra, ko žmogui reikia.
O man čia yra visko, ko man reikia. Nes žmogui reikia iš tikro labai nedaug. Sveikatos, ramybės ir žmonių. Aš visur galiu nuvykti, kur man reikia. Ir iš visur galiu parvykti namo, o jei nenoriu, galiu neparvykti. Nes namai yra ta vieta, kur tavo širdis dainuoja. O čia dainuoja ne tik mano širdis, bet ir aš pati. Žmogus, kuris neturi muzikinės klausos, dainuoja. Nes esu laiminga.
Mano namo pastogėje gyvena šikšnosparniai. Mano balkone gyvena širšinai. Kaimynės balkone perisi balandžiai, kuriuos aš pažįstu, nes jie žiemą vogė iš mano zylių saulėgrąžas. Aš jų visų snukius atsimenu, bet jie nepyksta, kai juos vadinu storuliais ir šikniais. Mieste mane kaimynai paduotų į teismą už paukščių įžeidinėjimą. O mano kaimynai mane myli, nors kartais girdžiu, kad esu „sušvilpta žvaigždė“. Ir aš šiek tiek sušvelninau, kaip jie mane apibūdina, nes kartais jie pasako kiečiau.
Kaimynės balkone perisi balandžiai, kuriuos aš pažįstu, nes jie žiemą vogė iš mano zylių saulėgrąžas.
Sutinku, kad čia nėra sporto klubo, bet yra stadionas. Nėra baseino, bet yra žvyrynas ir upė. Nėra restorano, bet dabar ir mieste su restoranais problemos. Pasakykit man, tai kuo ypatingas tas miestas? Kuo ten vertingesni žmonės už mane? Kuo jie labiau nusipelnė Lietuvai, nei aš, gyvendama kaime?
Kartais, žinokit, aš pagalvoju, kad mus, kaimiečius, apkalba tiesiog iš pavydo. Nes iš tiesų mums pavydi.
Kad valgom naminių vištų kiaušinius, kad geriam karvės pieną ir žinom, kur ji ganosi.
Kad turim erdvės vaikščioti išskėtę rankas, laukdami, kol kas nors mums įgrius į glėbį, trokšdamas apkabinimo.
Kad vakare, kai noriu pailsinti smegenis, einu už mokyklos su turistine kėde ir valandą sėdžiu joje. Nors galėčiau ir ilgiau, nes niekaip negaliu atsižiūrėti į kelių mažų ožiukų žaidimus.
Juk gali būti, kad jie man viso to pavydi?
Kartą nuvažiavau į Anykščius. Parduotuvėje mane aptarnaujanti pardavėja, gniaužydama rankas, išdejavo: „Kaip jūs čia, mūsų kaime, atsidūrėte?“. Aš nusijuokiau ir atsakiau, kad ji nematė mano kaimo. Jos Anykščiuose kokie šeši tokie kaimai tilptų. O gal net ir daugiau.
Gyventi žmogui kaime visgi reikia drąsos, nes tai aplinkinių akimis šiek tiek brokas. Tai lyg moteris, kuri gyvena be vyro. Jei su vyru, kuris kas antrą dieną ją lupa, tai ne brokas, o jei nėra kas lupa – brokuota. Dažnai per šventes, susipažindama su svečiais, klausiu žmogaus vardo ir koks ryšys su jubiliatu. Ir labai dažnai išgirstu: „Ričardas iš Vilniaus“ arba „Arnoldas iš Kauno“. Perklausiu, ar čia man įspėjimas, ar jau reikia sunerimti? Nes jei Arnoldas iš Kauno, tai, žinok, kad čia visi tie aplinkiniai pusbroliai ir kaimynai iš kažin kažkur nėra verti net jo batų pado.
Man viena draugė net švelniai patarė, kad aš neskalambyčiau visur, kad esu iš kaimo. Tuo labiau, kad mano Subačius turi miesto statusą. Tačiau koks čia miestas, jei net troleibusų nėra? Ir juk aš negaliu meluoti. O ji sako, kad galima nemeluoti, bet ir teisybės nesakyti. Bet aš taip negaliu. Nes jau turiu patirtį.
Grįždama iš mokslų į namus traukiniu, susipažinau su tokiu, na, visai neblogu vyruku, su kuriuo plepant neprailgo kelias. Nepažįstamam gali meluoti ir puikuotis, nes žinai, kad jo nebesusitiksi. Pripasakojau, kad aš iš Panevėžio miesto, kur gyvenu, kur mokausi. Nesvarbu, kad mano Subačius yra už dviejų stotelių nuo Panevėžio, kuriame aš būdavau tik tada, kai važiuodavau fotografuotis ir į turgų.
Išgrūdo mane iš vagono, ir durys iš karto užsidarė. Visas laimingas man mojavo iš nuvažiuojančio traukinio.
Ir visai netyčia plepėdami nepastebėjome, kaip privažiavome Panevėžį. Jis užmetė akį į stotelės pavadinimą ir šaukdamas puolė atsiprašinėti, kad mane užkalbino ir aš vos nepražiopsojau savo stotelės.
Aš žiopčiojau lyg žuvis, išmesta į krantą, o jis rinko mano daiktus, tempė mane link išėjimo ir vis atsiprašinėjo. Išgrūdo mane iš vagono, ir durys iš karto užsidarė. Visas laimingas man mojavo iš nuvažiuojančio traukinio. Jo šypsena ilgai mirgėjo man akyse, nes mačiau, kaip jis džiaugėsi, kad aš „nepražiopsojau“ savo stotelės.
O aš stovėjau perone, lyg varna plasnojau dešine ranka ir lėtai lėtai bandžiau suprasti, kas atsitiko. Aš svetimoje stotyje be pinigų. Nes paskutinius pinigėlius sumokėjau traukinio bilietui. O iki namų trisdešimt kilometrų.
Jo vardas buvo Robertas. Puikiai jį atsimenu, nes jis davė vieną geriausių gyvenime pamokų. Jei meluosi, kad tu ne kaimietė, tai teks su lagaminais eiti pėstute namo. Ir ilgai ilgai eiti, kad turėtum laiko pagalvoti, jog niekada nereikia gėdytis savo tėvų, draugų ir gimtinės.
Daugiau autorės V.Mičiulienės tekstų rasite ČIA.
