Aš jos klausiau, kodėl tvora tokia aukšta, o ji patylėjusi atsakė – tam, jog joks svetimas „brudas“ nenužiūrėtų, ką ji kieme daro. O į klausimą – ką ji kieme daro, atsakė, kad nieko. Nieko tokio, dėl ko būtų gėda prieš žmones.
Tai kam ta tvora, taip ir nesupratau. Manau, kad nesuprato ir Aldona.
Vaikystėje vasaras leidau pas babytes, kur nebuvo tvorų. Vienkiemiai neturėjo pagalių sienos nuo pasaulio.
Tik daržą babytė apkaišiodavo žilvyčio šakomis, kad vištos morkų neiškapstytų. Tiesa, keli pagaliukai buvo prie obels puodynėms pamauti, kad tos greičiau išdžiūtų.
Gyvenau nuo vaikystės ketvirtame aukšte, tai ten nebuvo kur tvorų statyti. Babytės namai irgi gražiai susiliedavo su kolūkio laukais, be jokių užtvarų. Nes tuo metu buvo „kas kolūkio tas ir mūsų, o kas mūsų, tas ne kolūkio“.
Sutemus visas Subačiaus jaunimas „kabėdavo“ ant tos tvoros. Kaip varnos ant laidų ar kokie šikšnosparniai.
Ir štai pirmoji įspūdingiausia mano gyvenimo tvora buvo ta, kuri juosė karių kapines. Kapinės, suformuotos tokiu neteisingu trikampiu, buvo įsitvirtinusios pačiame miestelio centre. Kur beeitum, ką bedarytum, turėdavai praeiti pro tuos kapelius.
Tačiau svarbiausia buvo tų kapinių tvora. Cementiniai blokai sujungti metaliniais vamzdžiais, ant kurių taip patogu buvo sėdėti. „Susitikimų vietos pakeisti negalima“ – toks buvo mano vaikystės filmas ir mūsų šūkis. Sutemus visas Subačiaus jaunimas „kabėdavo“ ant tos tvoros. Kaip varnos ant laidų ar kokie šikšnosparniai. Ir visai nebijodavom tų, kurie mums už nugaros gulėdavo, trokšdami amžino poilsio.
Kartais ateidavo kokios jauniklės mama su diržu arba pykčiu, kad parsivarytų namo tą, kuri per anksti pradėjo „sėdėjimą“. Nes tie sėdėjimai pereidavo į „kirkinimąsi“ ir baigdavosi ne taip, kaip tėvai norėdavo. Nors iš tiesų nieko blogo mes nedarydavom. Kalbėdavom, juokdavomės, fantazuodavom ir gal tik nusikalsdavome prieš tuos, kurių ramybę drumsdavome.
Iš tikro, tai jei aš kur nors pamatau akmeninę tvorą, man iš karto asociacija - kapinės. Tik nesuprantu kam ta tvora – ar kad mus nuo jų apsaugotų, ar kad juos apgintų nuo mūsų per didelio dėmesio?
Nors atsimenu vieną įvykį, kuomet kapinių tvora tapo egzekucijos vieta.
Iš kapinių pradėjo dingti gėlės. Iškart po laidotuvių. Nepadėdavo net vašku nutaškyti žiedlapiai( tipo sugadintas žiedas nebetinka perpardavimui).
Po vienų jauno žmogaus laidotuvių jo giminaičiai nusprendė pasergėti kapines. Ir sutemus atplasnojo du vaiduokliai iš gretimo kaimo – kaip vėliau jie aiškino – ieškodami kur pasiskolinti cigarečių. Šalia to kapo juos ir pričiupo, nors mirusysis ir gyvas būdamas nerūkė.
Tai štai, ant kapinių akmeninės tvoros buvo padėtos vagiukų rankos ir akmenimis padarytas gal ir negrabus, bet visgi manikiūras. Toks specifinis, tinkantis tik vagims. Kaip mokėjo, taip padarė. Po to, kiek atsimenu, buvo teismas ir teisė „manikiūrininkus“. Gal užsakovai liko nepatenkinti darbo kokybe ar spalva netiko, nežinau. Ir net kaip baigėsi istorija, nebeatsimenu, tačiau iki šiol ši tvora man kelia šiurpulį. Ir mūsų kapinėse, tarp kitko, niekas nebevagia gėlių.
Šalia to kapo juos ir pričiupo, nors mirusysis ir gyvas būdamas nerūkė.
Vakar važiavau į mišką pro trobą, kurią pasistatė (anot vietinių kalbų) daktarai iš miesto. Apie trobos buvimą galiu tik įtarti, nes du metrai tvoros visiškai juos atskyrė nuo mūsų, o mus – nuo jų. Ir, žinokit, toks jausmas, kad ten kalėjimas. Ir važiuodama žvairavau į tvorą, vis galvodama, kad gal reiktų jiems padėti pabėgti?
Man permatomos tvoros kalba apie šeimininkus, kad jie nori jaustis saugūs, bet yra atviri pasauliui ir nieko neslepia. O tie, už dviejų metrų atitvarų, kalba kad turi ką slėpti. Ir dar kaip turi.
Kam mes statome tvoras? Dėl gyvulių aš nesiginčysiu – durnas daiktas ir skaityt nemoka. Eina, kur akys mato, ėda, ką burna apžioja. Tiems reikia, kad žinotų ribas. Ir mums reikia žinoti, jei kartais pasimetame erdvėje. Tačiau tvora turi derėti prie išorės, o ne gąsdinti tuos, kurie norėtų pas jus ateiti, bet nedrįsta.
Prisižiūrėjau tokių tvorų, kad galėčiau net nustatyti diagnozes. Ir dar – niekaip nesuprantu, kaip žmonės nusprendžia, kuris statys tvorą, nes kaimynai juk du, o tvora viena? Juk negali būti tvora tvoruota? Ar gali?
Man visada negera matyti laikinai pastatytas tvoras. Prieš žmones, kurie kažkur ruošiasi eiti garsiai kalbėti ir drąsiai daryti. Ko niekad iki šiol nedarė. O tvora jiems kaip ženklas, kad negalima taip elgtis. Tai iš karto kerta per savivertę, ir jie supyksta. Todėl šitas STOP ženklas juos įsiutina, ir jie nuverčia tas tvoras. O tada jau prasideda negeri dalykai. Visiems negeri.
Kas vyksta tame mūsų pasaulyje? Pasaulyje, kuriame žmonės serga nuo persivalgymo ir miršta iš bado?
Kai televizoriaus ekrane pamačiau migrantus, kurie iš anapus vielinės tvoros žiūrėjo savo rudomis akimis tiesiai man į sąžinę, aš pasijutau kalta. Dėl viso to, kas vyksta, ir ko aš pakeisti negaliu. Ten buvo žmonės, kurie visai nepriminė žmonių.
Kas vyksta tame mūsų pasaulyje? Pasaulyje, kuriame žmonės serga nuo persivalgymo ir miršta iš bado? Tame pačiame pasaulyje! Vienas šalia kito. Nieko nebesuprantu. Nes toks keistas jausmas, kad visi apsistatėme tvoromis, nors jų niekas ir nemato. Užsidarėme savo teritorijoje ir tematome žydrą lopinėlį virš galvos.
Mano draugas užsienyje nusipirko namą su tvora ir susitarė su kaimynais pasidaryti vartelius, kad galėtų vieni pas kitus ateiti. Kad jų vaikai galėtų tiesiogiai bendrauti. Ne per aplinkui. Nustebo užsieniečiai, bet „pasirašė“. Po pusės metų užsidegė kaimyno kiemo sandėliukas, kai jų pačių nebuvo namie. Kaimynai bėgiojo per tuos vartelius ir ugnį užgesino.
Žinau, kad pasaulio nepakeisiu, bet būkite geri, palikite savo tvoroje nors vieną neprikaltą lentą. O gal prireiks kada nors to plyšio? Plyšio į išsigelbėjimą.
Daugiau autorės V.Mičiulienės tekstų rasite ČIA.
