Vidutinio amžiaus žmonės turi daug laiko melui ir apsimetinėjimams, bei netiesos sakymui. Nes nežino to, ką žino senoliai – viskas labai laikina ir greitai baigsis. Todėl ir vaidina savo išgalvotus personažus, skiedžia nesąmones ir fotografuojasi melo fotografijoms. Ne prie savo namų, ne prie savo gėlių bei mašinų ir su pagražinimo filtrais, kurie daro mus visus panašius į vaškinių figūrų muziejaus klientūrą.
Šiais metais mano gautas magistro diplomas mano gyvenime turi keistą reikšmę. Jis nieko nereiškia. Aš neturiu, kam jo parodyti, ir vargu bau ar jo man prireiks darbe. Nes kitais metais atversiu duris į septintą dešimtį.
Negalime savo tėvų padėti į kelkraštį ir liepti ten sėdėti ir ilsėtis, kol mes keliausim tik mums žinomais šunkeliais, kurie neverti, kad dėl jų paliktume tėvus.
Tačiau tas mokslų laikotarpis mane suplakė viduje ir pakėlė jaunystės drumzles į paviršių. Paskaitos, egzaminai, atsiskaitymai, knygos, draugai. Visa tai buvo uždengta užmaršties dulkėmis. Galų gale studento pažymėjimas?! Kai kartą į autobusą įlipau paskui tris bobulytes, kurios vairuotojui rodė savo pensininkų pažymėjimus, aš išdidžiai jam padaviau savo studentiškąjį. Prasmingai ir ramiai laukiau, kol jis jį vartė iš visų pusių. Grąžindamas burbtelėjo, kad tokio durno invalido pažymėjimo jis dar nėra matęs.
Tėškė mane į žemę iš kokių penkių metrų aukščio. Pasikėliau pati save, nusivaliau dulkes ir nuėjau į autobuso galą. Nors labai norėjau nustriksėti. Tačiau sąnariai jau nebeleidžia šuoliuoti ir siaurame autobuso praėjime tenka brautis pasisukus šonu. Bet išdidžiai, pakelta galva.
Kitas smūgis buvo, kai mano bendraamžis, dejuodamas dėl savo netekčių ir liūdno likimo, prašė manęs pagalbos. Padėti atrasti jėgų pakilti gyvenimui. Bandžiau papasakoti, kad bendravimas su artimais ir mylimais yra išsigelbėjimas. Kad užsidarymas savyje – tai blogiausia, ką žmogus gali su savimi padaryti. Kad aš mokausi, skaitau ir dėl to esu laiminga.
Ir tada kaip kirto man jis iš peties, kad aš net atsilošiau. Pasirodo, aš esu „nabagė višta“ ir nusišneku. Kad jau man per vėlu šitie dalykai, kai grabas stuksena į užpakalį. Kad palikčiau šitą reikalą jaunimui. Ir supratau, kad tam žmogui niekuo nepadėsi. Nes kurmio nepriversi matyti, kaip tu benorėtum. O gal ir nereikia? Jam patinka naktimis ir po žeme. Tai gal tegu taip ir būna.
Kai kartą į autobusą įlipau paskui tris bobulytes, kurios vairuotojui rodė savo pensininkų pažymėjimus, aš išdidžiai jam padaviau savo studentiškąjį.
Kelintą kartą esu kviečiama į susitikimus su Trečiojo amžiaus universitetų baigiamųjų sesijų studentais. Kai studentai susitinka suvesti savo mokslo metų rezultatus. Žmonės, kurie renkasi į būrį, kad palaikytų ir skatintų visavertį fizinį ir emocinį savo gyvenimą. Tie, kurie jaučia socialinę atskirtį ir nenori pasiduoti sparčiai kintančioms aplinkybėms, kurios palieka juos už borto. Kada žmogus jaučia savo buvimo beprasmybę ir savarankiškai nebesugeba eiti kartu su gyvenimu vienu ritmu. Nes jeigu tik vieną dieną prasėdėsi ant lovos, kitą dieną jau bus tingu pasikelti. O tada ir atsigulsi, nes nebematysi prasmės keltis.
Žiūrėjau karštą dieną į tuos šviesius veidus. Šviesius plaukus, šviesias šypsenas. Paklausiau jų, kas išmoko kalbėti angliškai? Niekas nepakėlė rankos. Prancūziškai? Tapybos? Maisto gaminimo paslaptis kas perprato? Tokie buvo jų mokslų fakultetai. Niekas nesureagavo. Gal tik kokia viena ar dvi rankos lengvai kilstelėjo ir vėl nukrito ant kelių.
Prieš mane sėdėjo mano tėčio amžininkai, kurie mokėsi universitete. Ir jie nieko neišmoko? Nežinojau, ką toliau sakyti, nes jaučiausi nejaukiai. Kol vienas žmogus iš minios man šovė, kad neklausinėčiau nesąmonių. Visi visko išmoko, kiek kam reikėjo. Ir ne dėl popieriaus jie čia ateina, o kad gera būti kartu. Atsidusau. Dėl tiesos. Dėl nemelo. Moterytės visos spindinčios ir pasipuošusios. Visos beveik bendraamžės, tačiau kai kurios atrodė taip, jog drąsiai galėtų konkuruoti savo išvaizda su anūkėmis.
Vyrukų būryje buvo tik gal koks dešimt procentų. Priekyje sėdėjo vienas puikuolis, kuriam nebuvo, kas namuose pasako, jog į šventę apsirengė išvirkščiais marškinėliais. Ir sėdėjo jis su ant kairio peties pasikėlusia etikete, ant kurios buvo surašyta, kaip plauti marškinėlius, kad jie ilgiau tarnautų. Nors atrodo, kad jų laikas gerai atrodyti jau seniai praėjo.
Žiūrėjau į tą būrį ir jaučiausi lyg papuolusi į pokario gegužinę. Kai iš karo grįžo tik tie, kurie nukentėjo, o kaimas pilnas gražuolių merginų.
Ir styrojo šita etiketė – vėliavėlė kaip ženklas, kad vyrukas vienišas ir dėl jo galima pakovoti. Vyrukai visi buvo kažkokie pavargiukai, bet labai jau savimi pasitikintys. Nes tokiame būryje gražuolių ir kreivas alksniukas gali atrodyti kaip ąžuolas.
Žiūrėjau į tą būrį ir jaučiausi lyg papuolusi į pokario gegužinę. Kai iš karo grįžo tik tie, kurie nukentėjo, o kaimas pilnas gražuolių merginų. Ir tikrai. Mūsų metai pristabdo tik mūsų judėjimo ir regėjimo galimybes. O visa kita – mūsų sielos reikalai.
Eiti kartu su žmonėmis tuo pačiu keliu, kurie mėgsta tą pačią muziką kaip ir tu, kurie atsimena tuos pačius filmus ir mena tuos pačius pokštus, yra nuostabu. Nes jei suklupsi netyčia, kažkas prigriebs iš šono, nes supras, kad ir tau skauda tą pačią koją, kaip ir jam.
Jeigu jaunas žinotų, o senas galėtų...
O kodėl jaunas negali pasiklausti seno? O senam jaunas parodytų kelią į naują internetinį pasaulį? Kad jis nejaustų, jog jo Titanikas skęsta?
Aš esu už tai, kad mokyklos mokiniai privalėtų (spardykit dabar, vaikų teisių gynėjai, mane už tą žodį!) kelias dienas per mėnesį praleisti senelių namuose. Kad padėtų jiems, kad pasikalbėtų, kad išklausytų ir kad suprastų. O ką suprastų, tai reiktų palikti kiekvienam individualiai.
Apie Sibirą mano sūnui nereikėjo nieko mokykloje pasakoti. Jam užteko išklausyti kaimyno Joniuko, Sibiro tremtinio, pasakojimo apie savo vaikystę. Apie medžio žievės ir samanų valgymą, apie vaikų darbą taigoj kertant medžius, apie skausmą, šaltį ir liūdesį toli nuo tėvynės, kurios žemuogių taip ilgėdavosi pusnynuose. Parėjo mano vaikas namo visas nusikriokęs, ilgai negalėdamas atsidūsauti nuo ašarų, ir jo gyvenime tai buvo svarbiausia istorijos pamoka, kurios jis niekada neužmirš.
Negalime savo tėvų padėti į kelkraštį ir liepti ten sėdėti ir ilsėtis, kol mes keliausim tik mums žinomais šunkeliais, kurie neverti, kad dėl jų paliktume tėvus. Nes jie nenori ilsėtis. Jie nori gyventi. Todėl kad žino didelę paslaptį: „Kas atsiranda, tas iš karto ir pranyksta.“
Leiskim jiems džiaugtis savimi ir mūsų dėmesiu jiems. Nes netrukus mums mūsų vaikai lieps sėsti ant griovio ir palaukti.
