Didžioji problema – ant suoliuko sėdintis „filtras“. Jį, priklausomai nuo oro arba metų laikų, sudarydavo skirtingas skaičius bobučių. Diedukų niekada nebūdavo. O bobučių, kai šalta – mažiau, kai šilta – daugiau. Jos tave ištardydavo pirmos.
Kur buvai? Ką darei? Kodėl taip apsirengusi? Ar palaistei daržą (girdėjom, kaip mama liepė)? Visada toks mažas egzaminas. Lyg patikrinimas prieš didžiąją egzekuciją, kuri laukdavo namuose.
Taigi reikėjo rinktis, kas skaudžiau kerta – ar tardymas kieme, ar stovėjimas namie kampe.
Vienos bobutės numirdavo, kitos moteriškės pasendavo, o daugiabučio namo filtras visada ten pat, tuo pačiu metu ir apie tą patį. Net buvau įsigudrinusi grįžti, kai būdavo tamsu. Bet tada namie laukdavo pirtis, taigi reikėjo rinktis, kas skaudžiau kerta – ar tardymas kieme, ar stovėjimas namie kampe.
Atsimenu, kai vieną kartą netikėtai atvažiavo mano draugai, o aš su dviračiu buvau išmovusi į kapelius, kurie nuo mūsų namo yra už kokių trijų kilometrų. Išlipo draugai iš mašinos, o kaimynė iš balkono klustelėjo, ar tik ne pas mane jie atvažiavo (po to pasakė, kad taip keistai apsirengę žmonės tik pas mane atvyksta). Sužinojusi, kad ji teisi, liepė luktelti dvidešimt minučių – tada aš jau turėčiau grįžti iš kapinių.
Niekam nesakiau, kur važiuoju, ir tuo labiau, kada grįšiu, pati nežinojau, tačiau lygiai už dvidešimties minučių aš įvažiavau į kiemą. Draugai stovėjo išsižioję ir „apakę“ nuo šitokios aiškiaregiškos sistemos. Gerai, kad jie nematė po kokių penkerių metų verkiančios tos pačios kaimynės. Kuri sriūbavo, glostė man rankas ir atsiprašinėjo, kad nematė, kas naktį pavogė mano mašiną. Toks įtarimas, kad aš ją pasamdžiau kaip apsaugą. Nes, jos manymu, ji ir yra tam, kad viską matytų ir girdėtų. Kad atliktų filtro funkciją.
Filtrų mūsų gyvenime yra visokių. Svarbiausia, ką jie atsijoja ir ko nepraleidžia. Vienas iš baisiausių filtrų, kuriuos teko patirti gyvenime, yra vestuvinis „bromas“. Net nežinau, kaip jį teisingai pavadinti. Kai kaimas sužino, kad netoli jų vyksta vestuvės, ir kaimiečiai užtveria kelią, kad už dyką gautų išgerti.
Ir nesvarbu, jei tu nepriklausai tam pulkui ar svečiams. Tiesiog važiuoji pro šalį, ir tave sustabdo krūva rėkiančių baidyklių, apsirengusių policininkais, pasieniečiais ar daktarais, kurie liepia tau suktis atgal, jei neturi jiems butelio.
Jie tavęs neklauso, nes keikiasi ir rėkia apie tai, kad jie turi teisę visus stabdyti ir filtruoti. Lenda pro mašinos langus, tampo už „atlagų“ ir krausto atsidarę bagažinę. Pagrindinis jų žodis – „Nieko nežinau! Neturi butelio – valink atgal.“
Ir tada apsisuki ir važiuoji atgal, o jie tau pavymui rėkia, kad tu esi durnė ir kad tu nesupratai, jog čia humoras. Ir jei jau humoristė nesupranta humoro, tai ką tada apie Lietuvą kalbėti?
O aš tikrai nesuprantu, kaip kalbėti su žmonėmis, kurie pyksta ant manęs už tai, kad jiems neduodu butelio? Nes tiesiog privalau žinoti, kad jie čia visada stovi ištroškę .O kodėl aš juos turiu girdyti?!
O jaunieji, ką tik patvirtinę savo meilės faktą, irgi visa tai turi iškentėti? O tada jų laukia kitas filtras – stalo užsėdimas! Vyrai kaip moterys, su dirbtinėm milžiniškom krūtim, ir moterys su nupieštais ūsais. Ir vėl ta pati dainelė – duok išgerti, duok saldainių. Aš tiesiog susmunku savyje ant kelių ir nežinau, kaip elgtis. Ką sakyti, kaip bendrauti.
Prieš kokį dešimt metų vedžiau vestuves atokiame miestelyje, kur, visų nelaimei, dalyvavo jaunikio pusbrolis. Prieš gimines, ypač pusbrolius, aš neturiu nieko prieš. Tačiau šis žmogus buvo patekęs turbūt į mėsmalę (sprendžiau pagal tai, kaip buvo sulopytas jo veidas) ir bandė reguliuoti šventės eigą.
Sužinojau, kad jis ilgai sėdėjęs (geriau jau būtų gulėjęs) ir visi jo bijo. Kai šis smarkuolis kažkaip skersai pradėjo šuoliuoti link manęs, galvojau, kad štai taip atrodo mirtis. Susiūta, sulopyta ir pikta. Priartėjęs prie manęs storu pirštu pastukseno man į nosį (ačiū Dievui, ji plati, nes kitaip galėjo išdurti akį) ir tiesiai į veidą išrėžė – „Filtruok, ką kalbi! Visada!“.
Aš tylėjau. Žmonės atrodo net pamiršo kvėpuoti. Tada tyliai jam į ausį pasakiau: „Gerai.“ Nes pasakyti „blogai“ man net nešovė į galvą. Gal todėl, kad labai norėjosi gyvent. Jis liko patenkintas mano atsakymu. Žmonės vėl pradėjo kvėpuoti.
Nuo tos dienos savyje vis jaučiau tą veiksmą – žodžių filtrą. Kalbu ir filtruoju. Nes noriu gyventi. Ir gyventi gražiai.
Man vaikai nupirko vandens filtrą. Jūs neįsivaizduojate, koks tai džiaugsmas!.. Aš net nežinau, kas lieka tame filtre (jis taip ir lieka uždaras net atlikęs savo paskirtį), bet žinau, kad geriu gerą vandenį. Švarų, be nuosėdų. Lyg kalbėčiau tuos žodžius, kurie tinka visiems žmonėms.
Filtrai reikalingi, bet tik tie, kurie palieka bjaurastį už borto ir išleidžia į eterį tik tai, ką mes turim žinoti.
Tad ir sakau – visada filtruokim, ką kalbam. Ir pastebėkite – aš tai jums sakau nebaksnodama į nosį.
Daugiau V.Mičiulienės tekstų rasite ČIA.
