Taip buvo seniau, kai nereikėdavo galvoti. Nes tie, kurie galvodavo ir garsiai pasakydavo, ką galvoja, dažniausiai atsidurdavo už grotų.
O štai dabar – bala palaida. Tikrai palaida bala, kurioje buožgalviai, karosai, lydekos ir kuojos plaukioja, kas kur nori. Ir nieks nebežino, kaip reikia gyventi iš tikrųjų. Po teisybei gyventi.
Dažniausiai krizių metu žmonės atsisuka į tuos, kurie galbūt turėtų žinoti, ko nieks nežino. Į burtininkus ir astrologus.
Mano draugei gyvenimas įvykius suplakė kaip omletą, kur nebeišriši galų – kur kiaušinis, kur svogūnas, o kur miltai. Ir paprašė manęs surasti astrologę, nes burtininkais nebetiki.
Ir pradėjo ieškoti žirgų su princais. Tol ieškojo, kol vyras sužinojo apie tas žirgų ir princų paieškas.
Vieną kartą patikėjo, kad tikras jos vyras – ne tas vyras, kurio jai reikia. Kad netrukus atjos princas ant balto žirgo ir padovanos jai sūnų.
Ir pradėjo ieškoti žirgų su princais. Tol ieškojo, kol vyras sužinojo apie tas žirgų ir princų paieškas. Nes jei pas tave, kai vyro nėra namie, atjoja koks princas, tai kaimynės iš lauke palikto žirgo supranta, kur šuo pakastas. O šuo pakastas ilgų ieškojimų distancijoje.
Ir liko mažutė be vyro, be princo, be sūnaus ir be žirgų. Net kamanų nebeliko.
O astrologija – rimtas dalykas. Bet aš – ne apie moterų nesugebėjimą pasirinkti.
Mes draugės gimtadienį švęsdavom beveik penkiasdešimt metų tuo pačiu metu – prieš pat Naujuosius metus. Astrologė manęs paprašė pasakyti tikslią draugės gimimo datą. Ir kas išaiškėjo? Kad ji gimusi sausio pirmą dieną! Aš negalėjau patikėti, kai tai išgirdau. Pasirodo, mama norėjo pajauninti dukrą ir kažkaip (puikiai visi žinom, kaip tai buvo daroma) suorganizavo ankstesnę gimimo datą. Kartu gimę jos klasiokai buvo metais už ją vyresni.
Klausiu jos, kaip ji jaučiasi, kai viskas taip. O ji atsako, kad kvailai. Lyg būtų apsimelavusi ir visą gyvenimą turėtų visiems aiškinti, jog ji dėl to nekalta.
Mano mama turėjo du brolius. Stasiulis ir Poviliukas. Visą gyvenimą taip buvo. Mama pirma iškeliavo anapus, o daug vėliau, vienas paskui kitą, ir jos broliukai. Niekada nežiūrėdavau į paminklą, kai juos lankydavau. Tiesiog galvodavau apie viską, nieko konkrečiai nematydama.
Galų gale išaiškėjo, jog karo metu buvo sukeisti brolių dokumentai, kad nereiktų eiti kariauti.
Tik kartą netyčia užsižiūrėjau ir niekaip negalėjau suprasti – vietoj Povilo vardo iškaltas „Stasys“. Aš – į paniką, kad padaryta klaida. Galų gale išaiškėjo, jog karo metu buvo sukeisti brolių dokumentai, kad nereiktų eiti kariauti. Bet visą gyvenimą gyventi su svetimu vardu, net kai nebereikia slėptis, – kaip tai galima? Ir nebeturiu ko paklausti, kodėl viskas buvo taip.
Draugės mamos jubiliejus. Sakau kalbą apie tai, kokio nuostabaus zodiako ženklo savininkė mūsų Aldutė. Jautis yra jautis. Ta šypsosi nulenkusi galvą ir nieko nesako. Po kiek tai laiko prisitempia mano ausį prie savo lūpų ir ilgiausiai šnabžda. Apie tai, kad ji nei jautis, nei karvė. Ji nežino, nei kada gimė, nei kur tai įvyko. Nuėjo tėtis į apylinkę, kada turėjo laiko, pasakė, kas šovė į galvą, nes nebuvo kada apie tas datas galvoti. Darbus dirbti reikėjo.
Kiek paslapčių žmonių gyvenimuose? Iš kur ? Kodėl?
Mano a. a. tėčio vardas visą gyvenimą buvo Edvardas. Vis atsimenu, kaip babytė meiliai šaukdavo: „Edvarčiukai!“. Ir staiga išgirstu – jo pažįstami iš jo naujo gyvenimo jį šaukia „ponas Eduardai!“. Aš akis išvertusi tėtės klausiu, nuo kada jis tapo Eduardu. O tėtė (matau iš akių, kad jam tai patinka) sako, kad pase taip parašyta. Kai buvo keičiamas pasas, nevykėlė rašytoja iš gimimo metrikų įskaitė, kad vardo raidė „v“ turbūt yra „u“ ir taip įrašė į pasą. Ir staiga tėtė tapo ponu Eduardu!
Aš jam vis įrodinėjau, kad tai netiesa. Kad negalima būnant septyniasdešimties metų meluoti dėl savo vardo. Net špilkuodavau ir kviesdama valgyti prie stalo šaukdavau: „Gerbiamas, Mieželaiti, pietūs paduoti!“. Tačiau tas užsispyręs vis savo: „Žiūrėk, kas pase parašyta!“.
Net mano gimimo vieta iškreipta. Gimiau Gailių durpyne ir, kai man ruošė pirmą pasą, įvyko stiprus pokalbis. Apie tai, kad komjaunuolė negali gimti durpyne. Ji kokia rupūžė ar mėlynių krūmas, kad gimtų pelkėje? Tai ir parašė, kad gimiau Gailių kaime, kurio išvis nebuvo.
Įdomu, ar yra tokių žmonių, kurių gyvenimo faktai neiškraipyti? Kur vien tiesa ir nei krislo melo?
Ir dar man įdomu – ar tie iškreipti faktai mums padeda pabėgti nuo likimo? Ar galim, nuslėpdami gimimo vietą ir laiką, užsitarnauti daugiau sėkmės?
Daugiau autorės V.Mičiulienės tekstų rasite ČIA.
