Suprantu tetos baimę ir rūpestį, bet... Kaip šitaip dabar? Kaip nesusitikti, kaip nenuvažiuoti?!
Pirmi metai, kai nebėra tėčio. Panoraminė ekskursija per Lietuvos kapines būdavo jo didelio laukimo tikslas. Visus metus planuodavo tą kelionę. Tik ne dėl kapinių, o dėl žmonių, su kuriais susitikdavo po to, kai mes sušalę pas juos užsukdavome.
Kapinėse tas pats patikrinimas, kas kur palaidotas (lyg nuo pernai metų juos kas nors būtų sukeitę vietomis). Greitas jo pažadas mirusiems „Laukite, tuoj ateisiu“ ir iškart pas tuos, kurie nenori laukti, kol jis ateis. Pas gyvuosius, pas draugus. Prie stalo, ant kurio garuoja seni kaip pasaulis prisiminimai apie jaunystę, kartu su bulvių koše, dideliais kaip obuoliai kotletais ir raugintais kopūstais.
Tuo metu „dirbdavau“ tėčio vairuotoja. Sėdėdavau prie stalo, tylėdavau ir laukdavau, kol išgirsiu: „Užteks, reik važiuoti.“ O iki to – pakalbiai apie tuos, kurie jau išėję, ir apie tuos, kurie yra, bet jau tikrai „ne kažką“. Suvedę metų išėjimų rezultatus, nuskrisdavo seni išdykėliai į jaunystę. Ir vėl apie tą patį, kaip ir pernai metais. Apie tuos pačius įvykius ir nuotykius. Nes naujų gi nesugalvosi.
Naminio vyno rūgštelė atpalaiduodavo liežuvius, ir drąsesni žodžiai grįždavo į istoriją šešiasdešimt metų atgal. Atmintis kliūdavo už pavardžių, o aš jas primindavau, nes tiek dažnai esu girdėjusi tas istorijas, kad, atrodo, jog ten su jais dalyvavau (dešimt metų iki savo pačios gimimo).
O tada dainos. Pirmosios dar klaipydavosi į šonus, kol vyrai prisiderindavo vienas prie kito balso. Ir vėl, kaip pernai, tėčio jaunystės draugas pradėdavo makaluoti ranka jam prieš akis klausdamas, ar tikrai tėtis aklas ir nieko nemato? Tėtis pyktelėjęs, kad daina buvo nutraukta, atsakydavo matantis, jog prieš jį sėdi asilas, kuris trukdo dainuoti.
Važinėdavom su tėčiu nuo ryto iki vakaro. Grįždavom beveik naktį. Tėtis snūduriuodavo šalia manęs, kvepiantis lašinukais, ožkos sūriu ir naminiu vynu. Kartais kažką burbtelėdavo, lyg tęstų prie stalo vykusį pokalbį. O tada atsidusdavo ir pasakydavo, kad įspūdžių jam dabar užteks keliems mėnesiams. Ir kiek mažai jų beliko, kurie turi bendrą atmintį, ir dar – kaip gera per Vėlines visus susitikti, kurie liko čia.
Tėtis pyktelėjęs, kad daina buvo nutraukta, atsakydavo matantis, jog prieš jį sėdi asilas, kuris trukdo dainuoti.
O štai dabar tėtis visus susitiko Ten. Ir galų gale pažadą ištesėjo. Gal dešimt metų vis žadėdavo ateiti pas išėjusiuosius ir neateidavo. Sakydavau, kad negalima taip mirusiųjų erzinti. Ne tavo valioje ateiti, ne tavo valioje išeiti.
Ir štai manęs teta prašo neatvažiuoti, nes baimė kausto tuos, kurie labiausiai pažeidžiami. Tuos, kurie stovi pirmosiose gretose, prieš išskrendant į dangų. Kaip gerai, kad tėtis to negirdi, nes būtų nesupratęs.
Na, ir nevažiuosiu. Negąsdinsiu savimi. O ką tada darysiu? Kai mirusiųjų miestas uždegs šviesas ir prie mano stalo būsiu tik aš su savimi?
Aš turbūt pirmą kartą gyvenime savo noru žiūrėsiu fotoalbumus. Apie vaikystę, apie tėtį ir apie savo gyvenimą.
Nes visi, kurie išėję, nėra ten, kur paminklai. Išėjusieji yra su mumis. Širdyje ir mintyse. O su gyvais bendraukim kasdien, kad po to nereikėtų verkti dėl to, ko nespėjome pasakyti.
Daugiau autorės V.Mičiulienės tekstų rasite ČIA.
