Į psichologus kreipiasi, kai jau prieita kritinė riba
Psichologės S.Vizgaudienės teigimu, į ją kreipiasi nemažai porų, esančių ant skyrybų slenksčio. Anot jos, partneriai ryžtasi kreiptis, kai įvyksta krizė ir dar bandoma išgelbėti santykius.
„Neretai ateina vienas asmuo, kuris nori aptarti santykių problemas, ištikusias krizes, o tuomet nutariame, kad vertėtų atsivesti į konsultaciją ir savo partnerį. Pastebėjau, jog dažnėja atvejų, kai kreipiasi abu kartu. Paprastai jie būna priėję ribą, kai kelia klausimą, ar skirtis, ar ne. Tuomet žiūrime, ar dar galime ką nors pakeisti“, – aiškina S.Vizgaudienė.
Psichologė neslepia, kad jeigu priartėjama prie tokios santykių krizės, poroje reikalingi itin dideli pokyčiai. Be to, svarbu suvokti, jog keistis ir įnešti indėlį turi abu partneriai.
„Jei partneriai derasi, bando spręsti problemas, būna nemažai pykčio, kaltinimų vienas kito atžvilgiu. Tarsi tikimasi, kad ne aš, o kitas žmogus turi keistis, – pasakoja S.Vizgaudienė. – Jaučiamas beviltiškumas, nusivylimas, nepasitenkinimas. Įvykus skyryboms, jausmai dar labiau sukeroja.“
Pasak psichologės, pasitaiko atvejų, kai vienas iš partnerių skyrybų metu absoliučiai nieko nejaučia ir jo viduje tvyro tuštuma. Tuomet, specialistės teigimu, sunkūs išgyvenimai, tikėtina, jau yra praeiti, viskas išsiaiškinta.
„Labai individualu, kaip žmonės jaučiasi. Būna, kad apima beprasmybės jausmas, o tada gali pasireikšti tuštuma. Jei vienas partneris taip jaučiasi, santykiai nelabai gali tęstis, nes jau pasiektas emocinis išsekimas, kai niekas iš kito asmens pusės tavęs nebejaudina“, – sako S.Vizgaudienė.
Būna, kad apima beprasmybės jausmas, o tada gali pasireikšti tuštuma
Nors sunkias emocijas išgyvenančias poras skatinama kreiptis į specialistus pagalbos, psichologė pripažįsta, kad ne visi ryžtasi tą padaryti. Tačiau tai yra itin svarbu, kadangi ne tik bus rastas kelias į geresnę savijautą, bet ir galbūt išgelbėti santykiai.
„Iš pradžių partneriai stengiasi viską išspręsti patys, o tik priėjus tikrai didelį nesutarimą, kreipiamasi pagalbos. Kalbėtis su psichologais yra pakankamai nauja, nes daug metų tą daryti buvo nepatogu, atrodė tarsi prastas tonas prabilti apie savo santykius už artimos aplinkos ribų.
Kreipimasis į specialistą poroje turi būti labai rimtai apsvarstytas. Ir tai nereiškia, jog psichologas apsaugos nuo išsiskyrimo“, – pabrėžia S.Vizgaudienė.
Nuo patiriamų emocijų bėgti nereikia
Pasukus skirtingais keliais, partneriai turėtų pasiruošti keliems etapams, kurių metu patirs skirtingas emocijas. Kaip teigia psichologė, svarbiausia labai aiškiai suvokti ir pripažinti, kokioje situacijoje esama.
„Jei šiuo metu skiriuosi, vadinasi, patiriu stiprų stresą, gedulą, nes netenku to, kas man buvo svarbu, todėl turiu leisti sau išgedėti, išbūti kančioje, priimti kylančias emocijas ir nuo jų nebėgti. Kai tik atsiranda nuojauta, kad kažkas negerai mūsų santykiams, vietoje to, jog aiškintumėmės, gali pasireikšti gynybinė reakcija vengti ir bandyti nematyti problemos.
Partneriui tiesiai šviesiai pasakius, kad nori skyrybų, mes tarsi praregime – nors nujautėme, dėl įvairiausių priežasčių vengėme pripažinti. Tuomet prasideda didžiausias jausmų chaosas – gali būti derybos, noras suvokti, spausti žmogų. Jeigu partneris apsisprendęs, derybos yra beprasmiškos, jos labiau kyla iš desperacijos“, – aiškina S.Vizgaudienė.
Po šio laikotarpio svarbu pasiruošti ateinančiam depresijos etapui, kai jausmai smogia visu pajėgumu. Anot psichologės, tuo metu galima jausti beviltiškumą, pyktį, pagiežą, pasibjaurėjimą, o kartu kaltę sau ir gėdą.
„Šią būseną reikia išbūti, bet taip pat bandyti ieškoti atramos taškų, kurie galėtų padėti. Pavyzdžiui, skambutis ir pokalbis su artimais žmonėmis, kad nebūtumėte vieni su savo problema.
Po depresijos ateina ramybės laikotarpis, kai susitaikai, priimi situaciją tokią, kokia yra. Tai būna tarsi suvokimas, kad nieko nebepakeisi. Dalis žmonių nuo čia atsispiria ir kyla, o likusieji nesugeba taip greitai išeiti iš depresijos etapo. Jis nėra apibrėžtas – gali trukti kelis mėnesius arba užsitęsti iki kelerių metų. Jei nepavyksta susitvarkyti pačiam, gali prireikti ir specialistų pagalbos.
Galiausiai jau galima ramiai galvoti apie tai, kas įvyko, analizė tampa logiška ir paremta adekvačiu suvokimu. Neretai pakilimo etape žmonės iš naujo susikuria pakankamai gerą gyvenimą“, – pasakoja S.Vizgaudienė.
Dalis žmonių nuo čia atsispiria ir kyla, o likusieji nesugeba taip greitai išeiti iš depresijos etapo
Kai kurie žmonės, išgyvendami sunkias emocijas, mėgsta apsikrauti darbais ir įvairiomis veiklomis tam, jog nereikėtų akis į akį susidurti su jausmais. Vis dėlto psichologė perspėja, kad tai nėra itin geras pasirinkimas.
„Nuo jausmų bėgti nereikia, juos turite išgyventi. Kitu atveju negatyvūs jausmai vis tiek ras kelią ir jis bus ne pats geriausias“, – dėmesį atkreipia S.Vizgaudienė.
Nors skyrybos yra didelė trauma ir krizė gyvenime, psichologė sako, jog žmones jos gali paveikti teigiamai – išsiskyrę partneriai tobulėja, sutvirtėja emociškai ir dvasiškai. Be to, tai gali būti gera pamoka ateičiai.
„Negatyviuose, nepalankiuose kokybiškam gyvenimui santykiuose žmonės paprastai kenčia, nesijaučia laimingi. Jei juose liekama, tikėtina, kad gyvename prasčiau nei išsiskyrę, – pastebi S.Vizgaudienė.
– Partnerio kaltinimas, jog dėl jo išsiskyrėme, ir manymas, kad patys viską darėme gerai, nepadės mums augti ir tobulėti. Tačiau jei realybę matysime adekvačiai, suvoksime, kad kalti buvome abu. Tam, jog santykiai ateityje būtų kokybiškesni, turime mokytis.“
Ragina bandyti susitarti gražiuoju
Anot teisės firmos „Sorainen“ advokatės J.Karvelės, skyrybų bylų į jos rankas patenka nemažai, o jų priežastys būna pačios įvairiausios. Nors neretai skiriamasi dėl problemų su alkoholiu ar neištikimybės, visgi dažniausiai sutuoktiniai neberanda bendros kalbos.
„Žmonės nebesugeba vienas kitam nusileisti ir nesutarimas sniego gniūžtės principu didėja, partneriai pykstasi“, – pasakoja J.Karvelė.
Kaip teigia advokatė, dažnai poros galiausiai išsiskiria taikiai, nes nuspręsti taip užbaigti ginčą galima bet kurioje jo stadijoje.
„Jei bandoma tartis, to padaryti nepavyksta, taikoma privaloma mediacija, kuriai nepavykus arba neįvykus, pradedamas ginčas teisme. Iki ieškinio teisme prieina maždaug trečdalis porų, tačiau iš jų mažiausiai pusė galiausiai baigia taikiai“, – sako J.Karvelė.
Pasak advokatės, paprastai sutuoktiniai nesutaria dėl turto ir vaikų.
„Šeima turi butą su paskola – kaip jį pasidalinti? Kažkas turi išeiti, o kažkuriam lieka paskola. Tas, kuris pasilieka butą ir paskolą, turi kitam sutuoktiniui išmokėti kompensaciją, priklausančią nuo dalintino turto vertės. Jo vertė skaičiuojama iš buto rinkos vertės atėmus neišmokėtą paskolą. Tuomet nustatomas kompensacijos dydis, dažniausiai – pusė dalintino turto vertės.
Pavyzdžiui, butas kainuoja 100 tūkst. eurų, liko 50 tūkst. eurų paskolos, tad dalintina turto vertė yra 50 tūkst. eurų. Vadinasi, tas, kuriam atitenka butas, prisiima įsipareigojimus vienas mokėti paskolą ir dar sumokėti kitam sutuoktiniui 25 tūkst. eurų. Taip kyla ginčai“, – aiškina J.Karvelė.
Tas, kuris pasilieka butą ir paskolą, turi kitam sutuoktiniui išmokėti kompensaciją, priklausančią nuo dalintino turto vertės
Pradėjus skyrybų procesą, dauguma porų būna pasimetusios, nežino, ką pirmiausia daryti, todėl advokatė pataria iš pradžių atlikti bendro turto inventorizaciją ir įvertinimą, kad suprastumėte, ką turite ir ką reikės dalintis.
Advokatė pastebi, kad skyrybų procese poros daro svarbių klaidų bendravimo srityje – jos įsitikinimu, reikėtų stengtis nedidinti konflikto ir neužkirsti kelio susitarimui. Anot specialistės, dažnai kompromisas nepasiekiamas vien dėl per toli nuėjusio konfliktų.
Skyrybų išlaidos gali siekti dešimtis tūkstančių eurų
Skiriantis svarbų vaidmenį atlieka ir turto dalybos. Advokatės teigimu, jis praktiškai visada būna padalintas po lygiai. Remiantis įstatymu, nukrypti nuo lygių dalių galima tik atsižvelgiant į nepilnamečius vaikus, sutuoktinių sveikatos būklę, turtinę padėtį bei kitas svarbias aplinkybes.
„Teismas yra laisvas tai nuspręsti, tačiau praktikoje nukrypstama retai. Dažnai moterys galvoja, kad jei vaikai liks gyventi su ja, gaus didesnę turto dalį – paprastai taip nebūna, – tikina J.Karvelė.
– Teismas gali nuspręsti kažkuriam iš sutuoktinių skirti didesnę turto dalį, jei, pavyzdžiui, šis įrodo, jog investavo į turtą daug asmeninių lėšų – jos turi būti įgytos iki santuokos, gautos dovanų arba paveldėtos. Jei nėra sudaryta vedybinė sutartis, visos lėšos, kurias sutuoktiniai gauna santuokos metu, laikomos bendromis. Tarkime, vieno iš sutuoktinių gautas atlyginimas nėra laikomas jo asmeniniu turtu.“
Advokatė taip pat perspėja, kad nereikėtų bandyti slėpti turto vykstant jo dalyboms.
„Nėra prasmės stengtis išslapstyti visą savo turtą, jį padovanoti, nes visi rimtesni sandoriai yra registruojami. Pagal įstatymą, jei prieš pat skyrybas nelieka turto dalies ir neaišku, kur jis dingo, kitas sutuoktinis turi teisę į kompensaciją“, – teigia J.Karvelė.
Kuo pora triukšmingiau skiriasi, tuo ilgiau gali užsitęsti skyrybų procesas – advokatės teigimu, tai gali trukti net iki ketverių metų, o visą šį laikotarpį žmonės būna nežinioje.
Kaip aiškina specialistė, posėdžių dažnumas priklauso nuo teismo, advokatų užimtumo. Be to, jei, pavyzdžiui, daroma turto vertinimo ar kitokia ekspertizė, byla sustabdoma.
„Vidutiniškai tarpai tarp posėdžių būna 2–3 mėnesiai. Jų skaičius gali būti įvairus – kartais reikia dviejų, o būna, kad tenka eiti ir į 20“, – pasakoja J.Karvelė.
Nėra prasmės stengtis išslapstyti visą savo turtą, nes visi rimtesni sandoriai yra registruojami
Stipriai varijuoti gali ir skyrybų išlaidos, tačiau advokatė iš karto perspėja, kad gyvenantys Vilniuje gali tikėtis patirti bent tūkstančio eurų išlaidas.
„Skyrybos gali kainuoti tūkstančius ar net dešimtis tūkstančių eurų. Priklauso nuo to, koks ginčas, kiek pora turi turto. Nedraugiškos skyrybos yra labai brangios“, – atkreipia dėmesį J.Karvelė ir priduria, kad paprastai kiekvienas partneris dengia savo išlaidas, tad tikėtis jas atgauti neverta.
Kad ir kokia stipri santykių krizė būtų ištikusi, advokatė pataria bandyti susitarti, nugalėti savo ego ir išsiskirti taikiai.
