Moteris taip pat davė keletą patarimų, ką daryti finansiškai nuo smurtautojo priklausomoms moterims. Lina nuoširdžiai tikisi, kad jos istorija įkvėps bent vieną moterį nebijoti viskam padėti tašką ir pradėti gyvenimą iš naujo. Nes kad ir kaip tai gali būti baisu ir sunku, tačiau tikrai verta.
Taigi – Linos istorija. Kuriame mieste gyvena, moteris nenorėjo įvardyti, siekdama išsaugoti savo ir vaikų privatumą.
-
Kauno apskrities moterų krizių centro vadovė: gyvename pagal dvigubus standartus
-
Smurto lyties pagrindu temą nagrinėjančios specialistės: apie „smurto ratą“, „medaus mėnesį“ ir kuo aukoms gali padėti kiekvienas mūsų
-
Karantinas aštrina smurto šeimoje problemą, tačiau priežastys slypi žymiai giliau
-
Socialinis projektas tiesia pagalbos ranką smurtą patyrusioms mamoms
Santykiai pasikeitė, vyrui sulaukus sėkmės darbe
Galiu pasakyti, kad iš pradžių mano ir vyro santykiai buvo tobuli, turėjome du vaikus. Tikrai jaučiausi labai laiminga, mylima ir vertinama.
Tačiau viskas ėmė keistis, kai vyras pradėjo sulaukti dėmesio darbinėje aplinkoje: jam pradėjo labai sektis, šeimoje atsirado daugiau pinigų. Anksčiau buvau pastebėjusi, kad mano sutuoktinis jautė didelį norą tapti visų pripažintu ir priimtu, tačiau, kai tai įvyko, mūsų santykiai ėmė sparčiai prastėti.
Žinoma, negaliu pasakyti, kad per ilgus santuokos metus viskas buvo rožėmis klota. Tačiau vėliau jis ėmė piktnaudžiauti alkoholiu. Aš bandžiau jį suprasti, atleisti, tačiau, neslėpsiu, jaučiau didelę nuoskaudą, maniau, kad esu jam visai neįdomi kaip moteris, jog manęs gėdijasi.
Vėliau viskas lyg susitvarkė, pradėjome kurti savo bendrą ateitį, statyti namą. Taigi ženklų, jog kažkas vis dėlto negerai, tikrai buvo, tačiau, kaip ir daugelis moterų, bandžiau vyro elgesį pateisinti, kol vieną gražią dieną pajutau, kad situacija tapo beviltiška ir nebekontroliuojama.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaltinimų B.Vanagui fone: psichologai – aukštesnio socialinio statuso šeimose smurtas subtilesnis
Psichologinis smurtas irgi yra smurtas
Aš patyriau psichologinį smurtą. Tokio pobūdžio smurtas geriausiai pasimatė tada, kai pradėjau jausti jo padarinius. Vyras ėmė labai nepagarbiai su manimi elgtis, priekabiavo, šaukė, kad netinkamai praėjau, kad atidariau orkaitę ir panašiai. Tai buvo vienas didelis absurdas.
Aš netgi bandydavau nesirodyti jam akyse, tačiau jis pats, tiesiogine to žodžio prasme, įlėkdavo į kambarį, provokuodavo konfliktą. Toks vyro elgesys pamažu naikino mano orumą, aš jaučiausi labai blogai.
Dažnai agresorius jaučiasi labai galingas, ypač tais atvejais, kai jaučiasi finansiškai stipresnis. Tada susikalbėti tampa tiesiog nebeįmanoma.
Apie poilsį nebūdavo net kalbos. Kiekvieną dieną į darbą eidavau visiškai nepailsėjusi, prislėgta. Savaitgaliai taip pat būdavo kupini įtampos, negalėdavau susitikti su draugėmis, išgerti su jomis puodelio arbatos.
Gyvenimas tapo pilkas, jaučiausi labai nelaiminga. Vėliau, be emocinių padarinių, kartu pradėjau jausti ir fizines psichologinio teroro pasekmes. Kiekvieną dieną skaudėdavo širdį, jaučiau, kaip netenku jėgų.
Dažnai agresorius jaučiasi labai galingas, ypač tais atvejais, kai jaučiasi finansiškai stipresnis. Tada susikalbėti tampa tiesiog nebeįmanoma, užvaldo jausmas, kad mano žodžiai atsimuša lyg į sieną.
„Neverta tikėtis, kad smurtautojas pasikeis“
Aš mėginau kalbėtis su vyru, be jokių kaltinimų sakiau, kad dėl jo žodžių aš jaučiuosi blogai. Ir kadangi savo jausmus jam išsakydavau švelniai ir be jokio pykčio, jis sureaguodavo, bet viskas greit išblėsdavo.
Vyras pats turėjo gilių dvasinių žaizdų ir vidinį agresorių, kurį suvaldyti buvo neįmanoma. Taigi vėliau supratau, kad priežastys turbūt slypi jame, o ne manyje.
Kadangi šeimoje augo atžala, vyrui bandžiau aiškinti, kad vaikas mato nuolat besipykstančius tėvus, žeminamą mamą. Stengiausi paaiškinti vyrui, kad mūsų atžala nemokės tinkamai elgtis su moterimis, nesugebės sukurti darnios šeimos.
Po tokių mano žodžių vyras bandė keistis, būti švelnesnis, bet, deja, jam nepavyko. Taigi iš savo patirties galiu pasakyti, jog tikėtis, kad smurtautojas pasikeis tikrai neverta. Keistis galime tik mes.
„Jaučiausi kaip baldas, kuris trukdo, bet kurį gaila išmesti“
Priėjome kritinę santykių ribą, kai aš jo prašydavau kartu susėsti, pasišnekėti, bet žmogus nuo manęs tiesiog bėgo. Taigi, santykiai negali tęstis, jei to nori tik vienas žmogus. Aš maniau esanti neįdomi moteris, atsirado kaltės jausmas, kad vyrui neužtenka mano meilės, kad jam nesu švelni, patraukli. Maniau, kad dėl to esu pati kalta, o mano savybės yra priešingos moteriai ir moteriškumo suvokimui. Tokiomis mintimis aš gyvenau.
Iš tikrųjų, net aplinka moterų nepalaiko. Ką mes matome, jeigu moteris išsiskyrė, kalta yra tik ji. Taigi, tas kaltės jausmas auga, tačiau toks yra kelias, kai reikia pasiekti dugną, kad suvoktum, jog čia nėra jokios kaltės. Juk keistis santykiuose turi abi pusės. O mano santykiuose taip nebuvo. Vyras vartojo alkoholį, vėliau atsirado kita moteris. Savo kaltę jis užpildavo svaigiaisiais gėrimais, o vėliau visas nuoskaudas ir sąžinės graužatį išliedavo ant manęs. Jaučiausi kaip baldas, kuris trukdo, bet kurį gaila išmesti.
Minčių viskam padėti tašką ir išsiskirti buvo, bet kliudė baimė, kaip aš išgyvensiu. Kartu su vyru turėjome jau suaugusią dukrą ir būtent ji man atvėrė akis, kokioje aplinkoje gyvenu. Dukra man pasakė, kad tai yra mano atsakomybė, kokioje aplinkoje auga sūnus. Ir tai mane sustabdė: pati išgyventi galiu, bet ar tai gerai vaikui?
Šie dukters žodžiai buvo galutinis taškas. Supratau, kad vaikui nebegaliu leisti augti tokioje žalingoje aplinkoje.
Pradėti naują gyvenimo etapą labai sunku, bet verta
Man buvo labai baisu pradėti naują gyvenimą. Tikrai. Aš išėjau iš patogių namų į butą žymiai prastesnėmis sąlygomis. Sumokėjau pinigus, bet tuo pat metu drebėjau iš baimės, kaip man reikės gyventi.
Tačiau dukros žodžiai ir vėl mane pažadino. Ji manęs paklausė, kas gali būti baisiau, negu yra dabar. Ir viskas.
Smurtą patiriančių moterų baimės yra nepagrįstos. Visada yra žmonių, pasiruošusių ištiesti pagalbos ranką.
Žmogiškai buvo labai sunku, bet aš išėjau. Labai nerimavau, kaip viską suderinsiu, nes važinėjau dirbti į kitą miestą. Svarsčiau, kaip reikės vaiką nuvesti ir paimti iš darželio.
Tačiau noriu pasakyti, kad gyvenime visada aplinkybės susiklosto palankiai. Užtenka tik pastebėti.
Aš ieškojau buto, nors surasti būstą nuomai mažame miestelyje yra beveik neįmanoma. Bet kažkaip stebuklingai mano išsirinktas butas užsiliko skelbimuose ir atiteko man. Kaimynė sutiko pabūti aukle mano vaikui ir parvesti jį iš darželio. Turėjau transporto priemonę, kurią išlaikyti buvo sudėtinga, tačiau gerų žmonių dėka įsigijau automobilį, kuris man nekelia rūpesčių.
Smurtą patiriančių moterų baimės yra nepagrįstos. Visada yra žmonių, pasiruošusių ištiesti pagalbos ranką. Visi geriausi dalykai anksčiau ar vėliau ateina.
Linos patarimai moterims, kurios neišeina iš smurtinės aplinkos
Aš save laikiau finansiškai priklausoma nuo vyro, nesitikėjau, kad galėsiu pati išgyventi. Tačiau kai moteris nedirba, nereikia gyventi iliuzijomis, kad palikus vyrą, viskas kris iš dangaus. Tikrai reikės pasistengti, imtis veiksmų dėl vaiko gerovės. Galbūt teks eiti į darbo biržą, pradėti dirbti nekvalifikuotą darbą, jei neturite išsilavinimo. Mano manymu negarbingų darbų nėra. Bet manais už tai moteris gali gauti ramybę ir orumą. Juk žmogui daug nereikia.
* * *
Pirmiausia aš kreipiausi į psichologę, tačiau man tai buvo neefektyvu. Aš kalbėjau, tačiau mačiau, kad žmogus po naktinių darbų klauso labai pavargęs ir net užsnūsta.
Visada galima kreiptis į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, o jei vyras grasina, patarčiau kreiptis tiesiogiai į policiją.
Tačiau yra didelė problema. Moteris būna labai išgąsdinta agresoriaus ir negali suvokti, kad yra pagalba. Nukentėjusioji neturi vidinių jėgų. Tokioms moterims net patarti, kad gali būti kitaip, yra labai sunku. Taigi, nesvarbu, koks tai smurtas – psichologinis, fizinis ar seksualinis, jis palieka didelių randų.
Turi ateiti suvokimas, kad aš esu asmenybė ir niekas neturi teisės manęs engti, žeminti ar smurtauti.
Moteris turi būti dvasiškai labai stipri ir turėti motyvą išeiti. Dažniausiai tai būna sveikata, vaiko gerovė. Turi ateiti suvokimas, kad aš esu asmenybė ir niekas neturi teisės manęs engti, žeminti ar smurtauti.
Iš pradžių man niekas negalėjo padėti, nes aš buvau įsitikinusi, kad niekas manęs nesupras. Smurtautojai dažnai būna labai gerai užsimaskavę. Taigi smurtas yra iškreiptų veidrodžių karalystė. Nors namuose jie tampa žvėrimis, tačiau viešumoje būna tobuli vyrai ir tėčiai. Ir tada visi galvoja: kas jai blogai, kas netinka, gal moteris pati kalta, kad santykiai griūva?
* * *
Iš pradžių vaikas mane labai išgąsdino, nes nuolatos kalbėjo, kad nori gyventi su tėčiu, kadangi abu turėjo labai stiprų ryšį. Tačiau viskas susitvarkė. Nors turiu vidutines pajamas, tačiau leidžiu sau keliauti. Aš dirbu, planuoju savo savaitgalius, domiuosi psichologija. Manęs niekas nevaržo ir neriboja.
Pagaliau aš galiu drąsiai pasakyti, kad esu laiminga. Esu dėkinga visiems ir už viską. Nežinau, kokia būčiau šiandien, jei būčiau pasilikusi toje aplinkoje. Dabar aš bent žinau, kad pareisiu namo į ramią aplinką, ir tai yra mano didžiausias laimėjimas.
„JCI Sostinė“ projektas „Spalvotas gyvenimas šeimoms“ tiesia pagalbos ranką nuo smurto nukentėjusioms mamoms ir jų atžaloms bei siekia atkreipti visuomenės dėmesį į šią labai skaudžią problemą. Mažais, bet reikšmingais darbais „Spalvotas gyvenimas šeimoms“ kuria pokytį ne tik smurtą patyrusių moterų ir jų vaikų gyvenime, bet ir Lietuvoje.
