— Donatai, kokios yra dažniausios vyrų krizės, su kuriomis susiduriate savo praktikoje? Ar yra tam tikros gyvenimo stadijos, kada jos ypač išryškėja?
— Dažniausiai tai santykiai – poroje, su vaikas, darbe, su tėvais (arba tėvų kaltinimas dėl gyvenimo negandų). Dar gana aktuali tendencija, jau kelerius metus intensyvėjanti, yra santykių nebuvimas. Tai – ne vienišumas, o apskritai negebėjimas kurti santykius arba santykių patirties neturėjimas su kita lytimi. Šita krizė būdinga labiau 25–40 amžiaus vyrams (beje, moterims irgi).
Taip pat daugėja žmonių su priklausomybėmis, ne tik įprastomis (alkoholis, narkotikai), bet santykių priklausomybėmis, darbo priklausomybėmis ir vartojimo priklausomybėmis (ne tik daiktų ar paslaugų, bet ir kitų žmonių „vartojimo“ dėl įvairių emocijų ar poreikių tenkinimo).
Kalbant apie gyvenimo stadijas, tai jos galbūt labiau pastebimos ne pagal amžių, o pagal žmogaus brandą, nes socialinė ir emocinė branda ateina skirtingai. Dažnai ji tiesiog užstringa. Šiais laikais, kad ir kaip neįtikėtina, bet tapo patogu neužaugti.
— Kaip vyrų krizės skiriasi nuo moterų krizių? Ar yra tam tikrų unikalių bruožų, kurie pasireiškia būtent vyrams?
— Jei kalbėti bendrai, visos krizės panašios, skiriasi tik tuo, kaip išgyvenamos, sprendžiamos. Šie skirtumai yra nulemti gamtos, Dievo. Moterys imlesnės mokytis ir keistis, o vyrai – ieškoti sprendimų. Dėl to jiems gali nebepavykti susikalbėti, nes moterys gali lengviau keistis pačios, o vyrai gali lengviau keisti aplinką ar aplinkybes. Tai, žinoma, reiškiasi individualiai, ir tam nėra vieno bruožo ir bruožų paketo.
Kita vertus, mes gyvename nuo krizės iki krizės. Apskritai krizinis laikotarpis visai geras laikas pažinti save. Tad reikėtų jį išnaudoti tinkamai.
— Kokį vaidmenį vyrų krizėse atlieka tradiciniai lyčių vaidmenys ir visuomenės lūkesčiai? Ar pastebite, kad vyrams kartais sunkiau prašyti pagalbos dėl šių lūkesčių?
— Gal dažniau vis dėlto lemia tiesiog nemokėjimas arba nenoras išmokti santykių. Ir tai būdinga tiek vyrams, tiek moterims. Labai dažnai tradiciniai santykiai galėtų padėti poroms vienas kitą suprasti, bet yra suprantami ne pagal tradiciją, o pagal stereotipus. Čia jau trūksta gerosios patirties: asmeninės šeimos istorijos žinojimo (kad ir savo tėvų, senelių ar giminės), tiek žmonijos istorijos žinojimo (tautų istorijos). Dažniausi žinoma valstybės ar karų istorija, bet žmonija lieka kažkur tarp viso to.
Ar vyrams sunkiau prašyti pagalbos? Nevisada, dažniau trūksta motyvo, ar reikalinga ta pagalba. Vyrai prašo drąsiai, kai suvokia, kad ji jam reikalinga. Tada vyras yra atviras pagalbai ir pats pasirengęs dėti pastangas, nes supranta, kad savaime niekas nenutinka.
Kai vyras supranta, kad yra problema, jis ją noriai sprendžia. O kol vyras problemas mato kituose, o ne savyje, nieko nebus. Kitaip tariant, kai vyras pajaučia, patiria savo sprendimų pasekmes, tada tai yra pats geriausias motyvas ieškoti ir prašyti pagalbos.
— Kokie specialistai gali padėti vyrams įveikti jų krizę? Kur gali kreiptis vyrai, kai jiems prireikia pagalbos?
— Vyrams padėti gali įvairių sričių specialistai — psichologai, psichoterapeutai, psichiatrai, socialiniai darbuotojai, teisininkai ir net draugai. Į ką kreiptis, priklauso nuo to, kokios pagalbos reikia ir kokia problema yra sprendžiama.
Draugus paminėjau neatsitiktinai, nes šiais laikais pastebima tendencija, kad žmonės dėka technologijų tiek nutolo vieni nuo kitų, kad neretai žmogus tiesiog neturi draugo.
Tam yra savipagalbos grupės, jausmų grupės, kur mokomasi kurti bendrystę ir bendrauti. Čia dažnai randama ir draugų ar tiesiog žmonių, kuriais pasitikima, taip mokomasi vieni iš kitų. Vyrams svarbus bendrystė jausmas ir savirealizacija gyvenime (šeimoje, darbe ar visuomenėje).
Pirminės informacijos galima rasti www.pagalbavyrams.lt
Arba registruojantis pokalbiui – labas@pagalbavyrams.lt arba +370 674 46813
Interviu publikuojamas tinklaraštyje www.ragnarokkabinetas.lt/blog
