„Juk vyrai turi būti vyriški, stiprūs, jie negali verkšlenti, o turi būti užuovėja silpnesniai moteriai“ – sakoma. O kas, jei jiems patiems kai kuriomis akimirkomis taip reikia ramsčio, ar peties išsiverkti... „Boba!“.
Tačiau tiesa ta, kad nors ir dažnai atrodo, jog vyrai mažai kalba, sunkiau išsako savo jausmus, tai dar nereiškia, kad jiems nepasitaiko silpnumo akimirkų. Taip, vyriškoje kompanijoje jie nepuola pasakoti iki smulkmenų, ką viduje išgyvena. Bet ne dėl to, kad nenori. O dėl to, kad „juk vyrai taip nesielgia“.
Prieš porą metų saviugdos treneris Ignas Genys, užuot savo asmenines problemas sprendęs visiškai vienas savo galvoje, ėmė dalintis. Ir atrado tai, kas gydo.
Iš pradžių tai tebuvo pokalbiai draugų kompanijoje, į kurią žengę vyrai visas kaukes ir įvaizdžius palikdavo už durų. Čia jų niekas neteisė ir nevertino, anaiptol – kartu ieškojo būdų išspręsti problemas ar bent jau leisdavo pasijusti, kad esi ne vienas. Panašius jausmus dėl tėvo, antrosios pusės, o gal krizės darbe – išgyvena ir kiti.
Kaip gera ir kartais būtinai išsikalbėti Ignas Genys leido pajusti ir kitiems vyrams. Prieš metus jis pradėjo projektą TIKRAS., kuriame vyrai nuo 18 iki 65 metų sėda į ratą ir kalbasi. Kalbasi apie tai, kas juos jaudina, dėl ko norisi verkti, kokios abejonės juos kankina. Tai vyrams tapo lyg pabėgimas į saugią erdvę, kurios atviriausi pokalbiai ir lieka uždarame ratelyje. O pasidalinus skausmais grįžus į gyvenimą, gyventi darosi kur kas lengviau.
– Ignai, šis projektas gimė iš jūsų asmeninės patirties. Pats irgi buvote vienas iš tų vyrų, kuriems kalbėti viešai apie savo jausmus buvo sunku. Kodėl?
– 8–9 metus gilinausi į save per dvasines praktikas, nemažai keliavau, ir į egzistencinius klausimus atsakinėjau tokiu būdu. Tačiau kai prieš 3–4 metus grįžau iš Anglijos gyventi į Lietuvą, pamačiau, kaip vis tik man svarbu santykiai, šeima, draugai, ryšys – šie poreikiai labai išryškėjo. Anksčiau visa tai man nebuvo taip svarbu, nes gyvendamas užsienyje turėjau svarbesnių klausimų.
Pradėjau kelti klausimus, kas vyksta mano viduje, ir supratau, kad mano santykyje su tėčiu labai daug ko trūksta, kad jaučiu vidinį skausmą, buvome labai atitolę, kalbėjomės tik apie paviršutiniškus dalykus, man trūko ryšio.
Susitikęs su vienu bičiuliu, pradėjau apie tai kalbėtis. Pamačiau, kad turime labai daug bendrų dalykų, mums iškyla labai panašūs klausimai, yra bendrystės poreikis. Visgi vyrai turi tokių temų, kurių su moterimis, antrąja puse neaptarsi.
– Esate sakęs: „Iki šiol feminizmas budino moteris, o dabar bunda vyrai.“ Visais laikais vyriškumo, kaip stipraus, nepalaužiamo, apsisprendusio vyro supratimas slopino tikruosius jūsų jausmus?
– Iš tiesų vyrai negeba, vengia, bijo eiti į jausmų sritį. Bet tam yra labai paprastas paaiškinimas – visuomenėje tai yra apibūdinama kaip nevyriška. Galvojama, jeigu aš eisiu į nevyrišką sritį, pateksiu į pavojų būti atstumas visos vyrų bendruomenės, visuomenė žiūrės į mane kaip į nevisavertišką vyrą.
Vyrai negeba, vengia eiti į jausmų sritį. Tam yra paprastas paaiškinimas – visuomenėje tai yra apibūdinama kaip nevyriška.
– O kas dėl tokio požiūrio į vyrą kaltas? Visuomenė? Auklėjimas, kai berniukui kartojama: neverk, kaip mergaitė, būk stiprus?
– Aš nelinkęs ieškoti kaltų. Tačiau tikrai gali būti, kad visuomenėje standartinis vyriškumo apibrėžimas yra „mačo“ įvaizdis, kuris sako, kad vyras turi būti tvirtas, nepalaužiamas, drąsus, kryptingas, aiškus, į jį galima atsiremti.
Ir tai tikrai nėra blogai.
Tačiau kas atsitinka, kai jis neatitinka tų standartų, jei viduje verda kiti žmogiški jausmai – baimė, pasimetimas, nedrąsa? Tokiu atveju vyrai stengiasi atitikti, ir yra kamuojami baimės, kad aplinkiniai galiausiai pamatys, kas iš tikrųjų slepiasi už išorės. Šiame gėdos, nepilnavertiškumo, nepakankamumo burbule galima labai užsisukti.
– Kaip jūs pradėjote tai keisti?
– Pirmiausia pradėjau rengti viešus seminarus, kuriuose su vyrais gvildendavome skirtingas temas ir diskutuodavome. Tą darau ir iki šiol. Bet po pusmečio susėdome su dar 5 draugais ir nusprendėme, kad susitiksime kartą per mėnesį 3 valandas pakalbėti apie tai, kas mums rūpi, kas svarbu.
Iš pradžių buvau skeptiškas, maniau, kad nerasiu tam tiek laiko, todėl nueisiu vieną kitą kartą ir tiek. Bet po poros susitikimų prioritetai mums visiems labai greitai pasikeitė, pamatėme, kaip tai svarbu vidiniam gijimui ir augimui. Šį ratą praminėme „gentimi“, tai buvo tarsi brolija.
Praėjus metams tai tapo erdve, į kurią galiu ateiti bet koks, nusimetęs visas kaukes, įvaizdžius. Aš žinau, kad mane priims, išgirs, gausiu grįžtamąjį ryšį – patarimų ar pagalbos. Taip mokomės būti tokiais, kokiais jaučiamės, ir už genties rato ribų.
Supratęs šių susitikimų vertę, ėmiau organizuoti panašias ilgalaikes grupes. Norėjau padėti daugiau vyrų, kad jie pamatytų teikiamą naudą. Šiuo metu turiu dvi kassavaitines grupes, kuriose yra po 12 vyrų. Norinčių yra ir daugiau, tačiau kol kas nespėju suktis.
– Kaip atrodo grupių susitikimai?
– Susėdame ratu ir bendraujame. Iš pradžių išsiaiškiname, su kokia emocine būkle atėjo vyrai, kas vyksta jų gyvenime, kokie klausimai aktualūs. Tuomet išsirenkame temą diskusijai arba, jei kažkuris vyras nori padirbėti su savo vidiniais procesais, suteikiame jam erdvę, teikiame grįžtamąjį ryšį.
Daug vyrų sako, kad jiems gėda prisipažinti, jog jie ateina su vyrais kalbėti apie savo jausmus.
Daug vyrų sako, kad jiems gėda prisipažinti, jog jie ateina su vyrais kalbėti apie savo jausmus. Bet tai yra normalu, ir man pačiam iš pradžių buvo nelabai jauku apie tai viešai kalbėti – juk darome tai, kas kaip ir nėra priimtina vyriškam užsiėmimui.
Dabar aš tuo didžiuojuosi, nes suprantu, kaip tai padeda man, kaip asmenybei, augti. Labai noriu, kad kuo daugiau vyrų patirtų tą patį. Man nebegėda kalbėti apie tai, kas vyksta mano viduje, kad gaunu ir suteikiu palaikymą, kai to reikia.
– Kokie vyrai ateina į susitikimus? Kokios jų istorijos?
– Labai įvairios. Vieni vyrai ateina, kai juos ištinka sunkumai – skyrybos, finansinė krizė, netektis. Tuomet viduje kyla emociniai procesai, su kuriais susitvarkyti mūsų niekas nemokė. Niekas nemokė net pamatyti, kad jie vyksta ar juos įvardinti.
Būna ir tokių, kurie neatitinka „mačo“ įvaizdžio – jų vidinės savybės, norai yra kitokie. Galbūt jiems nesinori žaisti krepšinio ir nerūpi automobiliai – visi tie neva standartiniai vyriški dalykai. Jie sako, kad jaučiasi kitokie, išsiugdo nevisavertiškumo kompleksą.
– Viena, kai eini pas psichologą ar psichoterapeutą ir kalbi apie savo problemas vienas. Jūsų susitikimų atveju, kai kuriuos gali nuraminti vien ta bendrystė, kai vyrai pamato, kad jie nėra vieni ir kitokie, tokių pačių yra daugiau, tiesa?
– Kaip mes sakome, tai yra „aš irgi“ efektas. Kai atsirandi būryje tokių žmonių supranti, kad nesi vienas, susiduriantis su panašiais iššūkiais. Tai tikrai padeda. Viena vertus, išgirsti, kaip kiti dorojasi su tomis pačiomis problemomis, kita vertus, gauni grįžtamąjį ryšį savo konkrečioje situacijoje.
Dvi dažniausios temos – santykiai su tėvu ir romantiniai santykiai.
– O moterų tema dažna? Apie ką vyrai bijo šnekėti su savo antrosiomis pusėmis?
– Dvi dažniausios temos – santykiai su tėvu ir romantiniai santykiai. Tai aktualu.
Nemažai kalbama apie pasitikėjimą. Jei moterys nepasitiki vyru, jam būna sunku. Aišku, kita vertus, dažniausiai tam būna priežasčių. Tačiau bet kuriuo atveju, vyrams svarbu, kad jais pasitikėtų ir palaikytų.
Jei antra pusė yra pasimetusi, reikia išmokti išgirsti ir neužmesti savo užuojautos. Jei moteris nukreipia užuojautą vyrui, santykiai tampa kaip tarp mamos ir sūnaus užuot buvę lygiaverčiai. Moterys turi parodyti, kad girdi, jog jų vyras turi sunkumų, pasitiki, kad su jais susitvarkys, ir su juo gali pabūti sunkesnę akimirką.
Dar viena labai dažna tema – seksualumas. Džiaugiuosi, kad šita erdvė sukuria aplinką, kurioje gali iškilti kalbos apie tai. Diskusijų metu kalbame apie dalykus, apie kuriuos niekas nekalba, niekas nepasakoja. Iš tiesų, reikia pripažinti, kad augdami neturėjome tinkamos sekso edukacijos – daug dalykų yra pilkoje zonoje, neaiškūs. Todėl ši diskusija daug kam svarbi ir aktuali.
Reikia pripažinti, kad augdami neturėjome tinkamos sekso edukacijos – daug dalykų yra pilkoje zonoje, neaiškūs. Todėl nemažai kalbame ir apie seksualumą.
– Nepažįstamiems žmonėms gal net lengviau atvirai išsipasakoti nei tiems, kuriuos dažnai matai ir seniai pažįsti?
– Tikrai taip. Sakyčiau taip net sveikiau. Juk ir einant į psichoterapiją ar koučingą – geriausia konsultuotis su nepažįstamu žmogumi. Svarbu turėti neutralią erdvę, kurioje gali save tyrinėti be jokių išankstinių nuomonių.
– Bet turbūt turi praeiti laiko, kol vyrai išdrįsta kalbėti, ima pasitikėti aplinkiniais?
– Darbe su grupėmis yra keturios stadijos: forming, storming, norming, performing. Antroji reiškia audros fazę – iš pradžių žmonės tarpusavyje tikrinasi, nepuola iškart atsiverti. Pirmuosius mėnesius pasitaiko net mažų konfliktų, ir tai yra normalu – svarbu vieniems kitus pakonfrontuoti dėl nesutampančių nuomonių, su grupės vedėjo pagalba išreikšti ir savo neigiamas emocijas. Tai padeda grupei susilipdyti.
Stebėjausi, kaip po vieno tokio intensyvaus susitikimo kitą kartą visi taip suartėjo, buvo daug lengviau bendrauti, atsirado pasitikėjimas, atmosfera tapo visai kitokia.
Vienas terapeutas yra sakęs: nepasitikėsiu žmogumi, kuris neatlaiko konflikto su manim, nes tai reikš, kad jis nepakankamai stiprus būti su manim, kai man bus sunku. Taigi konfliktas yra svarbus patikrinimas.
Vienas terapeutas sakė: nepasitikėsiu žmogumi, kuris neatlaiko konflikto su manim, nes tai reikš, kad jis nepakankamai stiprus būti su manim, kai man bus sunku.
– Bet iš tiesų atrodo, kad nors ir apie moteris dažnai kalba kaip apie jautruoles, šiuo klausimu joms pasisekė labiau – jos bent jau savyje nesinešioja problemų ir išsikalba. O kadangi taip jau priimtina, kad vyrai turi būti stiprūs, visgi pergyventi nuoskaudas vieniems vyrams turi būti labai sunku.
– Galima apsidairyti aplinkui ir pasižiūrėti į savižudybių statistiką. Lietuvoje vyrai prieš save ranką pakelia tris kartus dažniau nei moterys. Tai parodo, kad vyrai stokoja gebėjimų susitvarkyti su vidiniais procesais.
Išsikalbėjimas yra labai svarbu. Ir ne bet kur, o susiradus saugią erdvę, kur žinai, kad tave priims, neteis, nevertins. Tai gydo ir padeda pereiti sunkumus.
– Kokie atradimai jus patį nustebino rengiant šiuos susitikimus?
– Svarbu ne tik išsišnekėjimas, o ryšio užmezgimas, bičiuliškas artumas, kuris su laiku didėja, stiprėja, randasi draugai, kuriems gali atverti širdį. Iš tikrųjų tai yra labai reta tarp šiandienos vyrų. Į grupes ateinantys vyrai tapo gerais draugais, kurie susitinka laisvu laiku.
– Įsivaizduojate, kokia yra projekto TIKRAS. ateitis? Lankant terapiją, ji anksčiau ar vėliau baigiasi, o kaip jūsų atveju?
– Abi grupes esu numatęs iki vasaros, žiūrėsim, ar norės vyrai tęsti. Bet taip pat su genties bičiuliais kalbame apie naujas grupes, kurias galėtumėme per kokias aštuonias savaites užkurti ir paleisti, kad jos tęstųsi pačios, kad galėtų kuo daugiau vyrų patirti tą naudą. To tikrai labai reikia.
