O visgi tėvą turėjau. Ir jis turėjo mane.
Pamenu, kaip karštą dieną kaime jis pradėdavo vandens karą, kaip vesdavosi mane į parką prie namų parodyti netoliese tekančio upelio (ir su juo pasisveikinti), kaip miškelio proskynoje spardėme kamuolį. Daugiausia ir atsimenu tokias saulėtas, trumpas akimirkas, kurias iki dabar laikau giliai širdy užrakinęs, o retkarčiais, dažniausiai vėlai naktimis, kai nesimiega, aš praveriu tas širdies duris, ir pro plyšį besismelkianti prisiminimų šviesa pamažu sušildo ir išbaido iš tamsių kerčių baisius praeities šešėlius, baimes dėl ateities.
O būna, kad prisiminimai sugniuždo, trumpam iššokę veikiant kasdienius darbus: valgant, prausiantis, važiuojant troleibusu į darbą – jie staiga pakerta kojas ir suformuoja krūtinėje nemalonų gumulą, kuris ten stovi kaip akmuo ir nejuda iš vietos.
Būna, prisimenu, kaip tada, kai dar buvau vaikas, einant namo su tėčiu būtinai reikėdavo bent trumpam, bent labai trumpam užsukti į aludę arba prisėsti parke prie keistai entuziastingai nusiteikusių nemalonių žmonių būrelio, nuo kurių dar ir smirda, ir vemti verčia. Arba grįžus namo rasti prirūkytą virtuvę, tuščiais buteliais nukrautą stalą ir rėkaujančius tuos pačius nemalonius svetimus žmones.
Ir prieš tėčio nelaimę, ir po jos Tapkus kaukė dvi paras.
Bet paskui ir vėl, lyg pro tirpstančio sniego rūką, iškyla bridimas susikibus rankomis per dideles pusnis. Ir kai kelyje pasitaikydavo jau neperžengiama, didesnė už mane patį, tėtis, suėmęs mane už pažastų, iškeldavo aukštai į dangų, kad pasijusdavau lyg aitvaras, ir atrodžiusi nenugalima pusnis jau likdavo užnugary.
Arba aš, užpultas ir apstumdytas neaiškių tipų pakeliui namo, visas apsiašarojęs randu tėtį namuose ir kartu išeiname tų tipelių medžioti. Jų veidai, kai tėtis prieina ir labai griežtu tonu paaiškina jiems, kas yra negarbingas elgesys, man iki šiol išlikę atmintyje kaip koks meno kūrinys. Jų veiduose aš mačiau, kad turiu šitame pasaulyje užnugarį, kad nepaisant visokių nemalonių nutikimų, aš esu ne vienas – aš saugus.
Tėtis ir kitaip mane drąsindavo nugalėti vaikiškus baubus. Savo gimtajame kaime jis laikė šuniuką, vardu Tapkus. Šitas mažas gauruotas mišrūniukas buvo iš prigimties draugiškas ir geras, bet labai padykęs, todėl būdamas mažas bijodavau prie jo artintis, kad energingai užšokęs neapdraskytų.
Atrodo, lyg būtų vakar: tėtis su dėde pjauna į dalis ilgą beržo kamieną, o aš slankioju aplink stebėdamasis, kad taip lengvai jiems einasi. Netoliese amsi Tapkus, bet manęs neprisileidžia, todėl tėtis pataria nunešti lašinių, sako: pamatysi, Vytuk, pamažu Tapkų prisipratinsi, tik turėk kantrybės ir draugiškai su juo elkis. Nežinau, kodėl man tie jo žodžiai paliko tokį įspūdį, bet atsimenu šilumą krūtinėj, kad ir tėtis šalia – toks stiprus ir geras, ir Tapkus čia pat, ir tuoj taps mano draugu.
Kad ir kokia nuostabi mama, kad ir kiek darbų ir vaidmenų ji sugebėjo vienu viena prisiimti ir atlikti, aš vis žvalgiausi pasaulyje tėčio.
Ir prieš tėčio nelaimę, ir po jos Tapkus kaukė dvi paras. Mačiau jo akis ir savąsias – abu atrodėme, lyg mums ką tik būtų pasibaigusi nerūpestinga ir graži vaikystė.
Turiu pasakyti, kad apskritai praėjus šitiek metų tėtį prisimenu gana retai. Tikrai nelengva patikėti, kad esu kada nors jį turėjęs. Jau gerokai ilgiau jo neturiu, nei vaikystėje turėjau, ir esu įpratęs būti šiame pasaulyje be tėvo.
O visgi tuštuma, kurią jis išeidamas paliko, nėra lengvai užpildoma. Kad ir kokia nuostabi mama, kad ir kiek darbų ir vaidmenų ji sugebėjo vienu viena prisiimti ir atlikti, aš vis žvalgiausi pasaulyje tėčio. Ieškojau ir tebeieškau, kas mane išmokytų būti vyru ir tėvu – jautriu, geru, drąsiu ir teisingu savo šeimai, aplinkai ir pasauliui.
Deja, ne man vienam trūko tėvo. O daug kam netgi jį turint lygiai taip jo trūko. Todėl apie tai, ką reiškia būti vyru ir tėvu, turėjau išmokti iš daugybės padrikų detalių, kurias mačiau pro akis bėgant gyvenimui. Aš taip ir nesutikau nė vieno tobulo vyro, kurį galėčiau atidžiai stebėti ir iš jo visko išmokti, bet visgi mačiau ne vieną tikrai gerą pavyzdį. Iš tų gražių akimirkų, kai kitus vyrus mačiau stojant tiesos pusėn, aš susidėsčiau mozaiką, kurią dabar bandau atspindėti savo gyvenime.
Mano tėtis nebuvo tobulas – toli gražu. Labai toli. Ir visgi kai vakar prisiminiau apie jo gimtadienį (būtų buvęs jubiliejus), mano nuotaika buvo pakili. Nors ir septynerius metus, nors ir netobulą, aš turėjau savo tėtį! Man gera tai žinoti – ir gera už jus visus, kurie šiandien turite gal ir netobulus, bet gerus tėčius. Nes kiekviena jų padovanota akimirka yra neįkainojama. Man rodos, jų akyse, rankose ir darbuose auga jautrūs ir tvirti svajotojai, kurie drąsiai jaučiasi kibdami į gyvenimo rūpesčius.
Tėtis taip pat reikalingas, kaip mama. Todėl per šiuos 20 metų vis užduodavau sau klausimą: gal visą šį laiką tėtis stebi ir laimina mane iš dangaus? Bent jau įkvepia tai tikrai – nuveikti visus gražius dalykus, kurių jis pats nuveikti nedrįso ar nespėjo.
