Šiais laikais, kada viešoje erdvėje tiek daug kalbama apie skyrybas ir purviną bei sudėtingą jų procesą, tikra atgaiva klausytis dviejų įsimylėjėlių, nė kiek nedvejojusių dėl savo jausmų tikrumo, istorijos. Jei daugelis, susitikę potencialų partnerį gyvenimui, neskuba ir abejoja, tauragiškis Tadas pasielgė visiškai priešingai – pasikliovęs jausmais, į meilės sukūrė stačia galva nėrė jau po kelių dienų.
„Bus nors ką vaikams parodyti“, – sutikęs papasakoti žaibiškai susiklosčiusią savo meilės istoriją, priežastį atvirumui perteikė Tadas.
Jis – Tauragės miesto komandos „Fortūna–Agava“ žaidėjas, vaikų krepšinio treneris. Aukštas, žavus bei su plačia šypsena vaikinas niekuomet nestokojo dėmesio. Tačiau įsipareigoti dailiosios lyties atstovėms nebuvo pasiryžęs. Netgi prieš pat pažintį su Reda Tadas buvo pasakęs tvirtą „ne“ rimtoms draugystėms.
„Buvau išsiskyręs su viena mergina prieš keletą mėnesių. Tokios tos mano draugystės ir būdavo: ilgiausiai gal metus esu iškentėjęs. Galima sakyti, neturėjęs rimtų santykių ir niekuomet su nieko kartu negyvenęs. Bet štai, iš to „ne“ netikėtai gavosi „taip“. Noriu visiems patarti: niekada nesakyti sau „ne“, nes nežinai, kaip gali viskas gyvenime pasisukti“, – šyptelėjo Tadas.
Į Lietuvą grįžo dėl kito vaikino
28-erių metų Reda Ronkutė tuomet taip pat neieškojo naujų pažinčių. Mergina septynerius metus puoselėjo santykius su vienu vaikinu. Tiesa, paskutiniuosius trejus ilgametės draugystės metus jie gyveno atskirai – Reda turėjo gerą darbą Anglijoje, jos draugas – Tauragėje. Nė vienas kurį tai laiką nenorėjo kažko keisti. Tačiau galiausiai artumos troškimas nugalėjo: mergina nusprendė mesti viską, ką susikūrė užsienyje, ir grįžo į gimtinę gelbėti trūkinėti ėmusio meilės ryšio.
„Taigi į Tauragę ji grįžo dėl buvusio vaikino, su kuriuo, beje, niekuomet kartu nebuvo gyvenusi. Paaukojo susikurtą gyvenimą svečioje šalyje, bandė taisyti santykius, tačiau treji metai atskirai padarė savo – jautė, kad jausmų nebeliko. Jie pasuko skirtingais keliais. Tuomet pasirodžiau aš. Nuo Redos grįžimo iš Anglijos buvo praėjęs mėnuo, po išsiskyrimo – gal dvi savaitės“, – teigė Tadas.
Grįžusi Reda įsigijo automobilį, kuriam prireikė pakeisti padangas. Merginos tėvas iš savo draugo išgirdo patarimą nuvykti į konkretų garažą ir kreiptis į konkretų asmenį. Taip Reda su tėčiu atsidūrė Tado tuometinėje darbo vietoje.
„Pardavinėdavau padangas, montuodavau jas. Juodas darbas, kuris labai padėjo kuriant savo ateitį“, – paaiškino vaikinas.
Lepšis, nesugebėjau paprašyti kontaktų, tai mergelei pačiai teko vargti.
Redos jis anksčiau nebuvo matęs. O tai – gana keista, žinant, kad Tauragė – nedidelis miestas, kuriame žmonės, ypač vienmečiai, vienas kitą žino „bent iš matymo“. Tado nebuvo iki tol pastebėjusi ir Reda, tad tai buvo pats pirmasis jų susitikimas. Porelė išsikalbėjo. Daugiausiai kalba sukosi apie emigraciją, nes ir Tadas praeityje pusmetį laimę buvo bandęs Jungtinėje Karalystėje. Pokalbis truko apie pusvalandį, o po jo vaikinas taip ir neišdrįso paprašyti žavingos panelės telefono numerio!
„Buvau visiškai kaip koks skaistuolis! Lepšis, nesugebėjau paprašyti kontaktų, tai mergelei pačiai teko vargti. Net pirmojo bučinio reikėjo laukti kelias dienas, nes nedrįsau niekaip prieiti“, – savo elgesiu ir prabėgus trejiems metams negalėjo atsistebėti vaikinas.
Tu visuomet toks fainas?
Viskas tuo ir galėjo pasibaigti, tačiau Reda nusprendė griebtis iniciatyvos.
„Kaip vėliau ji man pasakojo, grįžus į namus, tėtis pašmaikštavo, kad tas montuotojas geras žentukas būtų. Kai susitikome garaže, pas mane lankėsi draugas, su kuriuo kartu žaidžiame krepšinį. Ji jį pažinojo, tad nusprendė užsukti į draugo „Facebook“ profilį. Aptiko jo nuotrauką su manimi, ėmė ir parašė. Gal pusvalandis nuo atsisveikinimo po padangų montavimo buvo praėjęs. Pamenu ir tą pirmąją žinutę: „Tu visuomet toks fainas?““, – šypsotis nenustojo Tadas.
Jie vėl susitiko dar tą patį vakarą. Tadas nusivežė Redą į Batakius, mažą miestelį netoli Tauragės, kuriame praleido vaikystę. Vėliau jie keletą valandų vaikščiojo Jūros upės pakrante. Įsimylėjėliai susitiko ir kitą vakarą, ir dar kitą, kai galiausiai ėmė ir nusprendė po kelių dienų apsigyventi kartu.
„Grįžusi iš Anglijos Reda apsigyveno pas tėvus Dauglaukyje, apie 15 kilometrų nuo Tauragės. Todėl kasdien į darbą jai tekdavo važinėtis. Kadangi tuo metu gyvenau vienas trijų kambarių bute Tauragėje, pasiūliau atsikraustyti. Juk taip bus paprasčiau. Nebuvo prasmės tęsti tų kelionių iš Dauglaukio į darbą ir atgal. Viskas gavosi ekspromtu, jokių neigiamų minčių nebuvo, tiesiog pasikliovėme jausmais. Pas mus viskas vyksta pasikliaunant jausmais“, – patikino Tadas.
Paklaustas, kuo gi tą lemtingąją dieną sužavėjo Reda, vaikinas prisipažino po pirmojo pokalbio pagalvojęs – kokia protinga mergina!
„Manau, galima sakyti, kad meilė iš pirmo žvilgsnio!“, – šyptelėjo pašnekovas.
Nejau tik protas sužavėjo, Tadai?
„Na, buvo ir kitų minčių, bet apie jas patylėsiu, – jau balsu juokėsi jis. – Jaunystėje, žvelgiant į merginas, būdavo tik vienas atrankos kriterijus – grožis. Bet juk tai – laikina. Reikia pagalvoti, kad su grožiu visą gyvenimą negyvensi ir jis išblės. O štai su tokiu žmogumi, kuris ne tik gražus, bet ir protingas, tikrai gali nugyventi savo gražų gyvenimą. Reda protinga, graži, rūpestinga. Bet svarbiausia – mačiau ją auginant mūsų vaikus. Teisingai juos auklėjant.“
Redą labiausiai sužavėjo Tado šypsena.
„Bent jau taip sakė. Nors man pačiam ta šypsena – tai ne kažką“, – ir vėl prunkštelėjo jis.
Po metų paėmė bendrą paskolą
Porai pradėjus gyventi kartu, aplinkiniams tai atrodė beprotiškai greitas žingsnis. Tačiau įsimylėjėliai to nesureikšmino.
„Juk ne 18-ikos metų vaikai buvome. Į viską brandžiau žiūrėjome. Pradėję gyventi kartu, įsigijome geriausią augintinį – katiną, vardu Šaras. Dėl ko taip jį pavadinome tikriausiai nekyla klausimų?“, – kokią duoklę atidavė savo mylimai Kauno „Žalgirio“ komandai, prasitarė Tadas.
Beprotiškų žingsnių bendrame kelyje toliau netrūko: po pusmečio jie nusprendė pasiimti paskolą.
„Kad tai – mano moteris, supratau ganėtinai greitai – po pusmečio. Tuomet nusprendėme priimti turbūt rimtesnį sprendimą nei vestuvės – tapti bendraskolininkais ir įsigyti savo būstą. Ši mintis po tokio trumpo laiko kartu atrodė dar beprotiškesnė nei apsigyvenimas po keleto dienų. Susipažinome 2016 metų liepos 26 dieną, po metų jau buvome nusipirkę savo nuosavą trijų kambarių butą. Pirkome planuodami apie ateitį. Patartume jaunoms šeimoms net nedvejoti ir įsigyti būstą. Tai rimčiausias pirkinys, kuris tikrai pagerins jūsų ateitį“, – patikino Tadas.
Paklaustas, ar nesinori vaikų auginti erdviame name, o ne bute, jis atsakė, kad viskas savo laiku.
„Nusprendėme, kad per daug darbo būtų su namu. Dienotvarkės užimtos, varžybų daug, su vaikais taip pat reikia įdėti daug darbo treniruojant. Būna, kad ryte išėjęs iš namų, grįžti tik vakare. Taigi nebūtų laiko kada dirbti prie namo. Visa tai – ateityje“, – paaiškino vaikinas.
Pasipiršo švenčiant Naujus metus
Įsigijus būstą, atėjo laikas ir vestuvėms. Tadas pasipiršo Redai Naujųjų metų naktį. Stovėjo jie centrinėje Tauragės aikštėje, apsupti ne tik draugų, bet ir nepažįstamų asmenų. Pokšėjo fejerverkai. Staiga Tadas priklaupė ant kelio ir uždavė vieną svarbiausių klausimų savo gyvenime.
„Iš pradžių baimė buvo, kad pasakys „ne“, bet ištarė „taip“! Visiems patarčiau pasikliauti savo intuicija. Jei matai, kad tai – tavo žmogus, net nedvejok. Priklaupk ir pasipiršk, nes moterims santuoka suteikia didelį saugumo jausmą. Tuomet ji tikrai pasijaučia mylima. Turime aplinkoje daug pavyzdžių, kai laukiama, laukiama ir sulaukiama skyrybų po ilgų metų laukimo. O gal santuokoje būtų buvę visai kitaip?
Kur atšventėme vestuves? Viename Tauragės restoranų. Nieko nekeistumėme, nes tai tikrai buvo mūsų dviejų diena. Susituokėme taip pat liepos mėnesį, kaip ir susitikome, kaip ir būstą įsigijome“, – įdomią sutaptį perteikė Tadas.
Visiems patarčiau pasikliauti savo intuicija. Jei matai, kad tai – tavo žmogus, net nedvejok. Priklaupk ir pasipiršk.
Tikėtina, kad ir jų pirmagimė gims liepos mėnesį. Numatyta tiksli gimdymo data – rugpjūčio 2-oji. Šiuo metu Reda laukiasi jau septintą mėnesį.
„Viskas mūsų santykiuose juk rutuliojasi greitai. Taip ir su vaiku nutiko. Po vestuvių nusprendėme dar labiau sutvirtinti savo šeimą. Turbūt Dievas tam neprieštaravo. Manau, pirmu bandymu su vaikučiu mums pavyko“, – nusijuokė įsimylėjęs jaunas vyras.
Idealiausia porai, kad šeimoje augtų du vaikai. Tačiau šiuo metu jie su nekantrumu laukia pirmagimės Rapolavičiūtės.
„Turbūt niekas nepatikės, bet per tuos trejus metus nė karto nebuvome susipykę. Gal pavadinome vienas kitą kaip nors, tačiau po kelių sekundžių jau juokdavomės kartu. Abu esame tokie žmonės, kad nemokame pyktį dėl menkniekio. Juk būna, kad pora pykstasi dėl ne vietoje padėtų kojinių ar šaukštelio. Pas mus tokių dalykų nebuvo, o rimtesniam kivirčui net nekyla jokio pagrindo.
Patarčiau visiems: kad ir kas nutiktų, susipykus neišeikite iš namų. Juk niekada išėjęs nežinai, ar į juos sugrįši. Mes juk nemaži vaikai, kad pyktumėmės smėlio dėžėje dėl žaislų“, – patarimą išsakė Tadas.
Paklaustas, ar jo meilės istorija – likimas, Tadas prisipažino pats esantis savo likimo kalvis.
„Bet jei tai likimas, tai labai malonus. Pasakoju dabar ir, atrodo, kosmosas! Mūsų su Reda mamų net vardai sutampa – abi Gražinos“, – pokalbį su šypsena veide, nes kitaip ir būti negali, užbaigė jis.
