Ar tikrai vedybos turi realios galios pakeisti žmones? Ar šiais laikais sudėtingiau sukurti sėkmingą šeimą? Kodėl kartais taip bijome santykius įteisinti oficialiai?
Populiarius santuokos mitus nagrinėja sertifikuotas žmogaus elgsenos ekspertas Romualdas Mačiulis.
– Konsultuojate nemažai porų. Ar pastebite, kad šiuolaikiniame pasaulyje žmonės vis dar vertina santuoką?
– Nors manoma, kad ištekėti labiau nori moterys, to siekia ir daug romantiškų vyrų. Santuoka yra įsipareigojimas ir jos dažniausiai nori tas, kuris santykiuose save mato prastesniu.
Jeigu jautiesi silpnesnis, pakanka būti su vienu žmogumi, tačiau stipresnis svajoja būti su daugeliu. Tokia dinamika kartais keičiasi vieno ar kito naudai. Aukštiname savo partnerį manydami, kad jis turi kažką, ko patiems trūksta: sėkmę finansuose, karjeroje, fizinį pranašumą, dvasinę pažangą, sveikesnį gyvenimo būdą.
Taigi aukštinamą partnerį norime įpareigoti ir taip apsisaugoti. Kai save vertiname kaip protingesnius, pajėgesnius, turinčius daugiau socialinės įtakos, įsipareigoti kitam taip labai nebesinori.
– Vyrai statistiškai uždirba daugiau ir gyvenime jaučiasi tvirčiau. Galbūt čia slypi priežastis, kodėl jie kartais nenori oficialiai įsipareigoti moteriai?
– Nežinau statistikos, kad vyrai nenorėtų tuoktis, tačiau žinau, kad moteriai ištekėti yra be galo lengva. Čia kaip spragtelėti pirštais, ir visai nesvarbu – graži ji ar ne. Galimybės didžiulės.
Kasmet sudaroma labai daug santuokų. Taigi didelė populiacijos dalis, beveik kas antras, joje gyvena ir kartais įsipareigoja net po kelis kartus. Nors mūsų valstybėje taip neleistina, pažįstu žmonių, vienu metu sudariusių santuokas ir Lietuvoje, ir užsienyje.
Tiesa, jeigu svajojate apie vedybas, tačiau tikite, kad tai padaryti sunku, protas pradeda ieškoti mūsų teisumo įrodymų. Toks neigiamas įsitikinimas galbūt apsaugo nuo nusivylimo ir širdies atvėrimo, nes bijome prarasti finansinę ar profesinę nepriklausomybę. Taigi žmogus tiki tuo, kuo tikėti jam naudingiau.
– Įvardinkite ir kitas priežastis, dėl kurių vengiama sudaryti santuoką? Ko mes taip bijome – galbūt bėgame nuo minties prarasti save?
– Baimė prarasti save neegzistuoja. Egzistuoja baimė būti atstumtam, būti apgautam fizine ir moraline prasme. Dar yra baimė prarasti nepriklausomybę – atskirą karjerą, atskirą gyvenimą. Mes bijome prarasti ir socialinį ratą – savo draugus.
Nenorime prarasti religinių įsitikinimų, nenorime negalėti kažko daryti ir kasdienybėje atsisveikinti su tam tikromis žmogiškosiomis savybėmis. Beje, gyvenime niekas nedingsta, tik pereina iš vienos formos į kitą.
– Pakalbėkime apie baimę prarasti savo socialinį ratą. Pavyzdžiui, nuotaka turėjo draugų vyrų, bet ištekėjusiai moteriai lyg ir nebedera bendrauti su svetimais – tai gali išprovokuoti konfliktą namuose. Ar po vestuvių mūsų bendravimas visgi turi keistis?
– Priešinimasis dažniausiai tik sustiprina norą. Jeigu man draudžiama su kažkuo bendrauti, atsiranda trūkumas, ir kuo jo daugiau, tuo didesne vertybe tai tampa. Natūralu, kad atsiranda baimė prarasti savo žmonių ratą, kuris, žinoma, keisis.
Po vedybų visas savybes, kurias gaudavome iš daugelio skirtingų žmonių, sukoncentruojame ir pradedame gauti iš vieno žmogaus – sutuoktinio. Santuokoje tai išryškėja dar labiau nei santykiuose. Iš tikrųjų mes nieko neprarandame, todėl nėra ko ir bijoti.
Žinoma, nebegausime tiek pat dėmesio iš draugų. Mūsų gyvenime taip pat neatsiras ir daugiau dėmesio: tiek, kiek jo padidės iš vyro, sumažės iš kitų.
– Štai konservatyvioms žydėms po santuokos patariama į namus nebesivesti draugių, neleidžiama žiūrėti svetimiems vyrams į akis, vienoms likti su jais patalpoje. Galbūt tokie draudimai iš tikrųjų apsaugo nuo šeimos problemų?
– Visų pirma, tai rodo žmogaus nepasitikėjimą savimi ir žemą savivertę. Tai rodo baimę, kad kažkas gali savo savybėmis nukonkuruoti.
Pavyzdžiui, moteris bijo, kad jos vyras bendraus su kita. Vadinasi, nepasitiki savimi, savo išvaizda, savo seksualiniais, bendravimo ar intelektualiniais sugebėjimais. Jeigu jos vyrui svarbi erudicija ir kita tai pademonstruos, šios moters iškart bus bijoma kaip konkurentės. Ar tą sutuoktinį kažkaip atims? Juk iki vedybų, kol vyras dar buvo ne jos, toks jo elgesys netrukdė. Tada būsimoji žmona dar bandė visaip konkuruoti ir vilioti, o po tuoktuvių atsirado kažkoks reikalavimas.
Bandymas drausti tik skatina veikti. Vyrui pasiūlykite tą patį, ką jam duoda kiti, – tada tų kitų nereikės.
– Penktadienio vakaras. Vyras su draugais vėl leidžia laiką naktiniame klube, o žmona vis tikisi pakeisti šį jo pomėgį. Kuris čia teisus?
– Gali būti tiesiog nesusikalbėjimas. Kiekvienas santuokoje siekia patenkinti savo vertybes. Jeigu vyrui tas klubas suteikia tai, ko nesuteikia žmona, – statusą, bendravimą, fizinį judesį, jis ten ir ieškos.
Kai antrai pusei neduodame, ko reikia, turime būti pasiruošę tai deleguoti kitiems žmonėms. Pavyzdžiui, jūsų žmona labai domisi vyno degustavimu, o pats nematote tame prasmės. Taigi turite būti pasiruošęs, jog su ja tą darys kažkas kitas. Jeigu taip tinka, viskas gerai. Galite deleguoti bet kuriuos dalykus: vyno degustacijas, seksą, viską. Nesvarbu, ar tam pritariate, ar ne – taip automatiškai vis tiek vyks.
– Ar santuoka gali pakeisti metų metus partneres keitusį donžuaną ir paversti jį pavyzdingu šeimos vyru?
– Savo praktikoje žinau nemažai atvejų, kai toks vyras suranda „savo žmogų“, ir tą dieną viskas baigiasi. Juk svarbu suprasti, kad pagal savo vertybių sistemą iš daugybės sugulovių jis bandė gauti kažką konkretaus. Galbūt turėti daug moterų jam reiškė saugumą? Jeigu pamatys, kad santuoka suteiks dar daugiau saugumo – viskas, jam tinka.
Tai gali būti ir prestižas. Tokiu atveju, negavęs prestižo iš žmonos, vyras gali grįžti prie seno elgesio modelio. O galbūt jam tiesiog reikia daug sekso? Neradęs jo santuokoje, irgi eis ieškoti kitur. Tai gali būti įvairovė, todėl mylėtis tik dviese reikalaujanti ir jokių kitų asmenų pasikviesti neleidžianti žmona savo vyrą vėl skatins atitinkamai elgtis.
– Neretos poros bendrą gyvenimą apkartina nemalonūs siurprizai. Argi nebūtų sąžininga prieš vestuves konkrečiai įsivardinti, kas ko tikisi?
– Nei sąžininga, nei nesąžininga, labiau – praktiška. Iki santuokos visiems rekomenduoju nusistatyti savo vertybių sistemą ir suprasti, kas iš tikrųjų svarbu. Kaip buvimas kartu kiekvienam duos tai, ko abu nori? Kaip dėl santuokos sudarymo abiem bus geriau? Vienam reikia saugumo, ir vedybinis gyvenimas jį suteiks. Kitam reikia romantikos, ir jam atrodo, kad tai gaus santuokoje.
Ir, priešingai, jeigu žmonės nepamatys šio ryšio, dings ir saugumas, ir romantika. Visada patariu nuoširdžiai rūpintis ir domėtis mylimu žmogumi, išsiaiškinti jo poreikius. Ar norite jam duoti tai, ko jis nori ir ta forma, kuria jam tinka? Kalba eina ne apie tai, ką norite jam suteikti, nes tai iš esmės savanaudiškai tinka tik jums patiems. Svarbiausia yra norėti. Nėra tokio dalyko, kaip „galiu“ ar „negaliu“. Dažnu atveju tai – paprasčiausias nenoras.
– Kaip manote, kodėl anksčiau santuokos būdavo daug patvaresnės?
- Santuoka ir santykiai būdavo du skirtingi dalykai ir vykdavo ne iš meilės. Jungiantis romantinis aspektas yra visai nesenas reiškinys, kurį įtvirtino knygos ir filmai.
Anksčiau į santuoką buvo žiūrima tik kaip į finansinį ir materialinį instrumentą: lengviau auginti vaikus, tvarkytis buitį, apjungti dvarus ir kitus resursus. Anksčiau vyravo didesnis aiškumas, dėl kuo tuokiamasi. Žmonės irgi skirdavosi, nustodavo gyventi kartu, bet niekam nerūpėjo šio fakto fiksavimas. Gyveno atskirai, ir viskas.
Taigi statistika ir tada, ir dabar absoliučiai nieko nereiškia.
