Ką daryti, nuo ko pradėti, norint turėti tvirtą ir nuoširdų santykį su vaiku, pataria patyriminių stovyklų vyrams, vaikams ir paaugliams, taip pat bendrų, skirtų tėvams ir jų atžaloms, rengėjai.
M.Vidugiris: mūsų kartos vyrai turi prabangą paklausti savęs, kokiu tėčiu noriu būti?
„Gimus vaikui vyras savęs turėtų paklausti, ar jis tikrai supranta, kad turi vaiką, ir niekaip kitaip nebus. Nuo tos akimirkos, kai tai įsisąmonina, jis turėtų pradėti ieškoti būdų megzti su vaiku tvirtą ryšį. Tai daryti svarbu, suvokiant, kad vaikas niekur nedings – jis visą gyvenimą bus tavo atsakomybė“, – sako M.Vidugiris.
Dabartiniai tėčiai yra ta karta, nuo kurios prasideda pokyčiai – jie jau suvokia, kodėl verta turėti tikrą santykį su vaiku. „Ankstesnės kartos tėčių labai dažnai net fiziškai nebūdavo namuose. Jie realiai visą laiką atidavė darbui, ėjo uždirbti pinigus, ieškojo, ką padaryti, kad gyventume geriau nei gyveno jie. Iš esmės jie neturėjo jokio ryšio su vaikais, neskyrė jiems laiko. Ir taip darė ne dėl to, kad buvo blogi žmonės. Tai šiandien mes jau gyvename taip gerai, kad galime sau leisti atsigręžti ir pagalvoti, koks aš noriu būti tėtis“, – kalbėjo M.Vidugiris.
Kai kuriems vyrams natūraliai išeina rasti atsakymą, kaip megzti ryšį su vaiku, tačiau daliai toks procesas – nemažas iššūkis. Nuo ko pradėti tokiems, kurie nežino, kaip žengti pirmąjį žingsnį?
Pasak pašnekovo, pirmasis žingsnis yra pripažinimas, kad nežinai, kaip ir ką daryti. Tada verta pasiryžti eksperimentams.
„Sau galima pasakyti: „Aš nežinau, bet aš labai noriu.“ Dar verta atsigręžti į kitus ir paprašyti patarimo, pagalbos, paklausti: „Pasakykite, kaip man sekasi – kaip tėčiui?“. Sudėtinga pasakyti, kad aš nemoku, nežinau. Paprašius pagalbos svarbu įsiklausyti į patarimus, pastebėjimus, kur ir kaip galima padaryti geriau. Toliau – eini ir veiki. Eksperimentuojant ir atrandi geriausiai veikiančius dalykus“, – patarė keturių vaikų tėtis.
Receptas: 10 minučių kasdien veikiant tai, kas tikrai patinka vaikui
Neretai savo meilę ir dėmesį vaikui tėvai linkę išreikšti pirkdami jiems dovanas (materialinius dalykus). Tačiau, anot M.Vidugirio, vaiko „apipirkimas“ toli gražu neparodo, kad tu jį myli.
„Mano suvokimu, tai neteisingas požiūris ir jis nieko gero neatneša vaikui. Vyrams aš visada sakau: norite išsibandyti save kaip tėtį – skirkite kasdieną po 10 minučių vienam vaikui. Jei namuose jų daugiau – po 10 minučių kiekvienam vaikui. Svarbu, kad tuo metu veiktumėte tai, kas patinka vaikui. Pabandykite ir pamatysite, kokį santykį su vaiku turite iš tiesų“, – patarė pašnekovas.
Jis pasakojo dažnai girdintis vyrus sakant, kad vaikus ima į žvejybą ar kitur veikti kažką, ką mėgsta tėčiai.
„Vaikams iki apsivėmimo ta žvejyba – neįdomu, neatliepia jų poreikių. Čia kyla klausimas: kuris yra vaikas, o kuris suaugęs, galintis kontroliuoti savo norus ir suprantantis – „jei mano vaikui patinka lego, galiu su juo pažaisti“. Mano mažyliui sūnui irgi patinka lego. Ar man lego patinka? Jūs ką, juokaujat! Bet kai aš atsisėdu su juo ir tas 10-15 minučių dėlioju skraidančias mašinytes, jis žino, kad man įdomu, kad galės ateiti vėliau parodyti, kaip patobulino mašinytę, pasitarti, ką galėsime padaryti kartu. Jam nesvarbu, ar tėtis mėgsta, ar nemėgsta lego. Jis tiesiog žino, kad tai yra mūsų laikas, nedalomas su kitais. Mano užduotis suprasti, kad aš esu suaugęs žmogus ir galiu su savo vaiku taip leisti laiką.
Kita vertus, paskui man lengviau pasakyti, kad gal einam ir paveikiam tai, kas man labiau patinka. Taip atsiranda abipusis ryšys – vaikas, aišku, gali atsisakyti užsiimti veikla, kuri patinka tėčiui. Bet jis supranta, jog tėtis žaidė su juo, tai galbūt ir jam verta pabandyti paveikti kažką, ką siūlo tėtis“, – apie su sūnumi mezgamą ryšį papasakojo pašnekovas.
Idealu, jei ryšys tarp vaiko ir tėvo užsimezga nuo kūdikystės ar ankstyvos vaikystės. Tačiau pradėti jį megzti ar atkurti tai, kas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nutrūko, galima visada.
„Vienintelis terminas santykyje su vaikais – mirtis. Iki tol mes visada turime galimybes ir būdus užmegzti ryšį. Jeigu susivokiau, kad mano vaikas jau paauglys, o ryšio nėra, bet noriu jį turėti, svarbu susitaikyti – teks atlaikyti vaiko nepasitenkinimą, pasipriešinimą, visą išsispjaudymą. Vaikas bandys visais būdais atstumti tėtį, bijodamas prisileisti artyn. Taip jis elgiasi, nes bijo vėl patirti, kad tėčio nėra šalia...“ – paaiškino M.Vidugiris ir pridūrė, jog nuo mažens užmezgus emocinį santykį su atžala ir paauglystė šeimoje praeina lengviau.
D.Kantakevičius: iš mamos vaikai mokosi vienų dalykų, iš tėčio – kitų
Augant vaikui tėvo ir jo santykis keičiasi. Pasiekus paauglystės slenkstį daugelis tėvų, kaip ir gimus kūdikiui, sako turintys iš naujo mokytis bendrauti su vaiku. Tuo metu neretai iškyla ir autoriteto klausimas.
„Tai turbūt yra vienas sunkiausių dalykų šiuolaikinio vyro ir tėvo gyvenime – išlaikyti autoritetą, bet kartu likti mylinčiu ir mylimu tėčiu“, – sako Donatas Kantakevičius, organizuojantis ugdančias stovyklas vyrams ir jų sūnums.
Pašnekovo nuomone, didžiausia problema – kad daugelis šiuolaikinių vyrų neturėjo, iš ko mokytis tėvystės, nes nematė savo tėvo pavyzdžio šeimoje.
„Po sovietinio laikotarpio į nepriklausomą Lietuvą dauguma vyrų atėjo su dideliais nusivylimais, su daug nuoskaudų, nerealizuotų norų. Kadangi dirbu su vyrais, girdžiu daug istorijų, iš kurių matosi, kad viskas atsiremia į tėvą arba mamą, su kuriais nebuvo sukurtas ryšys arba jis nebuvo geras. Kai kurie sako: „Aš nežinau, kaip prieiti prie savo vaiko... Mano tėvas su manim nebendravo, atstumdavo arba mušė.“
Tokie vaikai, tapę tėčiais, nemoka kurti draugiško santykio, kuriame vaikas gali klausti bet kokio klausimo ir gauti atsakymą“, – teigė pašnekovas.
Savo rengiamuose tėčių ir sūnų savaitgaliuose jis sako matantis daug ryšį su vaikais bandančių atkurti arba nuo nulio susikurti vyrų. „Man būna labai gražu matyti, kaip po tokių savaitgalių, kuriuos jie praleido kartu, tėvas su sūnumi pradeda pirmą kartą atvirai kalbėtis įvairiausiomis temomis: kaip sutiko mamą, kas yra santykiai, vyrai ir t.t. ir tėtis ima skatinti sūnų kalbėtis atvirai. Mūsų kartos vyrų šito niekas nemokė – užduoti svarbius klausimus, net ir nepatogius <...>“, – sakė D.Kantakevičius.
Anot jo, iki šiol įprasta, kad geresnį emocinį ryšį daugelyje šeimų vaikai turi su mamomis. Tai gerai, vis dėlto kartais tai iš dalies kiša koją megztis ir augti sūnaus ar dukros ir tėvo santykiui.
„Iš mamos vaikai mokosi vienų dalykų, o iš tėvo – kitų. Jeigu mergaitė, pavyzdžiui, matė tėvą, kuris tik skriaudžia mamą, piktnaudžiauja alkoholiu, ji tokį vyrą ir įsivaizduoja, nors tikrai ne visi vyrai geria ir smurtauja, bet pagal savo tėvo pavyzdį vaikas mato iškreiptą pasaulį. <...> Svarbu, kad tėtis mokėtų apkabinti savo mergaitę, gerbti ją ir mylėti“, – savo nuomonę išsakė pašnekovas.
Veiksmingiausi paprasti dalykai
Pasakodamas apie užmegzti ryšį su vaikais padedančius būdus, jis pabrėžė, jog labai dažnai geriausių rezultatų duoda visai paprasti sprendimai.
„Visiems vyrams rekomenduoju pabandyti išvažiuoti su vaiku tik dviese. Kodėl neturi būti trečio asmens (mamos, kito vaiko ar šiaip kito žmogaus)? Todėl kad tuomet, kai šalia yra ir kitas žmogus, vaikas elgiasi jau visai kitaip. Su kiekvienu šeimos nariu vaikas turi savo atskirą ryšį, dažnai su mama jis būna artimesnis nei su tėčiu. Todėl pabuvimas kartu tik dviese – gera proga abiem. Kai nėra mamos, vaikas gali atviriau pasikalbėti su tėčiu. Ta diena ar savaitgalis bus nuostabi patirtis abiem.“
Anot jo, būnant su vaiku svarbiausias yra tikrumas. Nereikia verstis per galvą ieškant pramogų, perkant daiktus. „Kartais matau tėtį su, pvz., dukra, vaikštant Palangoje – valgant, vaikštant, kalbantis. Va čia ir prasideda tikrumas. Man atrodo, mūsų visuomenė jau pribrendo jam, nebesinori apsimetinėjimo. Visiems reikia to tikrumo“, – mintimis dalijosi D.Kantakevičius.
Tėvams jis patarė į buvimą su vaiku nežiūrėti kaip į darbą, nesileisti įveikiamiems kasdienybėje neišvengiamų didelių ir mažų problemų – vaikai visada atneša daug didesnių ar mažesnių iššūkių: tai kažką sulaužo, suserga, tai pabėga iš pamokų, susimuša ir t.t.: „Aš į tėvystę žiūriu kaip į ateitį – įsivaizduoju, koks tas vaikas bus po 20 metų ir ką galiu padaryti, kad jo ateitis taptų dar sėkmingesnė. Jeigu aš, kaip tėvas, sugebėsiu tai įdiegti, tikėtina, kad vaikas tai perduos savo vaikams. Kai tai supranti, tėvystė ir visos pastangos joje įgauna visai kitokią prasmę.“
