Žinoma, auginti vaiką įmanoma ir be meilės. Ir gana kokybiškai, jei yra pagarba, empatija, jautrus poreikių tenkinimas. Bet net ir didžiausias pedagogikos profesionalas parklumpa prieš iššūkį kiekvieną dieną be išeiginių ir atostogų būti šalia vaiko, kuriam nejaučia šiltų jausmų. Tuščią jausmo vietą greitai užima irzulys ir emocinis nuovargis.
Tai kaip pamilti? Kaip padėti sau (pirmiausia sau) jaustis komfortiškai savo namuose, kuriuose auga traumą patyręs vaikas?
Pirmiausia norėčiau pakalbėti apie žodį svetimas. Manau, mūsų visuomenė pernelyg sureikšmina kraujo ryšį, kai tuo pačiu nuolat kenčia nuo toksiškų santykių su kraujo giminėmis. Bet vis tiek – tas vaikas, kurio negimdei, svetimas, ir taškas.
Aš galvoju, kiek daug savo gyvenime sutikau žmonių, kurie kadaise buvo svetimi. Vyras, draugai, kaimynai. Susitikau, susipažinau ir nė nepajutau, kaip jie užpildė mano gyvenimą. Ir koks to santykio skirtumas, kai tas žmogus yra vaikas, kuris dėl kažkokių aplinkybių tapo mano gyvenimo dalimi?
Ar sunku pamilti? Taip, kartais tai užtrunka. Ir aš turėjau iššūkių pasiimdama 11 vaikų iš globos namų.
Būna – pamatai ir pajunti, jis gali „kepti bulves su tavimi“, ir viskas tinka (šį terminą „kepti bulves“ išgirdau iš draugės, Žemaitijoje taip sako apie žmones, kurie daro su tavim ką nori, „vynioja aplink pirštą“). Kartais vaikas „nepadeda“, nes sudėtinga per elgesį (kuris yra jo savijautos išraiška) pamatyti jį patį.
Kartais vaiko meilės indas būna toks tuščias, kad neįmanoma jo užpildyti. Kiaurai eina. Jausmas, kad jis lyg palenda po tavo oda – jam reikia tiek daug dėmesio, fizinio ir emocinio kontakto, jis būna taip prilipęs, visą parą nesitraukia... Tada privalai atiduoti visas tėvų skolas, kad nenešiojo, neglaudė ir nesupo. Ir kyla natūralus pyktis, kad tos skolos ne mano. Kad man per sunku mylėti vaiką nuo jo pradžių pradžios, aš noriu nuo tos akimirkos, kai jis atėjo į mano gyvenimą.
TAIP PAT SKAITYKITE: 14-os vaikų mama: kaip pagimdžiusi 3 atžalas, iš vaikų globos namų pasiėmiau dar 11
Kartais privalai atiduoti visas tėvų skolas, kad nenešiojo, neglaudė ir nesupo. Ir kyla natūralus pyktis, kad tos skolos ne mano. Kad man per sunku mylėti vaiką nuo jo pradžių pradžios, aš noriu nuo tos akimirkos, kai jis atėjo į mano gyvenimą.
Tada siaubingai erzina patarimai būti dažniau su juo dviese. Ir labai skaudžiai kerta priekaištai, kad nereikėjo įsipareigoti, jei nesugebi.
Atvirai kalbėdama apie globą socialiniuose tinkluose gaunu begalę laiškų, kurių kiekviena eilutė pulsuoja priekaištu sau, kad nebepakeliu savo vaiko. Dažnai ir biologinio, kuris yra kitoks. Nesuprantamas, nesukalbamas, nežinia, ko pykstantis.
Prisipažįstu – ir aš taip jaučiausi. Ne kartą. Ir tikrai neradau stebuklingo būdo, kaip vos užsinorėjus pamilti vaiką. Kartais kelias į tai būna beprotiškai ilgas. Eini, klumpi ir sukandęs dantis neleidi sau apsisukt atgal. Erzina menkiausi dalykai, o tai dar labiau kelia savigraužą.
Esu mama jau 23 metus ir per tą laiką perskaičiau turbūt visus rastus receptus, kaip auklėti, pakeisti ir daryti įtaką. Kol supratau, kad visi jausmai, kuriuos sukelia vaikai, yra apie mane pačią. Emocinis intelektas augo kartu su saviverte – aš neprivalau būti tobula, aš tiesiog turiu būti geriausia, kokia pavyksta šią akimirką.
Išmokau sudėtingus momentus priimti kaip pamokas. Viena jų – vagystės. Pažįstama, besiruošianti globai, su nerimu klausia, ar turėjau tokios patirties. Mano atveju tai buvo vaiko nesaugumo išraiška. Po begalės barnių bei derybų radau būdą, kuriuo ne kartą dalinausi pagalbos laiškuose.
Apgaubiau vaiką šimtaprocentiniu dėmesiu, aiškiai ištransliuodama, kad tai meilė ir rūpestis tavimi. Ir kol nesi pakankamai stiprus atsispirti impulsui, būsiu šalia ir tau padėsiu. Mes visada buvom kartu, kiekvieną akimirką. Sau įteigiau, kad turiu kūdikį, kurio negaliu palikti be priežiūros.
Emocinis intelektas augo kartu su saviverte – aš neprivalau būti tobula, aš tiesiog turiu būti geriausia, kokia pavyksta šią akimirką.
Ruošiau maistą, jis šalia. Nori padėti, padeda, nenori – piešia ar žaidžia, o dažnu atveju ir zirzia, kad nenori čia būti. Mes ėjom į lauką, bet trumpiau, nei jam norėjosi – padžiauti drabužių, į parduotuvę, iki daržo. Į duris beldėsi to vaiko draugai, bet su jais į kiemą neleidau.
Tuo metu jau turėjau didelę šeimą, rankose laikiau dvimetę, buities buvo iki kaklo, pavargdavau ir ne visada džiaugiausi nuolatine kompanija šalia. Pirmą mėnesį tas sulipimas jam buvo šventė. Bet kadangi pagal amžių buvo ganėtinai savarankiškas žmogus, tai ilgainiui jį pradėjo „smaugti“. Nebepamenu, kiek laiko visa tai tęsėsi, bet vieną dieną išgirdau – manau, man pavyks sustoti, kai norėsiu pasiimti ne savo daiktą. Ir pavyko!
Tuo metu išsprendžiau dvi problemas. Tas buvimas kartu kiekvieną akimirką sklidinai pripildė jį meile ir dėmesiu. Mes labai artimai pažinome vienas kitą, kas įprastomis sąlygomis užtruktų daug ilgiau. Todėl dabar žinau – norint padėti reikia būti labai arti. Paprasčiausia – pažinti.
Neradau stebuklingo būdo, kaip vos užsinorėjus pamilti vaiką. Kartais kelias į tai būna beprotiškai ilgas.
Mes išties dažnai nepažįstame savo vaikų. Susikuriame santykį ir ramiai vieni kitiems netrukdydami gyvename, kol probleminis elgesys priverčia ieškoti kaltų. Tada graužiamės, kad galbūt per vėlu, nes lengviau lenkti medį, kol jaunas.
Dauguma vaikų į mūsų šeimą atėjo vyresnio amžiaus. Kurti santykį su paaugliais man padėjo kelios taisyklės.
Kaip kurti santykį su paaugliais
-
Neturėti lūkesčių
Man nesvarbu begalė svarbių dalykų. Kylant vidinei įtampai klausiu savęs, ar tai dėl numatomų pasekmių, ar todėl, kad noriu kontroliuoti ir matau teisingą scenarijų. Daug problemų išsprendžia tų problemų atidėjimas į šalį. Aš nesitikiu, kad jie gaus vien teigiamus pažymius ir visada paruoš namų darbus. Už kišenpinigius neprisipirks čipsų ar neišleis jų kvailiems (mano nuomone) kompiuteriniams žaidimams. Kad nenusikeiks supykę ar netrinktels durų prieš nosį. Viltys sukelia daug neigiamų jausmų. Paleidimas, kad viskas, kas nutinka, yra galimybė kažko išmokti, labai išlaisvina.
- Pasilaikyti savo nuomonę sau ir neteisti
Įdomu, jei komentuočiau viską, ką matau ir girdžiu, aš greičiau išeičiau iš proto, ar jie? Kartais tos paslaptys, kurias išgirstu, šaukte šaukiasi aistringos motiniškos isterijos. Tada klausiu savęs, ar noriu žinoti tiesą (kad ir kokia ji nemaloni būtų), ar geriau įsivaizduoti, kad gyvenu su rožiniais, pūkuotais ir niekada nelaužančiais taisyklių paaugliais.
Ši pozicija abipusiai naudinga – atvirumas duoda man laiko pasiruošti gilesniems pokalbiams, o jei man vaikai nemeluoja ir atvirai pasisako – turi progą būti išsukti nuo fizikos ar chemijos kontrolinio, kuriam nepasiruošė.
- Kalbėtis apie viską
Jokių tabu temų. Mano draugė stebisi, kaip atvirai kalbame apie praeitį ir gyvenimus biologinėse šeimose. Skatinu prisiminti, analizuoti, suprasti tėvų pasirinkimus ir priimti save su visa istorija. Mūsų virtuvėje dažnai vyksta tokie psichoterapijos seansai.
Visgi sudėtingiausia suprasti ir priimti vaikų istorijas yra man, nes nė baisiausiam sapne nesapnavau to, ką išgirstu, ką jiems teko patirti ir kaip gyventi. Bet yra du keliai – nešiotis visas nuoskaudas viduje, kur jos, tikėtina, pragrauš didžiules žaizdas, arba paleisti į laisvę, nusimetant lyg naštą.
-
Juoktis ir nežiūrėti rimtai
Žaismingumas ir humoras yra mano meilės kalba su vaikais. Tai nuima įtampą, atpalaiduoja, skatina krėsti išdaigas ir nuspalvina kasdienybę. Juokas iš situacijų ir svarbiausia iš savęs neleidžia užsiciklinti ant mažmožių. O būtent jie, maži ir nereikšmingi, dažnai būna pleištas santykiuose.
-
Kol nėra santykio, jokių pareigų
Kol nejaučiu, kad vaikas manimi absoliučiai pasitiki, jokios kritikos ir spaudimo jam. Daug svarbiau, kaip jis jaučiasi, nei ką padaro ar kaip atrodo jo kambarys.
-
Žiūrėti į vaiką per meilės akinius
Taip, būna siaubingai erzina. Mano dienos irgi ne visos tobulos. Skaičiau skaudžią diskusiją apie mamą, auginančią dvi dukras, iš kurių viena labai artima, nors prie širdies dėk, o kita vis kažkaip nepataiko. Tai elgesiu, tai reakcijomis. Vis sukelią kažkokią sumaištį, kuri mamai labai skaudi, nes realiai jaučia, kad vieną vaiką myli labiau.
Kol nejaučiu, kad vaikas manimi absoliučiai pasitiki, jokios kritikos ir spaudimo jam. Daug svarbiau, kaip jis jaučiasi, nei ką padaro.
Labai lengvą mylėti tą, kurį jauti kiekviena kūno ląstele. Todėl sudėtingesniais periodais žiūriu į sunkesnį vaiką per meilės akinius. Gaudau mažiausius teigiamo elgesio momentus, ieškau, už ką pagirti, pasakoju draugėms, koks jis nuostabus, ir taip įtikinu savo smegenis, kad šalia manęs tobulybė. Kai tik įtikinu, jis ir tampa tokiu.
Prieš daug metų nuolatos ėjau ant kilimėlio dėl savo kailyje netelpančio šeštoko. Skambutis iš mokyklos tiesiog surakindavo, ir kuo toliau, tuo jų buvo daugiau. Sėdėdama eilinio susirinkimo metu prieš būrį nepatenkintų mokytojų klausiausi nusiskundimų ir tramdžiau viduje kylantį pyktį. Tada paklausiau:
– O ką jis daro gerai? – „Teisėjai“ sutriko. Ir tęsiau: – Juk negaliu grįžti namo ir pasakyti vaikui, kad jis beviltiškai blogas.
Grįžusi apkabinau ir pasidžiaugiau, kad mokytojai labai gyrė, kad jis moka suburti komandą, turi daug draugų, džiaugėsi, kad yra klasės lyderis ir turi didelę įtaką.
Tą dieną jis pasikeitė. Noriai ėjo į mokyklą ir kasdien vis mažiau maištavo. Nes nori būti geras tam, kas mato tavyje gėrį.
