Savižudžio dukra. Sutinku – skamba tragiškai. Beveik taip pat, kaip žmogžudžio dukra. Juk atimdamas sau gyvybę, nužudai žmogų – tą, kurį tėvai paleido į pasaulį. Tą, kuris yra (turėtų būti) svarbiausias sau pačiam. Visada. Tačiau, kai užgriūva daug išbandymų vienu metu, turbūt kartais sudėtinga išvysti vilties krislą ir pajusti ištiestą ranką. Ir neiškrėsti beprotybės.
Jei būčiau rašiusi laišką anksčiau, veikiausiai neapsieičiau be kaltinimų ir priekaištų Tau: kad buvai egoistas, kad nenorėjai pamatyti, koks užaugs anūkas, kad negalvojai, kokį skausmą paliksi artimų žmonių sielose, kad pasielgei kaip bailys, nevertindamas gyvybės suteikto stebuklo, kad vienašališkai nusprendei palikti mus, kad...
Bet praėjo ketvirtis amžiaus nuo to 1996-ųjų sausio. Balto sausio su juodu kaspinu.
Aš jau kitokia. Mus keičia ne tik žmonės, esantys šalia, – mus keičia ir tie, kurių netekome. Net ir po mirties. Tavo išėjimas pakeitė mane, pakeitė mamą, seserį. Pakeitė mūsų likimus, taip pat gyvenimus tų, kuriems irgi buvai mylimas, artimas bei brangus.
Nors dabar galiu kalbėti, tačiau visiškai taip ir nepagijau – žodžiai „savižudis“, „savižudybė“ man išdžiovina burną ir sugrąžina gumulą gerklėj. Atsimenu, vienos tiesioginės laidos metu kalbinau psichologę apie paauglystės problemas ir sunkiai galėjau ištarti žodį „savižudybė“. Po laidos apsiverkiau. Nes tas žodis primena Tave.
* * *
Prireikė nemažai laiko, kad galėčiau pasakyti be užuolankų: „Mano tėtis nusižudė.“ Kai išeidavo iš kalbos, kad neturiu tėčio, niekaip negalėdavau pasakyti, KAIP Tavęs netekau. Kažką suvapėdavau, ieškodavau pakaitalų – „išėjo“, „taip nusprendė“, „sudėtinga paaiškinti“, „nežinau, kas nutiko“, „radom nebegyvą“ ir pan.
Niekad taip ir nesužinosiu, kodėl taip padarei. Tau buvo tik 50!
Ta senelių reakcija manyje nusėdo taip ryškiai, kad gal dar ir dėl to kalbėti apie nusižudymą buvo... kažkaip gėda.
Ta diena įsirėžusi tik atskirais epizodais. Tave rado mano paauglė sesuo, paskambino man į namus, ragelį pakėlė tuometinis vyras... Išplaukę vaizdai, kaip atlekiame į namus (gyvenome netoli, tame pačiame mieste), kaip pamatome Tave, kaip vyras dar bando gaivinti, bet...
Teko kažkaip pranešti mamai. Teko važiuoti ir pranešti seneliams, kad jų paties jauniausio sūnaus nebėra. Močiutei ta suvokta tragiška žinia išsprūdo žodžiais: „Nu matai, kokią gėdą mums vaikas užtraukė prieš visą kaimą...“ Senelis tylėjo.
Jie buvo tikintys, sprendimas atimti sau gyvybę – nuodėmė. Ta senelių reakcija manyje nusėdo taip ryškiai, kad gal dar ir dėl to kalbėti apie nusižudymą buvo... kažkaip gėda. Nes juk patys tėvai pasmerkė Tavo poelgį, o matyti „savo vaiką ant lentos“, kaip močiutė pasakė laidotuvėse, yra baisu, sunkiai pakeliama bet kuriems tėvams...
* * *
Tu nepalikai jokio raštelio. Išnarstėme visas galimas priežastis, lyg tai būtų palengvinę netekties skausmą ir sumažinę mūsų pačių jaučiamą kaltę. Bet tik po kelių dešimtmečių, kai perskaičiau knygą „Be pavadinimo“ (joje sudėtos žmonių, kurių artimieji nusižudė, istorijos), suvokiau, kad vienos priežasties nebūna. Tai ilgas procesas, vykstantis žmoguje ir jį griaunantis, drumsčiantis jo aiškų protą ir iškreipiantis ligtolinį pasaulio bei jo reiškinių suvokimą.
Nėra ir nebūna vienos priežasties nusižudyti. Susideda visuma, kai žmogus nebegali pakelti tos naštos, tos nuolatinės kančios būsenos, ir jam ima atrodyti, jog vienintelis kelias užbaigti tą kančią – tiesiog pasitraukti iš gyvenimo. Žmogus – sudėtinga būtybė, ką jau kalbėti apie tai, kaip veikia jo smegenys kritinėje situacijoje. Nes aiškus protas niekaip nepalaimins siaubingo veiksmo, kurį kruopščiai suplanuoji ir ketini bet kokia kaina įvykdyti (ekspertai nustatė, kad žudeisi dukart). Jei tik savižudžiai žinotų, kokią išdegintą dykynę amžiams palieka artimųjų širdyse...
Nereikia romantizuoti savižudžių. Tai būna jau kitoks žmogus – kai net šviesoje mato tamsą. Padėti tokiam žmogui įmanoma, jei yra, kas atpažįsta, pamato negerus ženklus ir pasiūlo pagalbą. Nes kartais besąlygiškos meilės neužtenka – turi įsikišti profesionalai. Psichologas neturės visų atsakymų, bet jo tikslingi klausimai padės greičiau užčiuopti tiesesnį kelią ir kapanotis iš duobės.
Tačiau tai supratau po dešimtmečių. Kai ir informacijos buvo daugiau, ir daugiau žmonių ėmė kalbėti apie savižudžius. Bet tada, prieš 25 metus, galvoje tiesiog dūzgė virtinės klausimų. Turėjai bėdų dėl skrandžio – gal tau atrado kokį auglį? Tavo darbe, kuriame dirbai vairuotoju, vyko pertvarkos – gal netekai darbo ir mums nesakei? O gal visgi sąmonę užtemdė išgyvenimai dėl to netyčinio eismo įvykio, kuomet automobiliu brūkštelėjai vieno verslininko naujo visureigio dureles?
Tada ir pasipylė... Tikrai nemanei, kad dėl to reikės varstyti teismo rūmų duris (sakei, kad ten „ateina tikri nusikaltėliai, o aš juk tik geležies gabalą kliudžiau“), kad verslininkas už durelių įbrėžimą pareikalaus tiems laikams kosminės sumos – 9 tūkstančių litų, o kad ją tikrai gautų, uždės areštą jūsų butui, automobiliui... Juk kiekvienas galvoja pagal save: manė, kad stengsiesi išsisukti, perrašysi turtą, vilkinsi procesą... Jis juk nežinojo, koks tu sąžiningas ir garbingas buvai.
Tas Tave slėgė. Labai. Visą gyvenimą gyvenai dorai, sąžiningai, teisingai. Darbe vis būdavai apdovanojamas, Tavo portretai kabėjo garbės lentoje. Apie tokius sakydavo – pavyzdingas šeimos vyras ir tėvas. Toks ir buvai.
Tu net pykti nemokėjai. Jei dėl ko išgyvendavai, viską laikydavai savyje. Nebuvo tradicijų tada kalbėtis apie jausmus, savo baimes, svajones ir lūkesčius. Gyveni šeimoje, dirbi, ir tiek. Todėl labai vertinai šeimą bei tai, kas buvo užgyventa sunkiu darbu. O čia staiga viskas tarsi pakibo ore.
Praėjus lygiai pusmečiui po to autoįvykio Tu nusižudei.
Pasirodė, visi sunkumai buvo išsprendžiami, tik jau – be vyro, be tėčio, be senelio, be brolio, be sūnaus.
Ar gali būti, jog pamanei: nebus manęs – nebus problemos? Kad visi areštai stebuklingai pasinaikins, kad nebereikės mokėti tūkstančių, o mes toliau normaliai (?!) ir saugiai gyvensime?
O teko viską spręsti mamai. Skolinosi pinigų iš giminaičių, sumokėjo verslininkui tuos tūkstančius, pardavė butą, kad grąžintų skolą giminaičiui... Pasirodė, visi sunkumai buvo išsprendžiami, tik jau – be vyro, be tėčio, be senelio, be brolio, be sūnaus.
Tavęs netekom visam mums likusiam gyvenimui.
* * *
Kada pranyksta kaltės jausmas? Kai sau atleidi. Ar tam reikia laiko? Taip. Laiko ir ramaus, neišprievartauto suvokimo, netgi pajautimo visu kūnu, kad tiesiog taip nutiko. Ir, kad ir kaip apmaudu bebūtų, nieko nebepakeisi. Gyvas į žemę nelįsi – teks išmokti gyventi kitaip. Be Tavęs.
Tačiau neužteko atleisti sau – lygiagrečiai teko eiti savais klystkeliais iki atleidimo Tau ir netgi tam žmogui, kuris teisėsi dėl to autoįvykio (iš nevilties ir pykčio jį net buvau apkaltinusi dėl Tavo mirties). Labai tikiu, kad ir Tu atleidai sau už tą poelgį. Ir esi ramus bei jauti mūsų meilę.
Negaliu tvirtinti, kad laikas užtraukė tą tuštumą, kuri atsivėrė Tau išėjus. Mes, šeimos moterys, tą laiką išgyvenome kiekviena savaip. Mūsų santykis su Tavimi buvo skirtingas, todėl visos skirtingai ir gedėjome. Bet visos vieningai – tyloje.
Mama, likusi su sese, tragedijos paliktas žaizdas lopėsi vienais būdais, aš – kitais.
Tėti, (visad kreipdavausi Tet, Tetuk – kirtis ant e), Tu buvai visa sutvirtinanti sija – kaip žmogui stuburas. Mes to ramsčio netekome. Ir subyrėjome.
Tavo savižudybė mamą sugniuždė – juk ji liko našle neturėdama 45-erių. Mama stengėsi kabintis į kasdienos rutininius darbus, kad kažkaip su sese išgyventų. Sesė anksti paliko namus. Mano gyvenimas irgi vertėsi. Nesugebėjau baigti magistro. Per pusantrų metų nuo Tavo mirties subyrėjo mano santuoka. Skendėjau kažkokioj nepatvarioj realybėj, kur viskas, kas buvo tikra, išsiklaipė, turinys nebekėlė pasitikėjimo, trūko prasmės.
Nebesijaučiau nei harmoninga, nei laiminga, nei pilna.
* * *
Pakito laiko suvokimas ir skaičiavimas. Būsimasis laikas, kai svajojom, o kaip bus, išvirto į nuolatinį palyginamąjį laiką – „o kaip būtų buvę“.
To naujojo laiko gyvenime, tikiu, Tu tebebūtum toks pat ramus, atidus, nedaugžodžiaujantis ir rūpestingas, pareigingas – gal net per daug. Autoritetas. Liežuvis neapsiverstų ką aštriau Tau atsakyti, nes gerbti tėvą ir motiną – šventa. O kartu tebebūtum toks pat minkštas ir jautrus, nesidrovintis nubraukti ašarą, kai žiūri emocingesnį filmą ar sveikini dukrą n-tojo gimtadienio proga…
Aišku, jau būtum pensininkas, nebeatsiprašinėtum, kad gulėdamas užimi visą sofą, nes „vaikeli, taip noriu pailsinti nugarą – ne juokas visą dieną sėdėti ir baranką sukti“.
Atvažiuotum į svečius, išvirčiau Tavo mėgstamų virtinių su mėlynėmis, gausiai užpilčiau grietinės ir šiek tiek cukraus. Atsimeni, kaip juos Tau ruošdavau, kai grįždavai pietums? Budėdavau prie lango ir laukdavau, kada pamatysiu į kiemą įvažiuojantį Tavo sunkvežimį – tada eidavau kaisti vandens virtinukams, kurių mama prigamindavo iš vakaro ir padėdavo į šaldytuvą. Paskui vienas kitam, kaip tais smagiais laikais, rodytume violetinius liežuvius.
Vėl prisimintume legendines krepšinio rungtynes tarp Žalgirio ir CASK, kaip abu klūpėdami melsdavomės, kad įmestų Chomičius, Kurtinaitis ar Brazys. Ir kad Tkačenka nebestumdytų mūsų Sabonio... Keiktumės kaip vežikai – dabar jau ir aš galiu, suaugusi Tavo dukra.
Ar vis dar žiūrėtum savo mėgstamas laidas apie gyvūniją?
Jos mums nesutrukdytų išragauti visas „kramtoškes“. Atsimenu, kaip parvežei pirmą kartą kramtomosios gumos (buvo mėtinė, apelsininė ir braškinė – popieriukas su paršeliais), o mes net nežinojom, ką su ja daryt. Taupyt? Pjaut per pusę ar mažesniais gabaliukais? Nupjovėm to kvadratuko kampus, kramtėm kramtėm, niekaip nesusikramtė, o Tu pasakei, kad jokio stebuklo čia nėra – taip galima ir kaliošą kramtyt.
Beje, atsimeni, Tet, kaip mokydavausi eilėraščius? Išsaugojusi tą vaizdą ir jausmą: įbruku Tau knygą į rankas ir prašau sekti, ar viską teisingai sakau.
Kitą rytą išpakavau flanelinį salotinį chalatą su gėlėmis ir raukiniais. Sunešiojau iki išblukimo.
Atmintyje gyvas ir vaizdas, kaip Kūčių naktį eini su mama dėti dovanų po egle. Apsimečiau mieganti, bet per blakstienų virpėjimą viską mačiau. Kitą rytą išpakavau flanelinį salotinį chalatą su gėlėmis ir raukiniais. Sunešiojau iki išblukimo.
O ta magnetola, kurią su mama padovanojote man 18-ojo gimtadienio proga? Ir dar su atsiprašymu: „Žinau, kitoms mergaitėms auksinius auskarus ir žiedelius dovanoja, bet mes neišgalim.“ Ta magnetola visus studijų metus atidirbo su kaupu, buvo drožiama vos ne kasdien: dėjau visokias kasetes ir ant viršaus iš radijo įrašinėdavau tuo metu itin populiarias A.Vilčinsko dainas...
O pameni, kaip mane, kai buvau kokių trylikos metų, mokei šokti valsą savo pusbrolio garaže? Taip aiškiai sudėliojai kvadratą ant grindų, parodei kampus ir kaip reikia pasisukti. Paskui šokome per mano išleistuves, vėliau – per vestuves.
O kaip juokinga prisiminti, kaip laukdavai, kada aš grįšiu iš pasimatymo!.. Laikas sutartas – iki 23 val. Jei užtrukdavau keliolika minučių, atrakinusi duris rasdavau Tave koridoriuje. Nes kaipgi eisi ramia galva miegoti, kai dukra su kavalierium?!
* * *
Pasiilgstu Tavo kvapo. Jis man įprastas toks, koks grįždavai iš darbo – lengvai atsiduodavai benzinu. To kvapo buvo įsigėrusi ir Tavo sunkvežimio kabina. Žinau, juk kartais paveždavai, o man tai būdavo didžiausias nuotykis iš taip aukštai matyti viską!
Ir žodžius Tavo paskutinius pamenu. Ne iš kasetės – iš gyvenimo.
Pasiilgstu ir balso. Jį atkuriu, kai mintyse su Tavimi kalbuosi. Girdžiu, kokia intonacija pasakytum sakinius, matau, kaip pažiūrėtum, kaip galvą pakreiptum, kaip puse lūpų šypteltum. Aišku, galėčiau viską supaprastinti – paleisti kasetę iš vestuvių, kur Tu sakai tostą. Ten tokia paprasta Tavo kalba – apie meilę ir tą stebuklingą stiklinę vandens, kurią kitas turi paduoti senatvėje. Bet kažkaip negaliu, gal tik porą kartų per tuos 25 metus žiūrėjau.
Ir žodžius Tavo paskutinius pamenu. Ne iš kasetės – iš gyvenimo. Likus kelioms dienoms iki savižudybės svečiavausi pas jus, mane išlydėdamas koridoriuje Tu juos pasakei, pabučiavai į kaktą ir taip ilgai žiūrėjai...
Tai, Tetuk, galiu pasakyti, kad Tavo palinkėjimą išpildžiau – esu laiminga, sūnų užauginau. Taip, taip, čia tas anūkas, kuriam leidai lipti ant sprando ir tąsyti savo retus plaukus. O juk, regis, visai neseniai jį ir mane parvežėte abu su mama iš gimdymo namų. O jam dabar tiek metų, kiek buvo Tau, kuomet tuokeisi su mama.
Įdomu, koks būtum senelis – dabar jau keturių anūkų?
Tu buvai, esi ir liksi man sąžiningas, rūpestingas ir paprastas tėtis. Saugumas ir ramybė. Ačiū Tau už viską, ką dėl mūsų darei. Labai Tavęs ilgiuosi ir labai Tave myliu. Ir labai tikiu, kad stebi, saugai ir iš aukštybių laimini mano ir kitų, Tau brangių žmonių, gyvenimą.
P.S. Neseniai iš mamos parsivežiau Tavo rankinius laikrodžius ir niekaip nesugebu nunešti į taisyklą. Kaip manai, gal jie tokie ir turi likti – rodyti Tavo sustojusį laiką?
