Kristina su vyru augina tris dukras – 17-kos, 13-kos ir 7 metų bei sūnų, kuriam 6-eri. Su daugiavaikių šeimų asociacijos „Mes“ surengtos konferencijos dalyviais moteris pasidalijo savo istorijomis.
Taigi vaikai Kristiną moko ir įkvepia...
...plačiau atverti savo širdį
„Ir ne tik širdį, bet ir akis – kad pamatyčiau daugiau, kad pajusčiau giliau. Taip pat moko ištiesti rankas, kad galėčiau į jas sutalpinti labai daug – ne tik vaikus, bet ir vyrą, mamą, drauges, kūrybinius projektus, idėjas.
Jau randu laiko ir knygą paskaityti, taigi viskas klostosi gera linkme. Nors turiu sumanymų, kuriuos nešiojuosi gal šešerius metus, tačiau tikiu, kad ir jiems vieną dieną ateis laikas „išvysti pasaulį“, – prisipažino Kristina.
...sustoti atsikvėpti
Vaikai K.Pikūnę moko kantriai ieškoti sustojimo momentų kasdienybėje, kuri pilna visokiausių sunkumų, iššūkių, bėdų, nuovargio, tinginystės, nuobodulio – žodžiu, visko.
Niekaip negalėjome patikėti, kad toks poveikis, todėl... visi pasileidome nuo to kalniuko. Patikėkite – neįmanoma nesijuokti!
„O vaikai moko mane pamatyti, atsirinkti ir į vakarą atsinešti gražiausius praėjusios dienos momentus. Tas sąmoningas, ištreniruotas laimės akimirkų fiksavimas ir rinkimas mane daro išties laiminga moterimi“, – sakė „Kartu saldu“ įkūrėja ir vadovė.
Štai ir renginyje iškart rado „laimės karoliuką: dainavę vaikai sužadino Kristinai vaikystės prisiminimus, kurie paskatino moterį griebti telefoną ir parašyti savo vaikams meiliausius žodžius.
...gyventi drąsiau
Anot Kristinos, kiekviena moteris, susilaukusi vaikų, daugelį dalykų ima vertinti atsakingiau ir atsargiau, stengiasi būti sveika, jauna, energinga ir įdomi savo vaikams.
„Vaikai taip pat mane įkvepia viskuo domėtis, ieškoti savo atsinaujinimo recepto, kad papildyčiau vidinius resursus. Ir net jei pavargčiau, žinau, kad visada šalia yra Lėja, mano trečioji dukra. Ji tiesiog gimusi švęsti gyvenimą, niekada nesijaučia blogai, net sirgdama galvoja, kaip čia visus pralinksminti.
Tikrai prisimename vaikystę, kuomet visa diena, nuo ryto iki vakaro, buvo nesibaigianti šventė, kai norėjome persirengti tris kartus per dieną – atėjus draugei, užsimanius pašokti ar surengus ypatingą fotosesiją. Lėja man yra pavyzdys ir priminimas bei padrąsinimas, kad reikia džiaugtis gyvenimu ir jį švęsti“, – šeiminio gyvenimo akimirkomis dalijosi K.Pikūnė.
...pasisemti iš jų jėgų
Kaip tai vyksta? Kaip moteris atstato gyvybinius resursus? Ji pateikė pavyzdžių – štai rytais dažnai atsikelia anksčiau ir nueina pabūti su vaikais, jais pasidžiaugti. Būna dienų, kai nuvažiuoja anksčiau į mokyklą, pasiima kurį nors vieną iš vaikų ir eina „gyventi gyvenimo“ – valgyti ledų ar pyragėlio, kalbėtis, džiaugtis, stebėti.
„Nesakau, kad jūs būtent taip turite daryti. Atraskite savo būdą pabūti su vaikais ir pasisemti to džiaugsmo. Pavyzdžiui, kartą buvome su draugų šeimomis gamtoje, susikūrėme laužą ant kalnelio, kepėme dešreles... Žodžiu, gerai leidome laiką. Mus užbūrė vaikų nesibaigiantis krykštavimas ir juokas. Smalsu pasidarė: o ką jie ten veikia, kad taip džiūgauja?
Džiaukimės savo vaikais, pamatykime jų ypatingumą – ne dėl puikavimosi, kad kai susitiksime su draugėmis, turėtume kuo pasigirti.
Mes, suaugę, pamatėme, kad jie tiesiog bėga nuo to kalniuko ir juokiasi, vėl užkopia ir vėl pasileidžia nuo jo... Ir tas juokas toks užkrečiantis! Niekaip negalėjome patikėti, kad toks poveikis, todėl... visi pasileidome nuo to kalniuko. Patikėkite – neįmanoma nesijuokti! – pasakojo Kristina.
– Galime tik palyginti, kiek tos laimės būsenos patiriame, jei nustatyta, jog vaikai per dieną juokiasi vidutiniškai 400 kartų, o suaugusieji – daugiausia 15-ka“.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip viską suspėti? 7 vaikų mamos Sabinos Daukantaitės receptas
…dėkoti už motinystės jausmą
„Esu labai dėkinga už privilegiją būti mama. Dėkoju už tris dukras ir sūnų – už jį – ypač. Po mergaitiško etapo pažinti vyriškąjį pasaulį man yra labai didelė dovana. Jaučiu begalinį dėkingumą gyvenimui, Dievui, kad padovanojo mums vaikus tokius, kokie jie yra.
Nebijokite džiaugtis savo vaikais ir motinyste. Mus apvogė, įteigdami mitą, neva jei džiaugsimės, tai po to būtinai ateis liūdesio akimirkos; jei juoksimės, tai tuoj turėsime dėl ko verkti. Tai nesąmonė, tai sąmokslas! Džiaukimės savo vaikais, pamatykime jų ypatingumą – ne dėl puikavimosi, kad kai susitiksime su draugėmis, turėtume kuo pasigirti. Visi vaikai yra netobuli, mes patys esame netobuli.
Pamenu, dar vaikystėje, matydama mamos pavyzdį, kartojau: „Aš niekada taip nesakysiu savo vaikams, aš niekada nebūsiu tokia mama!“ O atsisėdu ir suvokiu, kad šią akimirką esu būtent tokia mama, kokia prisiekiau sau niekada nebūti.
Tą akimirką pradėjau ieškoti būdų, kaip man būti kitokia mama. O dabar jau ir pati savo šeimos centre „Kartu saldu“ vedu pozityvios tėvystės užsiėmimus – mamas ir tėčius mokau kitokių bendravimo su vaikais metodų“, – vaikų įtaką savo elgesio pokyčiams pabrėžė moteris.
…padrąsinti vaikus ir suaugusiuosius
Būtent vaikai K.Pikūnę įkvėpė imtis tokios veiklos – mokyti tėvus bendravimo. Vienas iš principų yra padrąsinimas. Tai džiaugimasis ne rezultatu, o pastangomis, pačiu procesu.
„Mes visi esame nudrąsinti – mums visiems stinga to padrąsinimo, o vaikams – ypač. Juk nesunku pasakyti: „Aš tavim tikiu“, „Tu galėsi“, „Jeigu tau nepavyks, aš padėsiu“, „Matau, kad tu gerai sugalvojai“, „Žiūriu, kad tu stengiesi“, „O, puiki pradžia“, „Džiaugiuosi tavim“ ir pan.“
Pati irgi mokiausi to pozityvo: prikabinau sakinius ant šaldytuvo ir kiekvieną savaitę kartojau po kelias frazes, kol jos tapo mano kalbos dalimi. Į užsiėmimus atėję tėvai prisipažįsta, kad jiems keista taip kalbėtis. Nenuostabu: juk mūsų bendravimo modelis – pastebėjimo, vertinimo ir klaidų nurodymo kultūra: „Aš tau nurodžiau klaidą, taigi linkiu gero, nes dabar žinosi, kur pasitaisyti.“
Mes tokios rūpestingos ir atsakingos mamos, kad kartais nebepastebime, kaip virstame egoizmo karalienėmis. Mes nebepastebime, nebejaučiame, nebepamatome, kaip jaučiasi mūsų vaikai šalia mūsų.
Pradėjusi drąsinti savo du mažuosius vaikus nuo pat gimimo, Kristina mato, kaip jie skiriasi nuo jos didžiųjų vaikų. „Mes norime, kad vaikai užaugtų atsakingi, kūrybingi, laisvi, energingi, drąsūs, o esame mamos, kurios kontroliuojame, vertiname, nurodome, vadovaujame… Nenuvertinkime vaikų, nes jų išgyvenami jausmai tokie pat, kaip mūsų, ne menkesni“, – priminė lektorė.
…gerbti vaikus ir jų jausmus
Nelygiavertis, nepagarbus santykis su vaikais naikina stebuklingą ryšį. „Visa, kas svarbiausia, – meilę, artumą, santykių tikrumą, jaučiame lygiai taip pat ir mes, ir mūsų vaikai. Tad klausimas: kodėl mes nebendraujame su jais, kaip su lygiaverčiais? Kodėl neleidžiame vaikams jausti tai, ką jie jaučia, o laukiame kažkokios ribos? Kokios – kai vaikams sueis 18-ka?
Tikėtina, kad ir mūsų tėvai į mūsų jausmus numodavo ranka – „Ai, praeis, nieko čia tokio“, „Viskas bus gerai, neimk į širdį“, – ir negalėdavome iki dugno išliūdėti savo liūdesio. O išreikšti savo pyktį atrodė išvis nuodėmė. Būdavo skaudu, tiesa?
Kodėl tokios taisyklės? Kas jas nustatė? Suaugusieji? Juk jeigu gerai pagalvotume, juk ir mes patys, suaugusieji, ne visada sugebame tų taisyklių laikytis, netgi to, ką sau pažadėjome, ką suplanavome, tai kodėl iš savo vaikų reikalaujame tobulumo, kurį susikūrėme savo galvose, laikymosi?
Mes modeliuojame, kaip vaikai turi atrodyti, elgtis, kokie turi būti jų pusryčiai, pietūs ir vakarienė, su kuo jie turi draugauti, kuo domėtis... Mes tokios rūpestingos ir atsakingos mamos, kad kartais nebepastebime, kaip virstame egoizmo karalienėmis. Mes nebepastebime, nebejaučiame, nebepamatome, kaip jaučiasi mūsų vaikai šalia mūsų.
Mano dvi dukros yra paauglės, o tai reiškia, kad jos kiekvieną dieną yra mano mokytojos ir įkvėpėjos – būti čia ir dabar, klausytis, išgirsti, būti atsakinga mama, žiūrėti, kokį santykį kuriu su savo vaikais“, – emocines stygas virpino K.Pikūnė.
...net ir blogose vaikų savybėse pamatyti gėrį
Anot lektorės, tėvų atsakomybė yra mokyti vaikus išreikšti net ir niūriuosius jausmus – liūdesį, pyktį, agresiją – tinkamai, taip pat į jų charakterio, elgesio savybes pažvelgti ne smerkiamai, o supratingai.
Tarkim, vaikas meluoja. Bet gal jis fantazuoja? Gal saugo tėvus nuo tam tikros reakcijos ar save – nuo skausmo? Į kiekvieną mums nepatinkančią vaiko savybę – užsispyrimą, hiperaktyvumą, uždarumą – galime pažvelgti ir kitu kampu, paversti tą neigiamą savybę teigiama.
„Sakote, tinginystė? Puikiausia savybė! Toks vaikas moka atsipalaiduoti, neprisiima per daug atsakomybių, sugeba darbus permesti kitiems. O suaugusieji vėliau moka didžiulius pinigus, kad to išmoktų – atsipalaiduoti ir iš savo darbo kalendoriaus išstumti laiką ir energiją vagiančius dalykus. Tegu toks vaikas sukuria šeimai tobulą tingėjimo ar susitvarkymo planą. Pažvelkite į tai kūrybiškai!”, – ragino šeimos centro vadovė.
Jos priminimas tėvams: suteikite sau teisę klysti, nes tik tada leisite suklysti ir vaikams. Jiems tai būtina, kad mokytųsi, kad suprastų tam tikrus dalykus.
„Ir, žinoma, palaikykite savo vaikus, kokie jie bebūtų – nedrąsūs, klystantys, pykstantys. Jiems labai reikia tos besąlygiškos meilės ir ištirpimo jūsų glėbyje. Aš pati kasdien mokausi priimti savo vaikus. Visuomet renkuosi žiūrėti į situaciją pozityviai. Neakcentuoju, ko neturiu, ko nemoku, nežinau ir negaliu, o žiūriu, ką turiu, ką moku, žinau ir galiu. Tas pozityvumas mane visur gelbsti“, – atviravo Kristina Pikūnė.
