Niekada nebijojo pradėti iš naujo
„Esu teisininkė, turiu du suaugusius vaikus. Abu jie gimė man dar studijuojant universitete – labai seniai“, – juokiasi pradėdama pasakoti apie save. Profesiniame kelyje ji nesiblaškė – per gyvenimą dirbo tik keturiose darbovietėse.
„Dar besimokydama įsidarbinau Vilniaus universiteto (tuo metu Vilniaus valstybinio V.Kapsuko universitetas) Mokslinėje bibliotekoje ir beveik dešimt metų ten praleidau su visais dekretais. Vėliau dirbau Vilniaus miesto tarybos Kontrolės tarnyboje“, – pasakojo pašnekovė.
Nepriklausomybės pradžia pateikė daug išbandymų. „Man iki šiol nemalonu prisiminti tuos laikus, kai vyko privatizacijos, o iš tiesų – prichvatizacijos – procesai. Nenorėjau tame dalyvauti. Todėl, kai kurso draugė pasiūlė ateiti dirbti tuo metu prestižiniame viešbutyje, iškart sutikau“, – dar vieną karjeros posūkį ir tai, kaip tapo viešbučio personalo specialiste, atsakinga už teisinę įmonės veiklą, – prisiminė Jūratė. Išeiti iš šio darbo moteris ryžosi ne savo noru – prasidėjus reorganizacijai teko ieškotis naujos vietos.
„Tada prasidėjo, kaip sakau, mano ilga kelionė per kopas: 1999 m. rudenį pradėjau dirbti tuometinėje nekilnojamojo turto registravimo įstaigoje (dabar – VĮ Registrų centras). Ten dirbu iki šiol – galima sakyti, esu viena iš dinozaurų“, – juokavo energinga pašnekovė. Nors karjeros posūkių gyvenime netrūko ir vėliau, Jūratė tikino dėl to niekada nesijautusi blogai. „Pagal zodiaką esu Jautis ir tikrai pasiekiu visus užsibrėžtus tikslus“, – tikino pašnekovė.
Kūrybinę pusę atskleidžia bendraudama su žmonėmis
Teisininkės kelią pasirinkusi Jūratė prisipažino, jog nėra tipiška šios profesijos atstovė. „Aš labiau menininkė. Kalbant apie karjerą, sakyčiau, kad ji man palankiai susiklostė. Visada vadovavau kolektyvui – didesniam ar mažesniam, nesvarbu, bet visą laiką dirbau su žmonėmis. Būdavo daug bendravimo ir tai man atpirkdavo viską. Darbas su žmonėmis, o ne su popieriais visada buvo svarbesnis. Esu komandos žmogus, kompromisų ieškau visur ir visada“, – pasakojo Jūratė.
Šaulė Jūratė nori išmokti ukrainiečių kalbą. Tai pravers bendraujant su pabėgėliais iš karo niokojamos Ukrainos.
Diplomatijos ją išmokė gyvenimas. Jūratė gerai prisimena, kiek vidinių resursų pareikalavo etapas, kai ji – gimusi ir užaugusi Vilniuje – buvo paskirta dirbti į Trakus. „Esu užkietėjusi vilnietė, čia gimusi ir augusi. Kaip dabar pamenu: vaikščiojau aplink ežerą ir verkiau. Jaučiausi ištremta. Tuo metu ten vyko visokių negerų dalykų su ežerų pakrančių dalinimu. Buvo sunku, bet be galo įdomu. Turėjau nuostabią komandą, iki šiol draugaujame su daugeliu jų, nors kai kurie jau nebėra kolegos“, – kalbėjo pašnekovė, po 13 metų Trakuose vėl grįžusi ir iki šiol dirbanti Registrų centre Vilniuje.
Persilaužė Indijoje
Jūratė neslėpė: jei reikėtų gyventi ritmu „darbas-namai-darbas“, jai būtų nuobodu. Tačiau jos gyvenime naujų veiklų netrūksta. Vis dėlto taip buvo ne visada. „Persilaužimas įvyko, kai atsidarė visos sienos ir mano vaikas apsigyveno Londone. Tuomet prieš 20 metų nuvažiavusi ten su juo jaučiausi puikiai: nemačiau tiriančių mūsų amžiaus skirtumą žvilgsnių nei bare, nei gatvėje. Vilniuje Lietuvoje to dar nebuvo.
Vis dėlto turbūt didžiausias lūžis, po kurio supratau, kad galiu ir noriu veikti ką tik sugalvoju, įvyko Indijoje. Ten dar su trimis moterimis – valstybės įmonių darbuotojomis iš Lietuvos išvažiavau į Indijos vyriausybės finansuojamus – tarptautinius kursus studijuoti ir studentauti“, – sakė Jūratė.
Niekur nesijaučiau per sena.
Programa buvo skirta pagilinti anglų kalbos ir kompiuterinio raštingumo įgūdžius, tačiau asmeniškai Jūratei davė kur kas daugiau. Besimokydama Indijoje ji atrado malonumą tyrinėti save ir pasaulį. Anot jos, per du mėnesius studijų įvyko „gyvenimas – gyvenime“.
„Kiekvieną penktadienį gaudavę stipendiją turėjome galimybę keliauti, pažinti, stebėtis, prisiliesti prie visiškai kitokio pasaulio su jo savita kultūra. Pinigų pakakdavo ir skrydžiams šalies viduje iš vieno miesto į kitą, tad tikrai pakeliavome“, – džiaugėsi pašnekovė.
Prieš atvykdama ji jautėsi „įšokusi į paskutinį traukinį“ – mokymai buvo skirti žmonėms iki 50-ies. Kai išvažiavo, jai buvo 49-eri. Tačiau būtent Indijoje ji pajuto, kad amžius – tik skaičius. „Kartu su mumis Indijoje programoje buvo studentai daugiau nei iš 40 pasaulio šalių, kuriems buvo nuo 20-ies iki 50-ies. Ir mes visi kartu visur dalyvavome: studijavome, keliavome, šokome iki paryčių, dalyvavome Holi (viena svarbiausių hinduistų švenčių, kurios metu naudojami spalvingi dažai – red. past.). Niekur nesijaučiau per sena“, – prisiminė moteris.
Dabar, praėjus dar keleriems metams, ji sako dar labiau jaučianti, kad amžius nėra kliūtis pradėti mokytis naujų dalykų.
Svarbiausia – smalsumas ir drąsa gyventi.
„Grįžusi iš Indijos pajutau, o dabar dar tvirčiau žinau, kad man neužtenka gyventi tik darbu. Atradau jogą ir meditaciją – iki šiol ji manęs nepaleidžia, važiuoju į jogos stovyklas, medituoju. Tas periodas man padarė didelę įtaką. Supratau, kad aš dar noriu ir galiu daug visko nuveikti“, – kalbėjo Jūratė.
Šaulystė – prasmingas būdas realizuoti save
Viena naujausių veiklų jos gyvenime – narystė Lietuvos šaulių sąjungoje. Jūratė tiksliai pamena, kada suprato, jog nori prisijungti prie šaulių. „Tai buvo Lietuvos šaulių sąjungos šimtmečio šventė (2019 m. birželio 01 d. – red. past.), kuriame prisiekė didelis būrys įvairaus amžiaus žmonių, tikinčių Lietuva ir norinčių ką nors prasmingo nuveikti jos labui. Aš visuomet domėjausi politika, istorija, giminėje yra žmonių, susijusių su pokario Lietuvos partizaniniu judėjimu – patriotiškumas ir pilietiškumas mūsų giminėje ir šeimoje buvo ir yra labai svarbus“, – teigė pašnekovė, šaulių priesaiką davusi 2019 m. liepos 6 d. Nuo tada šaulystė tapo neatskiriama jos gyvenimo dalimi.
Pabaigusi bazinį šaulio kursą, Jūratė šaulišką veiklą tęsia Trakų 1006 šaulių kuopoje. „Karo atveju mes jau žinotume, ką ir kaip daryti, ir perduotume savo įgūdžius kitiems piliečiams, ypač pilietinio pasipriešinimo veikloje“, – savo veiklą šauliuose pristatė pašnekovė.
Prasidėjus karui Ukrainoje šauliai aktyviai prisidėjo prie įvairių pagalbos ukrainiečiams akcijų. Jūratė taip pat neliko nuošalyje: „Savo bejėgystę pakeičiau savanoryste: apgyvendinome Ukrainos pabėgėlius, saugojome evakuotus Ukrainos vaikų namų auklėtinius, patruliavome su pasieniečiais
Lietuvos-Baltarusijos pasienyje, su policija – Trakų mieste ir jo apylinkėse“. Tiesa, patruliavimo praktikos ji jau turėjo: per pandemiją paskelbus griežtą karantiną kartu su kitais Trakų kuopos šauliais budėjo kelių blokavimo postuose.
Daug lemia asmeninės savybės
Pasakodama apie 101 veiklą ir pomėgį, į kuriuos buvo ir yra panirusi Jūratė lyg tarp kitko papasakoja ir tai, jog baigusi atitinkamus mokymus Mykolo Romerio universitete spėjo įgyti dar vieną – mediatorės – profesiją. Klausant moters, natūraliai kyla klausimas: kiek jos bendraamžių taip tiek galėtų?
„Manau, viskas priklauso nuo asmeninių savybių. Mano aplinkoje nemažai panašaus amžiaus žmonių, kurie nenori nieko keisti. Matote, mes – tarybinio laikotarpio vaikai, kurie gyvena kaip buvo įpratę gyventi mūsų tėvai. Jiems tolimiausias užsienio taškas buvo, pvz., Lenkija (ir tai ne visi joje yra buvę). Darbas, namai, šeima, kai vaikai išeina – bažnyčia, na, dar kapų tvarkymas. Tokių laukinių kaip aš pažįstu nedaug. Į namus atvažiuoju pernakvoti. Bet būti juose nuolat nenoriu: man reikia kasdien nueiti 10 tūkst. žingsnių, pažiūrėti gerą filmą – būtinai kino teatre, pamatyti gerą spektaklį ar operą, koncertą“, – savo mintimis pasidalino Jūratė.
Tiesa, ji neslėpė, kad aplink ją yra ir aktyvių bendraminčių. Su viena draugų ir giminaičių grupe moteris yra išmaišiusi daug šalių ir visus Lietuvos kampelius. „Mus vienija troškimas žinių, įspūdžių, suvokiant, kad gyvenimas toks trapus, jog gali pasibaigti bet kada. Kaip praleisti laisvą nuo darbo laiką, nieko neveikiant?“ – retoriškai klausė energinga moteris.
„Gyvenimas neišeina į pensiją“ – Europos socialinio fondo agentūros (ESFA) inicijuota komunikacijos kampanija, kuria siekiama suaugusiuosius įkvėpti ir motyvuoti mokytis, tobulėti visą gyvenimą, išlikti aktyviais darbo rinkoje bei keisti visuomenės nuostatas apie vyresnius žmones. Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.
