Ar tikrai viskas taip blogai?
„Kaip ir visiems, pradžia buvo sunki. Man asmeniškai iš pradžių didžiausią diskomfortą kėlė tai, kad staiga dabar visko nebegalima. Manau, tą šoką patyrė visi, nors realiai mes praradome tik tai, kuo dažniausiai net nesinaudojome. Pavyzdžiui, mes gyvename name, turime savo kiemą, kuriame paprastai ir leidžiame laiką. Niekur per daug mes nelakstydavome.
Tiesa, kartais būdavo smagu pakeisti aplinką ir išlėkti su vaikais į parką ar tiesiog į miestą, tačiau karantino metu atradome savo apylinkes. Gyvename šalia miško, į kurį anksčiau neidavome, nes gi ten, kur mūsų nėra, – visada gražiau. Dabar su malonumu po jį braidome kasdien.
Rutina jau taip pat nusistovėjo. Iš šešių mūsų vaikų keturi yra mokinukai, kuriems iki pirmos valandos vyksta vyksta nuotolinės pamokos. Pirmą savaitę jiems iš tiesų reikėjo šiek tiek padėti, kol susigaudė, kaip viskas veikia, tačiau dabar puikiai susitvarko net ir mažiausias – ketvirtokas. Per daug nesikišu į jų mokymosi procesą, o jeigu ko nors nesupranta, patys pakviečia“, – tikino moteris.
Jeigu reikalaujame, kad mums pasamdytų klouną, kuris mūsų vaikus užimtų, kam tuomet juos gimdėme?
Pasak jos, kiekvienoje situacijoje reikia ieškoti privalumų, o ne trūkumų. Ir jeigu situacija yra tokia, vadinasi, tokia ji turi būti, nes kloja mums ateičiai tam tikrą pamoką, kažkokį pagrindą, kuris mums gali tapti spyriu.
„Aš į viską žiūriu taip: tai, ką mes turime dabar, taip ir turi būti. O ką, ar blogai pabūti namie su vaikais? Jeigu reikalaujame, kad mums pasamdytų klouną, kuris mūsų vaikus užimtų, kam tuomet juos gimdėme, jeigu nemokame su jais būti? Aišku, kai visą laiką būni kartu, pamatai visas charakterio savybes, ne tik tas, kurios tau patinka. Bet tai ir yra vertinga“, – teigė J.Pocienė.
Atranda nuotolinio mokymo privalumus
Skirtingai nuo daugelio besiskundžiančių tėvų, daugiavaikė mama teigė nuotolinį mokymą vertinanti gerai. Bene didžiausias privalumas, kad patiems vaikams tai didžiulis šuolis technologijų srityje, jie išmoko kompiuteriu atlikti daugybę dalykų.
„Ir man pikta, kad norima trumpinti mokslo metus. Nereikia trumpinti. Suprantu, kad mokytojams yra sunku, bet ir jiems čia spyris į užpakalį, kad išmoktų naudotis technologijomis. Juk būdavo tokių mokytojų, kurie net į Tamo dienyną negebėdavo parašyti. Dėl mokymo kokybės taip pat neturiu priekaištų. Kiti sako, kad klasėje vaikai geriau visko išmoksta. Bet ar tikrai, kai klasėje 30 mokinių ir visi rėkauja?
Suprantu, kad kai kuriose šeimose gali trūkti kompiuterių, bet ši problema sprendžiama. Mes, kaip daugiavaikė šeima, iš mokyklos gavome papildomą kompiuterį. Pati neprašiau, man paskambino ir jį pasiūlė. Manau, ir kitos problemų turinčios šeimos gavo informaciją ir pasiūlymus.
Mano viena dukra turi disleksijos sutrikimą, todėl viską daro lėčiau. Klasėje ji nuolat patirdavo stresą. Kasmet prieš mokslų metų pabaigą kiekvieną vakarą ji verkdavo, kad nenori eiti į mokyklą, nes jausdavo spaudimą iš mokytojų, kentėdavo dėl mokinių požiūrio, kad yra lėtesnė. Šio streso neliko. Ir dabar ji spėja ne viską, reikia šiek tiek pagalbos, bet ji puikiai dirba, ir jos pasiekimai tikrai geresni. Taigi aš matau tik privalumus.
O toms mamoms, kurios skundžiasi, kad prie pamokų tenka tupėti kartu su vaiku, primenu, kad viskas priklauso nuo požiūrio: nukirpkite bambagyslę. Aš negalėčiau tupėti vien todėl, kad vaikų yra per daug. Na, kažko neišmoks, kažko nepadarys, tačiau klasėje juk irgi visko neišmoksta“, – svarstė moteris.
Dirbti iš namų su vaikais beveik neįmanoma
Kol jos vyresni vaikai mokosi, ji pati su darželinukais kiekvieną rytą keliauja į mišką, kur praleidžia net keletą valandų. Taip išsprendžiama problema, kad mažiukai netrukdytų per pamokas vyresniesiems.
„Aišku, ir aš buvau įpratusi, kad jie eina į darželį, ir labai laukiu, kada jie vėl galės ten eiti. Pati visada dirbau nuotoliniu būdu, bet reikia pripažinti, kad dirbti nuotoliniu būdu su mažais vaikais sudėtinga, galiu atlikti tik elementarius, „degančius“ dalykus.
Todėl tenka susidėlioti prioritetus, kas svarbiau: arba aš užsiimu su vaikais, kad jie kažką veiktų, nesimuštų ir galvų neprasiskeltų, arba duodu jiems į rankas telefoną ir dirbu.
Kai man labai reikia tylos ir skubiai atlikti darbą, taip ir darau: įjungiu televizorių arba duodu telefoną ir prašau, kad dabar man netrukdytų. Aišku, pačiai labai liūdna ir gaila, kad tik tokiu būdu galiu gauti sau laiko, nes jie per maži, kad būtų galima susitarti kitaip.
Iš darželio mes gauname užduotėlių, bet jų nedarau, nes tai toks pats užsiėmimo su vaikais procesas. Jeigu su jais daryčiau viską, ką mums atsiunčia, apskritai jokių savo darbų nepasidaryčiau. Be to, stengiuosi, kad vaikai kuo mažiau žiūrėtų į ekranus. Todėl darželių ugdymas man atrodo truputį niekinis“, – pasakojo moteris.
Tenka susidėlioti prioritetus: arba aš užsiimu su vaikais, kad jie nesimuštų ir galvų neprasiskeltų, arba duodu jiems į rankas telefoną ir dirbu.
Na, o pačios Jurgitos asmeninėje rutinoje atsirado rytinė mankšta, kuriai anksčiau nerasdavo laiko. Pašnekovė pabrėžė, kad rasti laiko savo malonumams labai svarbu: jeigu mama save pamirš, bus visą laiką susiraukusi ir nepatenkinta, tuomet visi šeimoje jausis blogai.
„Iš pradžių buvo sudėtingiau, bet po truputį mano vaikai priprato, kad mama dabar sportuoja. Būna visko – vaikai sportuoja ir kartu su manimi, ir vos ne ant galvos lipa, bet jau nebetrukdo, nebezirzia – noriu to ar ano.
Kai norite įtraukti naują veiksmą į rutiną, svarbiausia iš karto nepasiduoti, kad su vaikais to daryti neįmanoma. Galiausiai jiems susiformuoja įprotis, kad tuo metu mamos trukdyti negalima“, – patarė pašnekovė.
Padėkokime už tai, ko nevertinome
J.Pocienė iš savo patirties pataria susikurti rutiną, kuri kiekvieną dieną būtų tokia pati, nes rutina suteikia dvasinę ramybę. Yra elementarūs dalykai – pusryčiai, pietūs, vakarienė, apie kuriuos dėliojasi diena, taip pat svarbu, kad ėjimas pasivaikščioti, knygučių skaitymas bei kiti veiksmai taip pat būtų atliekami tuo pačiu laiku.
„Pavyzdžiui, prieš miegą mano mažoji būtinai nori skaityti knygutę. Ir mes skaitome, nors mano akys limpa. Juk negalime nustumti nuo savęs savo vaikų – dabar esu pavargusi, tad man netrukdyk.
Kitas dalykas, kurį reikia suprasti, kad nieko nėra amžino. Vaikai užaugs, o karantinas pasibaigs. Be to, prisiminkime, kad visi gyvename labai gerai. Turime ką valgyti, turime namus, orai dabar geri. Tiesiog dažniau mąstykime pozityviai.
Toms mamoms, kurios pradeda savęs labai gailėtis, siūlau paskaityti, kaip gyvena žmonės kitose šalyse, kokios ten sudėtingos situacijos. O čia pabūti vieną mėnesį su savo šeima, šiek tiek pakeisti gyvenimo būdą – jau tragedija.
Nieko nėra amžino. Vaikai užaugs, o karantinas pasibaigs.
Kai vyksta įvairūs saviugdos mokymai, dažniausiai siūloma išeiti iš komforto zonos. Dabar kaip tik turime puikų saviugdos kursą – esame priversti keisti gyvenimo būdą, prie kurio buvome įpratę, nors ir burnodavome, kad nenorime į darbą, nepatinka tas, anas.
Dabar tiesiog reikia save mobilizuoti ir kitaip susidėlioti gyvenimą, prisitaikyti prie situacijos, nes gyvenime ne situacijos taikosi prie mūsų, bet mes – prie situacijų. Ir kuo mes anksčiau prisitaikysime, tuo patiems bus lengviau gyventi. O jeigu tik niurnėsime, koks blogas gyvenimas, tuomet jis ir bus blogas.
Išmokime džiaugtis kiekviena diena, su meile šeimai gaminkime pusryčius, džiaukimės galimybe išeiti pasivaikščioti, atraskime džiaugsmą tuose dalykuose, kurie atrodo labai paprasti, todėl jų nevertinome.
Mes turime gryną orą, fantastišką gamtą, nedidelį žmonių apgyvendinimo tankį plote. Yra daug dalykų, už kuriuos galime padėkoti. Jei mūsų vaikai sveiki, vėlgi pasidžiaukime, nes dabar tikrai sunku tiems, kurie turi neįgalų vaiką. Aišku, sudėtingiau, kai šeimai reikia sėdėti dviejų kambarių bute, bet išeiti į lauką juk nedraudžiama. Gamta ir fizinis krūvis puikiai išvalo protą ir blogas mintis“, – tikino pašnekovė.
Pasak jos, šiuo metu puikus metas, nes išryškėja tikrosios vertybės: mes pamatome, su kuo gyvename, gal pamatome ir tai, ko ilgą laiką nenorėjome matyti ar neturėjome tam laiko. Taigi dabar laikas atrasti viską „iš tikrųjų“, suteikiantis šansą pakeisti santykius šeimoje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Saviugdos trenerė R.Lapinskaitė apie lėtą gyvenimo būdą: „Veiklumas ir produktyvumas gerokai pervertinami“
