Mantautę būtų galima pristatyti kaip labai veiklią moterį – ji yra holistinio šeimos gerovės centro „Tampu mama“ įkūrėja, akušerė, sertifikuota gimdymo ir pogimdyminio laikotarpio dula bei žindymo konsultantė, taip pat – šešių vaikų mama.
Moteris pasakojo, kad su vyru Mantu susitiko dar būdami paaugliai, bet, jos žodžiais, dar pirmą dieną abu pajuto, kad jų laukia šeima ir daug vaikų.
„Kiek tiksliai – nežinojome, bet mažiausiai trys – tai tikrai. Jau tada gyvybę vertinome kaip didelę dovaną. Mūsų su vyru nuomonės gyvenimo vertybių klausimais visada sutapo. Kai sutinki tinkamą žmogų, kartais tiesiog jauti, kad jis – šeimyniškas ir brandus. Mes tikrai tomis pirmomis pažinties dienomis kalbėjome apie didelę šeimą ir tai nebuvo tik vaikiškos svajonės.
Po poros metų kartu apsigyvenome ir ruošėmės vestuvėms, po jų nuomonė taip pat nepasikeitė. Nepasikeitė ir tada, kai giminės šypsojosi, išgirdę mūsų svajonę turėti septynis vaikus“, – šypsodamasi pasakojo moteris.
Poros svajonė, po daugybės ankstyvų nesivystančių nėštumų, galiausiai virto realybe. Dabar Mantautė su Mantu augina šešis vaikus: vyriausiai dukrai Mantvilei – 11-a, Domantui – 10, Deimantei – 8-eri, Mantvydui – 6-eri, Mantėjai – 3-eji, Almantei – tik mėnuo, ir užsiminė, kad mažiausiai vieno dar norėtų.
Į aštuonvietį automobilį susisodinę visą šešeriukę, susikrovę reikalingiausius daiktus, drabužius ir žaislus, prieš keletą savaičių visi išvyko į Kroatiją.
Su Mantaute pasikalbėjome apie iššūkius – ką reiškia turėti tokią gausią šeimą, kaip su vyru pasiskirsto darbus ir vaikų priežiūrą, kaip turint šešis vaikus susiruošti kelionei į užsienį ir kaip sekasi keliauti automobiliu, galiausiai – kaip viską suspėti ir kada pailsėti?
– Šeši vaikai – nemenkas iššūkis. Neretai iš mamų, auginančių vieną vaiką, tenka išgirsti pasvarstymus, kad jos neįsivaizduoja, kaip kitos augina po tris. Kaip jūs susitvarkote su šešiais?
– Priklauso nuo to, ką reiškia „susitvarkyti su vaikais“. Man vaikai niekada nereiškė idealios tvarkos, blizgančių grindų, 100 būrelių ar tylos namuose. Vaikai – tai nuolatinis judesys, laiko planavimas, logistika, iššūkiai, išteklių optimizavimas, suvokimas, kad vienu metu negali būti visur, tad būni ten, kur tavęs labiausiai reikia.
Man nepavyktų būti tobula mama, nes fiziškai ir emociškai negali viso gyvenimo atiduoti vien vaikams. Šeimoje branduolys yra tėtis ir mama. Taigi man nereikia jų auginti vienai, tai – mūsų su vyru vienoda atsakomybė ir kartu laimė.
– Kokie didžiausi iššūkiai, su kuriais tenka susidurti, auginant šešis vaikus?
– Tai, kas yra iššūkis man, vyrui – įprasta kasdienybė. Daugiausia energijos ir dėmesio reikalauja penktoji dukrytė, kuri yra itin alergiška, tad visos dienos ir naktys yra iššūkis vien tik ją auginant. Visa šeima turime derintis prie jos maisto raciono, pavyzdžiui, negalime namuose net bulvių skusti ar gaminti ko nors su kiaušiniais.
Karantino laikotarpis ir nuotolinis mokslas pradinukams, kai šalia buvo du lakstantys darželinukai ir dar aš laukiausi, tikriausiai buvo sudėtingiausias. Nes tuo metu abu su vyru dirbome iš namų, tad tikrai buvo nelengva.
– Iš jūsų „Instagramo“ įrašų suprantu, kad vyras yra didelis pagalbininkas. Kaip pasiskirstote darbus, vaikų priežiūrą, buitį ir kitus dalykus?
– Man atrodo, kad mes niekada darbais nesiskirstėme, tiesiog viskas plaukia organiškai. Aš nemėgstu maisto ruošos, dažniau gaminu paprastus patiekalus, kurie greitai paruošiami. O vyrui tik duok suktis virtuvėje! Tai ir leidžiu (šypsosi).
Užtat man labiau nei jam patinka rūpintis namų tekstile: skalbimu, rūšiavimu. Skalbiame, ko gero, kasdien. Turime ir trečią pagalbininką – džiovyklę.
Vyras kuo puikiausiai susitvarko su penkiais šešiais vaikais parduotuvėje, o aš ir su vienu taip greit nesusisukčiau, tad važiuojame arba kartu, arba jis tuo rūpinasi, o aš rašau užsakymą, ką nupirkti. Taip pat su vaikų gydytojais: jei prireikia, veža dažniausiai jis.
Man nepavyktų būti tobula mama, nes fiziškai ir emociškai negali viso gyvenimo atiduoti vien vaikams.
Visą ar beveik visą dieną namuose esu su vaikais aš, derinu darbus ir natūraliai viskas susidėlioja. Mes su vyru tiesiog esame komanda, vienas kitą dengiame ir pavaduojame.
– Šiuo metu visa šeima esate išvykę į kelionę automobiliu. Kiek laiko ji truks?
– Po Europą keliauti pradėjome nuo 2017 m., tuo metu laukiausi penktojo vaiko, buvo nėštumo pradžia. Bent savaitę iš tos kelionės praleidžiame Kroatijoje. Važiuojame birželio pabaigoje, per mano ir vyro alergijos sezoną, pabėgame nuo žiedadulkių. Galiausiai naudą pamatėme ir, kai dukrytei pasireiškė atopinis dermatitas. Šiemet važiavome rugpjūtį, nes reikėjo sulaukti mažylės, apie tris savaites būsime prie jūros.
– Susiruošti tokiai kelionei nėra lengva. Kaip jūs organizuojate tokias išvykas? Ir kaip telpate į automobilį?
– Iki šiol niekaip ypatingai nesiruošdavome: susimeti daiktus, susirandi optimaliausią nakvynę ir važiuoji. Tik šiemet jau sunkiau – teko planuoti, ką trimetė dukrytė valgys dvi dienas tarpinėse stotelėse, nes nebegalime rizikuoti su kavinės maistu, tad visi solidarizuojamės.
Kūdikėlio daiktai neįnešė papildomo chaoso: daugkartinės sauskelnės, drabužėliai ir vaistai į vaistinėlę nuo temperatūros. Visi vaikai vežasi po savo kuprinę, kartais ir po pagalvę ar minkštą žaislą. Na, o automobilis mūsų jau seniai šeimyninis su didele bagažine, šiemet – jau aštuonvietis. Šaldytuviukas, daiktai – ne tik bagažinėje, bet ir prie kojų.
– Ką būtina su savimi turėti, leidžiantis į tolimą kelionę su vaikais?
– Pirmiausia po ranka reikėtų turėti suvokimą, kad važiuojate ne atostogauti, ilsėtis, o „įspūdžiauti“ ir patirti netikėtumų. Vaistinėlė, drabužiai, mėgstami žaislai. O daiktai tėra daiktai, kurių reikia pagal kiekvieno žmogaus poreikius. Kiti vežasi maniežus, gultukus, voneles kūdikiams, bet mums to nereikia, nes nenaudojame. Tačiau vežamės savo skalbiklį, kompiuterius darbui, nešiokles.
– Viename savo vaizdo įrašų socialiniuose tinkluose sakėte, kad neverta užduoti klausimo, kaip vaikus išlaikyti ramius mašinoje tiek laiko, nes tai – neįmanoma. Bet nutinka įvairių situacijų ir jas reikia spręsti, tad ką tokiais atvejais darote?
– Būtų galima planuoti kelionę naktį, bet mums tai netinka – vyras tikrai užmigtų. Tad važiuojame tik dieną ir darome stoteles spontaniškai – kai jau matome, kad vaikai neberanda, ką veikti.
Jei pradeda pyktis, gale sėdėdami trise, kitoje stotelėje darome rotaciją – persodiname. O kartais gelbėja tik telefonas, jei esame spūstyje ar greitkelyje. Vyresnieji sugalvoja piešti, kurti muziką ar studijuoti žemėlapį telefone, sekdami, kur judame.
Dar padeda vaikų „iškrovimas“ kokiame parke – po to jie bent valandą ar dvi pamiega mašinoje.
– Kaip sukatės iš padėties, jei kūdikis ima darytis neramus, o jūs tuo metu negalite sustoti?
– Aš niekada nesėdžiu mašinos priekyje, tik vidurinėje eilėje, nes prižiūriu visas tris eiles vaikų: priekyje, šalia savęs ir gale. Kūdikis visada pasiekiamas ranka, jei jau matau, kad bunda arba jau laikas žindyti – planuojame pačią artimiausią stotelę, dažnai – degalinėje ar kur galima sustoti.
Pirmiausia po ranka reikėtų turėti suvokimą, kad važiuojate ne atostogauti, ilsėtis, o „įspūdžiauti“ ir patirti netikėtumų.
Tačiau yra tekę stovint pasienyje greitai pamaitinti mašinoje, nes stovėjome 30 minučių net nejudėdami. Taigi sustoję stengiamės išsijudinti, pasimaitinti, prasimankštinti, o pradėjus mažylei snausti, tiesiog guldome į automobilinę kėdutę ir ji miega dvi tris valandas. Jai – tik mėnuo, su vaikais, kai jiems buvo metukai, buvo sudėtingiau (šypsosi).
– Kokius pagrindinius akcentus galėtumėte sudėlioti kaip patarimus tėvams, norintiems vykti į tolimą kelionę automobiliu su vaikais?
– Ne daiktai yra esminis dalykas, o požiūris. Svarbu lankstumas, spontaniškumas, gebėjimas derintis prie situacijos ir pasiruošimas, esant reikalui, keisti net kelionės kryptį – mums taip yra buvę. Kuo mažesni lūkesčiai, tuo lengviau. Apskritai, auginant daugiau vaikų šie niuansai yra vieni svarbiausių.
– Kalbant apie įprastą gyvenimą, iš jūsų socialinių tinklų informacijos suprantu, kad nesate iš tų moterų, kurios norėtų visas dienas leisti namuose prie buities reikalų, tik rūpintis vaikais ir namais. Kaip pati sakėte, jums svarbi realizacija. Kaip save realizuojate, kokiomis veiklomis užsiimate?
– Aš savo „tik mamos“ laiką išbuvau su keturiais pirmais pametinukais, man visai to pakako ir laiko tikrai likdavo. Taip pamažu pradėjau savanoriauti – padėti moterims jų motinystės kelyje. Tuomet pradėjau dulų mokymus ir akušerijos studijas, jas pabaigiau ir plėtojau savo veiklą – įkūriau holistinį šeimos gerovės centrą, kuriame esu pagrindinis asmuo.
Gyvenu visavertį gyvenimą, tikrai turiu progų pabūti ir viena.
Čia šeimos gali gauti kvalifikuotą pagalbą nuo nėštumo planavimo klausimų iki palaikymo ir tęstinės priežiūros nėštumo, gimdymo ir pogimdyminiu laikotarpiu, žindymo, vaikučio priežiūros ir kitais klausimais, vedu ir pasiruošimo gimdymui bei tėvystei ciklą „Gimdymo džiazas“. Taip pat plėtoju ir nešioklių el. parduotuvę bei turiu dar krūvą idėjų, kurias įgyvendinsiu pamažu.
Mane labiausiai žino kaip dulą – viena pagrindinių veiklų buvo ir tebėra fizinė, emocinė, informacinė pagalba moterims nėštumo ir gimdymo laikotarpiu.
– Visiems žmonėms reikia poilsio ir atokvėpio. Kaip jūs pailsite? Ar turite galimybę atitrūkti?
– Taip, labiausiai atitrūkstu, kai vykstu į gimdymą. Tada žinau, kad vaikai saugūs, ir visiškai pasineriu į gimdyvės palaikymą, tarytum gimdyčiau pati. Man tai – didelė dovana. Lygiai taip pat pailsiu per konsultacijas ar kursus – man bendravimas reikalingas kaip oras! Kaip ir dainavimas. Tai man – geriausias streso valdymo būdas. Dar mano laikas yra žindant, vaikštant su mažiuke arba tiesiog išeinu viena, kad ir trumpam.
Gyvenu visavertį gyvenimą, tikrai turiu progų pabūti ir viena. Tačiau daug rečiau galime pabūti dviese su vyru, nes kažkas turi būti su vaikais, o žindukliai visada keliauja kartu.
– Auginate šešis vaikus, užsiimate įvairiomis veiklomis. Įtariu, dažnai sulaukiate šio klausimo, bet iš tiesų – kaip jūs viską spėjate?
– Vaikus auginame dviese, keičiamės darbais ir pareigomis. O aš tiesiog skirstau prioritetus. Galbūt tądien nespėsiu paskaityti pasakos ar vaikai nenorės jos, galbūt kitą dieną teks išbėgti į konsultaciją, bet likusį laiką aš juk esu su vaikais, esu namuose ar netoli jų, tad kitom dienom atsigriebsiu.
Nemanau, kad reikia spėti kasdien padaryti viską. Gyvenime – kaip natūraliame gimdyme: banga ateina – iškvėpuoji, o tada – ramybė. Tas cikliškumas ir leidžia man daryti maksimumą, kai galiu, ir ilsėtis, kai nėra išteklių.
– Jūsų vaikų vardai tarpusavyje labai panašūs savo skambesiu. Ar specialiai juos tokius rinkote?
– Jie atėjo savaime, per sapnus, vizijas, dar nesilaukiant, o svajojant apie būsimą mažylį. Neprireikė nė vieno rinkti vartant vardų žodyną. Mūsų šeimoje visi, įskaitant ir mane bei vyrą, turi varduose šaknį „mant“.
– Viename jūsų komentare perskaičiau pasisakymą, kad galbūt ateityje susilauksite dvynukų, nes gimus dviem mergaitėms iš eilės, sugriuvo „mergaitė-berniukas“ schema. Aišku, veikiausiai juokavote, bet nejuokaujant – ar planuojate susilaukti dar vaikų?
– Žinoma, juokavau. Bet vaikai pirmiausia gimsta mūsų širdyse, tik tada juos sąmoningai pakviečiame į šeimą, jau jausdami, kad nori ateiti. Šiuo metu žinome, kad bent vienas dar tikrai laukia eilėje (šypsosi).
