Dėl karantino tenka gyventi taupiau
Per 20 metų trukusią santuoką su pirmąja žmona Vygaudas susilaukė dviejų vaikų, tačiau įvykus skyryboms, vyras susituokė antrą kartą ir porai gimė dar keturios atžalos. Nors jis niekada nesvajojo apie didelę šeimą, juokdamasis pripažįsta, kad taip išėjo natūraliai.
„Pirmoje šeimoje žmona į vaikus žiūrėjo kaip į nuosavybę, nelabai mokėjo su jais gražiai elgtis. Kita moteris turi visai kitokį požiūrį, meilę, aš mačiau, kad ji nori vaikų. Iš pradžių planavome turėti du vaikus, bet po antro nėštumo gimė dvyniai, o tada nusprendėme pasidaryti ir ketvirtą“, – šypsosi V.Juknelis.
Pirmos dvi dukros jau užaugusios ir sukūrusios savo šeimas, o Vygaudas šiuo metu su žmona bei keturiais vaikais gyvena vienkiemyje – vyriausiai atžalai 17 metų, o jauniausiai – 8-eri.
„Namie visiškas chaosas. Dabar, kai karantinas, tai dar labiau pasijautė, kadangi visi mokosi namie. Gerai bent tiek, kad gyvename sodyboje ir turime pakankamai daug erdvės“, – sako V.Juknelis.
Dėl karantino visi šeimos nariai namie praleidžia žymiai daugiau laiko nei įprastai. Vygaudas neslepia, kad šiuo metu kyla daugiau žiežirbų ir įtampos, tačiau tuo pačiu atsirado daugiau progų susėsti visiems kartu ir užsiimti įvairiomis veiklomis.
„Jeigu jaučiame, kad kyla įtampa, visada galime išeiti į lauką. Vaikai turi kampelius, kur gali pabūti su savimi ir būtent jiems dažniausiai to reikia. O man gerai visuose namų kampuose, – šypsosi V.Juknelis. – Dabar visi dažniau susėdame prie stalo, pažaidžiame kortomis, išmokome naujų žaidimų. Pasiorganizuojame veiklų, nes laisvo laiko tikrai turime daugiau.“
Vaikai turi kampelius, kur gali pabūti su savimi ir būtent jiems dažniausiai to reikia. O man gerai visuose namų kampuose
Vis dėlto karantinas Vygaudą privertė daugiau galvoti apie šeimos finansus. Sutuoktiniai turi savo ūkį „Kanapių namai“, kuriame augina pluoštines kanapes, iš jų gamina produktus, kuriuos pardavinėja, ir nors verslas klostosi gerai, šiuo metu jiems tenka gyventi taupiau.
„Mano pagrindinis darbas yra išlaikyti šeimą, todėl dabar yra ypač sunku. Kol nebuvo karantino, normaliai pragyvenome, neseniai pradėjome renovuoti namą, tačiau dabar teko truputį pristabdyti, – sako V.Juknelis, pripažindamas, kad būtent finansiniai rūpesčiai jam tėvystėje yra sunkiausi. – Dar gyvendami Vilniuje ir turėdami gerus darbus, žinojome, kad atvažiavę į kaimą neprapulsime, sugalvosime, kuo užsiimti. Mes planavome, kad žmona nedirbs, tik minimaliai padės ūkyje, o didžioji dalis darbų teks man.“
Siekia, kad vaikai būtų viskuo aprūpinti ir laimingi
Kai namie sukiojasi keturi vaikai, Vygaudui tenka atsakinga užduotis pasirūpinti, kad visi būtų laimingi ir gautų pakankamai dėmesio. Jis pripažįsta, jog kartais tą užtikrinti būna sunkoka, tačiau šypsodamasis išduoda paslaptį, kad pagelbėti gali įvairūs renginiai, į kuriuos kartu nueina visa šeima.
„Stengiamės, kad dėmesio užtektų visiems. Žmona labai užsiima vaikais, ji turi daug motiniškos meilės, kantrybės, moka suburti visus kartu. Mėgstame žaisti žaidimus, aš daugiau organizuoju veiklas su berniukais, einame paspardyti kamuolio, kai yra galimybių. Net vyraujantis šurmulys yra bendravimas ir jo mūsų šeimoje daug“, – tikina V.Juknelis.
Gyvenant nuolatiniame šurmulyje ir chaose, anot Vygaudo, natūraliai kyla konfliktų, jų ypač dažnai pasitaiko tarp trijų berniukų. Kadangi jų amžius dar nedidelis, tėtis pasakoja, jog ginčai įsiplieskia greitai ir dažniausiai be rimtos priežasties.
„Dukra vyriausia, ji nekelia jokių problemų ir net paauglystės metu buvo rami. O berniukai... Lygioje vietoje viskas atsitinka – pavyzdžiui, nepasidalina kažkuo. Ypač tokių barnių padažnėjo per karantiną, matyt, jau pavargo vienas nuo kito“, – pasakoja V.Juknelis.
Kai būna namie, Vygaudas visada stengiasi užkirsti kelią beprasidedančiam kivirčui. Vos išgirdęs garsėjančius ir piktėjančius sūnų balsus, jis skuba vaikus sustabdyti, išskirsto į skirtingus kambarius bei duoda laiko visiems nusiraminti.
„Pasakau, kad nurimę galės ramiai pasikalbėti tema, dėl kurios susipyko. Žinoma, nuslūgus emocijoms, ji pasimiršta, nes dažniausiai konfliktai kyla dėl nieko. Būna, kad visi žaidžia, tada kažkuris ką nors neteisėtai nušauna ir viskas gali įsiplieksti iki muštynių. Mano įsikišimą apsunkina tai, jog jie neretai tarpusavyje kalbasi naudodami angliškus žodžius, o aš nieko nesuprantu, – juokiasi V.Juknelis. – Tai yra vaikiški dalykai ir juos reikia praaugti. Mums su žmona tik svarbiausia spėti juos sustabdyti.“
Nors šeimos santykiuose pasitaiko visko, tėvai visada stengiasi užtikrinti, kad vaikai būtų laimingi ir aprūpinti reikiamais daiktais. Tiesa, Vygaudas pripažįsta, kad atžaloms yra kiek griežtesnis, o štai jo žmona kur kas nuolankesnė.
„Ji turi daug meilės ir yra linkusi patenkinti visus vaikų norus, kiek tai yra įmanoma. Per Kalėdas nuperkame telefonų, tada jau sunkiau su finansais būna. Norisi, kad vaikai būtų šiuolaikiški, negyvename atitrūkę nuo civilizacijos“, – neslepia V.Juknelis.
Ji turi daug meilės ir yra linkusi patenkinti visus vaikų norus, kiek tai yra įmanoma.
Būdamas atsakingas už šeimos išlaikymą, Vygaudui, rodos, visai turėtų nebelikti laiko sau bei laisvalaikiui. Tačiau tėtis tikina, kad būtent dirbdamas gali pasimėgauti vienatve.
„Daug važinėju į kitus miestus darbo reikalais, pardavinėju produktus, dalyvauju mugėse, bet kai nori, laiko sau visada randi. Prieš porą metų net pradėjau rašyti, išleidau tris knygeles, – pasakoja V.Juknelis. – Su žmona galime susiorganizuoti ir savaitgalį kur nors praleisti tik dviese, tuomet paprašome vyresniųjų dukrų pagalbos, jos atvažiuoja, prižiūri visą chebrą. Tačiau ilgesnių atostogų kartu negalime išvykti – dažniausiai aš išvažiuoju su vaikais, o žmona lieka prižiūrėti mamos.“
Svarbiausia vaikus priimti tokius, kokie jie yra
Jau 20 metų kartu su žmona santykius kuriantis Vygaudas pripažįsta, kad svarbiausia jų, kaip tėvų, užduotis yra išleisti vaikus į gyvenimą. Užauginęs dvi dukras, tėtis dabar ruošia dar keturias atžalas, kurioms savo nuomonės stengiasi nepiršti, bet kartais vaikus pakreipia tinkama linkme.
„Mes stengiamės jiems pagelbėti atsistoti ant kojų. Nenurodome, kokią profesiją jie būtinai turėtų pasirinkti, tačiau padedame susiorientuoti, įkišame į meno mokyklas, kad išsiaiškintų, kas jiems patinka, – šypsosi V.Juknelis. – Auklėdami vaikus, akcentuojame vienybę, lygybę. Daug stengiamės aiškintis, atvirai kalbame visomis temomis. Norime, kad jie turėtų savo nuomonę.“
Kalbėdamas apie tėvystę, Vygaudas pripažįsta, kad pats yra vidurys tarp griežto ir gero tėčio – jis niekada nedaužo kumščiu į stalą, tačiau prireikus, gali pasakyti žodį griežčiau. Be to, jis pabrėžia, kad norint būti gerais tėvais, į vaikus reikia žiūrėti ne kaip į nuosavybę, o kaip į asmenybę.
„Iš senų laikų tradicinėse šeimose yra išlikęs požiūris, kad vaikai būtinai turi elgtis taip ir ne kitaip. Galvoju, jog pas mus šeimoje yra kiek per daug palaidos balos, bet tai vyksta labiau iš žmonos pusės, kadangi ji nemoka pasakyti „ne“, ir jei vaikai neklauso prašymų suplauti indus, ji geriau suplaus juos pati. Mes daug kalbamės apie tai, mokomės subalansuoti, pasiekti aukso viduriuką. Kaip ir visos šeimos, susipykstame, bet tai nutinka tik dėl vaikų auklėjimo klausimų“, – sako V.Juknelis.
Tai, kad Vygaudas turi šiuolaikišką požiūrį auklėdamas vaikus, įrodo ir jo santykis su dukra iš ankstesnės santuokos – mergina dar būdama 17-os tėčiui prisipažino, jog yra homoseksuali. Tačiau tokia žinia V.Juknelio nesukrėtė ir neprivertė susimąstyti – jam tai pasirodė visiškai normalu.
„Kai išsiskyrėme su žmona, iš Jonavos išvykau gyventi į Vilnių ir kartu išsivežiau dukrą, kadangi ji gerai dainavo, norėjau, jog lankytų chorą sostinėje. Prisimenu, kad turėjo vaikiną, jis atvažiuodavo pas mus į svečius, o paskui staiga atsirado draugė. Iš pradžių paprašė, kad ji galėtų trumpam pas mus pagyventi, nes turi sunkumų su tėvais. Aš sutikau, praėjo pora dienų, ir dukra prisipažino, kad jos draugauja“, – prisimena Vygaudas.
V.Juknelis pasakoja tuo metu dirbęs meninėje aplinkoje ir nuolat būdavęs apsuptas homoseksualių žmonių, todėl išgirdęs dukros prisipažinimą, sureagavo natūraliai.
„Manęs jos pasirinkimas neišgąsdino, tik prisimenu turėjęs mintį, kad galbūt dukra eksperimentuoja, gal ankstesnis vaikinas per grubiai elgėsi... Galvojau, kad tai praeis. Laikas ėjo, niekas nesitvarkė, vėliau atsirado kita draugė, – pasakoja Vygaudas. – Mano požiūris tuo metu į homoseksualumą buvo toks pat, kaip ir dabar, tik tiek, kad pradėjau daugiau domėtis homofobija, aiškintis, kodėl taip vyksta, giliau kapsčiausi.“
Vygaudas neslepia dabar kartais pagalvojantis apie tai, kad dar augantys trys maži jo vaikai ateityje taip pat gali būti homoseksualūs, tačiau jis šią žinią priimtų lygiai taip pat natūraliai, kaip ir išgirdęs iš dukros. V.Juknelis pabrėžia, jog vaikams šia tema yra itin svarbu jausti tėvų palaikymą.
„Labai blogai, jeigu vaikai bijo pasisakyti tėvams, kadangi vėliau tai gali virsti rimtomis psichologinėmis problemomis, – sako Vygaudas. – Dukra jau 10 metų gyvena su drauge, perka bendrą turtą, bet iki šiol įvairiose institucijose susiduria su kreivais šypsniais, žvilgsniais. Daugeliui žmonių trūksta savišvietos. Susidariau nuomonę, kad katalikų bažnyčia ir sovietinis palikimas atlieka didžiausią vaidmenį kurdami homofobiją. Reikėtų tai kažkaip spręsti.“
Labai blogai, jeigu vaikai bijo pasisakyti tėvams, kadangi vėliau tai gali virsti rimtomis psichologinėmis problemomis.
V.Juknelis atkreipia dėmesį, kad reikėtų vaikus priimti tokius, kokie jie yra, ir besąlygiškai juos palaikyti. O tėtis tapo puikiu to pavyzdžiu – savo dukrą atlydėjo į pirmąsias LGBT eitynes, paskatino ją ten sudalyvauti, o pats jos palaikyti atvyko net iš kito miesto.
„Negali būti jokio spaudimo iš tėvų pusės, nes jeigu vaikas jį pajaus, užsisklęs savyje, dings jūsų tarpusavio ryšys ir prasidės problemos. Tik galima pasidžiaugti, kad dabartinio jaunimo požiūris yra visiškai kitoks nei mano kartos“, – teigia Vygaudas.
