Itin retą – deimantinį – santuokos jubiliejų šiemet sutikusi josvainiečių pora mano minėtasis gyvenimo duetas Irena ir Pranas KAVALIAUSKAI apie savo meilės istoriją atvirauti nelinkę – mieliau visa tai jie palieka saugoti prabėgusiam laikui ir kartu džiaugiasi tuo, ką atneša kiekviena nauja diena. Vis tik net ir be žodžių jaučiu šią porą jungiantį santarvės, tarpusavio supratimo ir nuoširdaus rūpesčio vienas kitu ryšį. O dar humoro jausmas! Smagiai pašmaikštaudami ramią dienų tėkmę pagyvinti mėgsta tiek Pranas, tiek Irena. Regis, visos amžinos meilės dedamosios čia aiškios. Belieka pasmalsauti, kurgi likimas prieš daugiau nei pusę šimtmečio suvedė šias dvi širdis.
Trumpam sugrįžo šurmulys
Deimantinį vestuvių jubiliejų pora sutiko namie, gausios šeimos apsuptyje. „Buvome tik savi, – taria Irena ir Pranas, o aš paprašau suskaičiuoti, kiekgi to neįkainojamo turto jiedu užgyveno. – Dukra, du sūnūs, keturi anūkai ir vienas proanūkis.“
„Vaikai labai didžiuojasi, kad mudu su Pranu dar abu būdami gyvi sulaukėme tokios sukakties, – sako Irena. Žmoną papildo Pranas. – Kai suvažiuoja visi, tai pilna troba būna. Labai smagu, kad į namus sugrįžta didelis šurmulys, nes taip tai mes vieni du – ramu, tylu.“
Amžinos meilės liudininkas – speigas
Vienas kitam prisiekti amžiną meilę pora nusprendė praėjus metams po pažinties. Kai tuokėsi, Pranui netrukus turėjo sueiti 24-eri, o Irenai – 22-eji.
Poros meilės šventė įvyko 1963 metų vasario 23-iąją.
„Oras buvo geras, – juokiasi abu it susitarę. – Spaudė 25-ių laipsnių speigas. Į zaksą važiavome autobusu. Sniego buvo tiek, kad nuvalius kelius susidarė tokie sniego tuneliai, jog matėsi tik autobuso stogas! – pasakoja Pranas. – Tuokėmės Šakiuose, nes jaunoji iš Šakių rajono, o aš pats nuo Vilkijos.
Vestuvės buvo kuklios – mes, du liudininkai ir viskas.“
„Šiuolaikinės nuotakos labai sureikšmina vestuvinę suknelę, o kuo svarbiausią savo gyvenimo dieną, Irena, puošėtės Jūs?“ – pasiteirauju pašnekovės, žinoma, suprasdama praėjusio laikmečio aplinkybes bei gyvenimo subtilumus.
„Buvau apsirengusi paprastai. Nei kostiumų, nei puošnių drabužių tada nebuvo ir niekas dėl to nesuko galvos, – sako Irena ir pabrėžia svarbiausią. – Nors vestuvės buvo išties kuklios, bet štai kartu nugyvenome jau 60 metų“
Sužavėjo raitelis
Irenos ir Prano keliai susikirto darbe – plušant tame pačiame kolūkyje gimtajame nuotakos krašte.
„Pirmojo susitikimo nė neprisimenam, – taria juodu ir šyptelėję suranda vienas kito akis. Pajuntu, kad įsimylėjėliai greičiausiai slapukauja. Supratingai nusišypsau ir aš – telieka šios detalės paslapty. Vis tik šiuo tuo pora pasidalina. – Ji pamatė mane uniformuotą ir įsimylėjo, – juokiasi Pranas, o Irena pasistengia įnešti daugiau aiškumo. – Mano tėtis buvo tremtinys, tad anksti teko augti be tėčio. Sunkiai gyvenome, todėl dirbau kolūkyje. Ten vienas kitą su Pranu ir pamatėme, susipažinome. Jis su sartu žirgu visą laiką jodinėdavo. Aš gyvulius mėgau, tai ir paliko įspūdį tas raitelis.“
Iš Šakių – į Kėdainių kraštą
Po santuokos šeimos židinį jaunavedžiai kurstyti pradėjo apsigyvenę Irenos tėviškėje. Netrukus porai teko kuriam laikui išsiskirti.
„Praną metams išsiuntė mokytis į Dotnuvoje veikusią vadovaujančių kadrų rengimo mokyklą, – apie vedybinio gyvenimo pradžią pasakoja Irena, o Pranas nepraleidžia progos pajuokauti. – Tai truputį lengviau tada Irena pagyveno, – taria jis ir visi sutartinai šyptelime. Irena tęsia. – Gimė pirmas sūnus. Kiek vėliau Praną paskyrė dirbti Kėdainių krašte – Taučiūnuose. Pagyvenome čia. Tada vyrą iškėlė dirbti į Pernaravos kolūkį, taigi išvykome ten.“
Galiausiai tapo josvainiškiais
Pernaravoje Kavaliauskai praleido 15 metų. Paskui nusprendė ieškoti patogesnės vietos šeimos namams.
„Pernarava buvo toli nuo pagrindinio kelio, tad buvo nepatogu. Jautėmės tarsi atskirti nuo civilizacijos, – pasakoja Irena. – Pradėjome dairytis, kur galėtume apsigyventi. Norėjome įsikurti prie geresnių kelių, – paaiškina pora. – Mums labai patiko Josvainiai, tad nusipirkome šį dviejų aukštų namą, kuriame gyvename jau 34-erius metus.
Namą pirkome didelį, nes kadaise šeima buvo gausi. Su mumis gyveno ir Prano tėvai. O dabar išretėjo gretos – likome tik mudu.“
„Dabar reikia nugriauti antrą aukštą ir pirmojo pusę, – šmaikštauti nepaliauja Pranas. Irena nesutinka. – Nereikia. Kaip tik gerai, kai vietos yra – galima pasivaikščioti, kojas pamankštinti, nes žiemą, kai slidu, ne visada gali į lauką išeiti.“
Puikūs kaimynai
Irena ir Pranas džiaugiasi, jog kur tik beteko gyventi, jiems visad pasitaikydavo puikūs kaimynai. O tai, sutikite, išties didžiulė dovana.
„Kur gyvenome, visur turėjome labai gerus kaimynus. Kada tik benuvažiuojam į svečius, priima kaip gimines, – bičiuliškus ryšius vertina pora. – Josvainiuose gyventi mums patinka. Čia kaimynystė taip pat labai smagi. Aplink nuostabūs žmonės. Visada galime kreiptis pagalbos – niekad neatsakys, – pabrėžia Pranas ir sugrįžta mintimis į praeitį. – Anksčiau juk nuolat talkos kaime būdavo. Jei reikia tvarkyti šieną vasarą, tai vieną dieną pusė kaimo pas vieną sueina, kitą dieną – pas kitą, trečią – pas trečią. Draugiškai ir kaimyniškai iki šios dienos sugyvename.“
Meilė be dramų
„Ar kuriant šeimyninį gyvenimą teko charakterius gludinti? Kaip jaunai porai sekėsi sutarti?“ – teiraujuosi ilgaamžės santuokos paslaptį įminusios poros.
„Ėjom koja kojon ir gerai buvo viskas“, – lakoniškai apibendrina Irena.
Pranas ir čia sumano, kaip priversti mudvi su jo išrinktąja nusišypsoti. „Svarbu putros paduota, – juokiasi jis, o Irena tuoj pagrūmoja pokštininkui, kuriam prieš 60 metų ištarė amžinąjį „taip“. Pranas skuba švelninti situaciją komplimentu savo damai. – Irena – puiki šeimininkė, skaniai gamina.“
„Kaip gera būti tokioje linksmoje draugijoje, – sumoju mintyse stebėdama juodu ir skubu pasiteirauti. – Ar optimistiškas būdas šeimyniniame gyvenime padeda lengviau sutarti?“
Na, pas mus dramų nekilo, tai, manau, kartkartėmis pajuokauti išties gerai, – šypsosi Pranas
„Na, pas mus dramų nekilo, tai, manau, kartkartėmis pajuokauti išties gerai, – šypsosi Pranas, o Irena žvilgteli plačiau ir pastebi, kad pandemija paliko juntamą pėdsaką visuomenėje. – Žmonės tapo labiau užsisklendę savy, atsiriboję… Matyt, tai karantino pasekmė.“
60 metų – tarsi mirksnis
„Ar tikėjotės, kad jums pasiseks sulaukti deimantinio santuokos jubiliejaus?“ – kalbą link širdies reikalų vis stengiuosi pakreipti aš.
„Apie tai negalvojom – gyvenom ir prigyvenom, – šypsosi Irena. – O dabar teliko džiaugtis vienas kitu, kol dar esame abu kartu šioje žemėje.“
„Jums už nugaros – gausus nueitų metų kraitis. Ar laikas greitai prabėgo?“ – paklausiu.
„Per greitai prabėgo“, – su nostalgija balse ir akyse atsako Irena.
„Atrodo, kad tuoktuvių diena prieš 60 metų buvo vakar“, – žmonai antrina Pranas.
Jokių nekalbadienių
Pora sako, kad likimas jiems skyrė puikius santuokos metus. Dviese daug dirbdami jie susikūrė tokį gyvenimą, apie kokį vaikystėje nebūtų galėję nė pasvajoti.
„Mums visko užteko, – sako Irena. – Reikia daug dirbti ir visko bus gana. Mes abu išties daug dirbome. Nebuvo kada pyktis, o ir mados tokios neturėjome. Žinoma, kaip pas visus – pasakai kokį žodį, bet niekad to nesureikšmindavome. Jokių nekalbadienių pas mus nebūdavo – mano charakteris ne toks.“
„Kaip manote, kodėl dabar poros tokios netvirtos – čia tuokiasi, čia jau skiriasi? Ko šiuolaikiniai žmonės apie santuoką nesupranta?“ – prašau patarimų.
„Galbūt žmonės pasidarė labai nepakantūs. Reikia stengtis vienas kitą labiau suprasti, – sako Irena. – Seniau šeimoje viskas buvo bendra: dėjom pinigus į vieną katilą ir žiūrėjom, sprendėm, ko reikia. Dabar, nors ir santuokoje gyvena, bet atrodo tarsi kiekvienas sau – atskiri pinigai, kone atskiri gyvenimai. Užtai paskui greit ir skiriasi. Kitą kartą mums net sunku suprasti tokį šiuolaikinių porų gyvenimą. O mūsų laikais – viskas bendra. Visur mudu su Pranu sutarėm, užteko visko ir mums, ir mūsų tėvams.“
„Ką patartumėte prie altoriaus žengti susiruošusiems įsimylėjėliams, kad jų santuoka truktų taip ilgai kaip jūsiškė?“ – klausiu savo pašnekovų.
„Labai sunku įvardyti receptą, – svarsto Irena. – Gal patarčiau būti atlaidesniems, supratingesniems.“
„Labai sunku įvardyti receptą, – svarsto Irena. – Gal patarčiau būti atlaidesniems, supratingesniems.“
„Vienas turi kitą iš aukšto po padu prispausti“, – juokų vis nepristinga linksmai nusiteikęs Pranas.
Prie krosnies – dirbti ir dirbti
„Kaipgi dabar lekia Jūsų dienos? Kuo jas pripildote?“ – klausiu poros.
„Aš tai turiu darbo: vasarą įvairių daržovių prie namų sočiai prisiauginame, o žiemą pečių kūrenu, ištisai malkų juk reikia atsinešti, tada dieduką pažiūrėt, šunį pašert, dvi kates, dar vištų laikome, – svarbiausius dienos darbus išvardija Irena. – Sunkiausia – kūrenimas. Kuras daug pinigų suvalgo.“
„Ne kuras – tu sudegini“, – juokais papriekaištauja Pranas.
„Pranas klausia: „Ką veiki?“ Sakau: „Pinigus deginu.“ Jis: „Tai tiek daug jų turi?“ Atsakau: „Ar daug, ar mažai, vis tiek turiu deginti“, – šypsotis nepaliauju besiklausydama poros dialogų. – Šiemet gavome kompensaciją malkoms, tai truputį lengviau. Dabar, sulaukę tokio amžiaus, jau perkame gatavas malkas. Seniau patys ruošdavome. Tiesa, prieš porą metų aš dar mašiną malkų viena pati sukapojau, – taria Irena, o mano akys iš nuostabos net išsiplečia. – Per žiemą reikia trijų sunkvežimių malkų.“
Kryžiažodžių entuziastas
„Aš taip pat esu stipriai įsidarbinęs, – nuo žmonos veiklumu atsilikti nenori Pranas. – Atsikeliu ir griebiu kryžiažodžių knygutę. Smegenis mankštinu. Kartais pavyksta atsiplėšti ir pavalgyti, o kitąsyk ir prasėdžiu visą dieną prie tų kryžiažodžių.“
„Iš kur tiek kryžiažodžių gaunate?“ – pasmalsauju.
„Vaikai, anūkai glėbiais priveža. O jei į parduotuvę Pranas pakliūva, tai ir pats nusiperka, – sako Irena. – Nors namie krūvos tų knygučių, bet jis dar perka, kad tik nepritrūktų.“
„Taip pat skaitau laikraščius, žiūriu televiziją, ypač žinias, – kasdienybės užsiėmimais dalijasi Pranas. – Jei gražus oras, išeinu į lauką, o kai slidu, lieku namie – pasisaugau. Kai reikia, iki miestelio centro dar su mašina pavažiuoju.“
„Jūs vis dar sėdate prie vairo, Pranai? Oho!“ – lieku nustebinta.
„60 metų vairavęs, kur čia atsisakysi, – vairuotojo pareigų pamiršti nežada vyras. – Tik įlipti ir išlipti iš mašinos sunku.“
„Man labai gerai, kad Pranas iki parduotuvės paveža – nereikia produktų nešti“, – komfortiška buitimi pasidžiaugia Irena.
Trūksta tik sveikatos
Pranas prasitaria, jog gyvenimas būtų puikus ir šiandien, jei tik sveikatos kas nors daugiau parūpintų.
„Mano gyvenimas prabėgo diena iš dienos klampojant po laukus su sieksniu, o dabar vos pereinu per kambarį – reikia lazdą imti, nes nelaiko stuburas, – atvirauja žemėtvarkoje dirbęs ir kone visą rajoną savomis kojomis išmaišęs Pranas. – Visko užtenka, tik sveikatos tetrūksta.“
Vaikystė – sunkiu laikmečiu
Tiek Irena, tiek Pranas užaugo trijų vaikų šeimoje. Lyg sutarta tris atžalas likimas dovanojo ir pačiai porai.
„Aš buvau iš keturių vaikų šeimos, bet broliukas mirė visai mažas, – patikslina Irena. – Kai buvau trejų metukų, brolis – penkerių, o kita sesuo – aštuonerių, mano tėtį ištrėmė į Šiaurę. Jis ten trumpai tegyveno. 1944 metų lapkritį tėtį suėmė, kada tiksliai ištrėmė – neaišku, o 1945 metų vasarį jis jau mirė. Tėčio likimą sužinojome tik vėliau, kai vyresnė sesuo pradėjo ieškoti informacijos ir ją buvo galima gauti.
Taigi mama liko viena su trimis mažamečiais vaikais, o dar turėjome aštuonerius metus slapstytis, nes ir mes buvome žmonių, kuriuos numatyta išvežti, sąraše, – sudėtingus laikus prisimena Irena. – Gyvenome labai sunkiai ir skurdžiai. Atvažiavę stribai iš mūsų viską atėmė: ir karvę, ir arklį, ir kiaules, ir siuvimo mašiną išvežė – mama siuvėja buvo.
Paskui sužinojome, kad mama dėl apiplėšimo galėjo bylinėtis, bet nebuvo kaip. Girdėjome, kad tą plėšikavusį stribų vadą vėliau vis tik suėmė ir jis už tai gavo 25 metus kalėjimo.
Iš ankstyvos vaikystės prisimenu nedaug. Tiesa, vienas ryškus momentas vis tik išliko – kai mums beeinant šuo mamai iš rankų aliejaus butelį išmušė ir tas aliejus pasiliejo. Kaip mes tada verkėm…
Galiausiai, po kelerių metų slapstynių, mes grįžome į savo namus. Žmonės mamai davė siuvimo mašiną. Ji siūdavo dieną naktį. Visi net klausdavo, kada ji mieganti, – darbštų mamos būdą prisimena Irena. – Gyvenome nedideliame namelyje. Tėtis kaip tik buvo suruošęs erdvesnį namą statyti, bet tada jį išvežė.
Likusi viena su vaikais, mama sunkiai vertėsi, bet išgyvenom. Dabar visi bijo, kad vaikas išsiteps, o mes nuo mažumės ėjome, dirbome, ravėjome ir viskas buvo gerai, visas maistas buvo labai skanus. Aš ir dabar valgių nesirenku – man viskas skanu, – šypsosi sunkios vaikystės užgrūdinta pašnekovė. – O mama šią žemę paliko sulaukusi išties garbaus amžiaus – 91-erių.“
Aštri atmintis
Prano vaikystė prabėgo pamiškės sodyboje ant kalniuko tarp Babtų ir Vilkijos.
„Buvau vyriausias sūnus. Turėjau pusantrų metų ir aštuoneriais metais jaunesnius brolius, – sako Pranas ir pasidalija atmintin įsirėžusiomis karo laikų prisiminimų nuotrupomis. – Paklausėte ir dabar prieš akis matau, kai 1941 metais vokietis atėjęs iš kiemo veda mūsų arklį. Mama paėmusi mane už rankos bėga iš paskos, kad vokietį sustabdytų ir susigrąžintų arklį. O vokietis tik atsisuko ir pagrasino pistoletu. Žinoma, sustojome…
Dar prisimenu, kai rusų kareiviai per langą stalą į mišką išsinešė.
Kadangi gyvenome pamiškėje, šiek tiek ant kalvos, tai pavakary būdavo vieni nuo kalniuko bėga ir atsišaudo, o kiti vejasi į miško pusę – mes gulam už pečiaus, kad kulka nepataikytų.
Dar gerai prisimenu, kai mūsų vilkinis šuo man ranką iki alkūnės sukandžiojo. Kandimo žymės visam gyvenimui liko. Aš mandras buvau – ėjau erzinti, o tas tik lapt ir viskas, – taria Pranas ir nuo vaikystės išdaigų pakreipia kalbą prie mokyklos metais atsiradusių pomėgių. – Kai pradėjau eiti į mokyklą ir išmokau skaityti, labai pamėgau knygas: „Sparnuoti lietuviai: Darius ir Girėnas“, „Raitelis be galvos“ bei kitas.
Skaityti man patinka ir dabar, tik kad atmintis suprastėjo. Matyt, taip nutiko po patirto mikroinsulto, – spėja abu su Irena. – Pranas nepaprastai gerą atmintį turėjo: automobilių numerius, pavardes, gimimo datas – viską atsimindavo. Rinkimuose vis pirmininku būdavo. Aktyviai dalyvaudavo visuomeniniame gyvenime.“
Ar mes tokie būsime?
Irenos su Pranu, kaip ir jų bendraamžių, gyvenimas buvo pilnas visokeriopos ištvermės reikalaujančių iššūkių. Jų likimus tai vienaip, tai kitaip kreipė karas bei pasikeitusios net kelios santvarkos. Vis tik šie nelengvi laikai užaugino stiprius žmones, kurių bendrystė, darbštumas ir gyvybingas būdas palieka neišdildomą įspūdį bei gausybę vertingų būties pamokų šiuolaikiniam žmogui. Manęs neapleidžia retorinis klausimas: „Ar mes tokie būsime?“
Palikdama meilės pilnus Irenos ir Prano namus, kuo nuoširdžiausiai linkiu judviejų santuokai sulaukti dar vieno apvalaus jubiliejaus!
