Kaip užauginti savimi pasitikintį žmogų, lyderį, nestokojanti valios ir dvasios tvirtumo? Štai organizacijos „Growing Leaders“ vadovas, daugybės knygų autorius Timas Elmore‘as iš Jungtinių Amerikos Valstijų, dalijasi 7 suaugusiųjų klaidomis, kurios kliudo vaikams siekti sėkmės profesinėje ir asmeninėje srityje.
- Mes nesuteikiame vaikams galimybės rizikuoti. Šiuolaikinis pasaulis kupinas pavojų, todėl tėvai stengiasi visomis išgalėmis apsupti savo atžalas globa ir rūpesčiu. Tik ne visada tai išeina į naudą, kadangi augdamas šiltnamio sąlygomis vaikas neišgyvena tam tikrų emocijų ir negali susidaryti savo nuomonės apie daugelį dalykų. Europiečių psichologų nuomone, tie vaikai, kurie niekuomet nežaidė kieme su kitais, buvo saugomi nuo bet kokios galimybės nukristi, nuvirsti žaidimų sūkuryje, suaugę itin dažnai kenčia nuo tam tikrų fobijų. Juk nė vienas mūsų neužaugo be mėlynių, kurios buvo tam tikra mūsų veiklos ir vaikystės išraiška, nė vienas paauglystėje nebuvome cukriniais avinėliais, netgi atvirkščiai, o visa tai formuoja mūsų emocinį brandumą ir gebėjimą susidoroti su sudėtingomis situacijomis.
- Mes per daug skubame „padėti“. O tai reiškia, kad neleidžiame vaikui pačiam atrasti išėjimo iš labirinto. Kaipmat nuvedę visų sprendimų takeliu, atimame galimybę pasakyti „aš pats tai padariau/išsprendžiau/sugalvojau“. Galiausiai atžalos labai greitai pripranta prie gero, o tai reiškia, kad visuomet tikėsis, jog viską išspręs tėvai, pasirūpins pasekmėmis, ir galvos sukti nereikės. Nuimdami nuo vaikų naštą, ją užsikraunate sau. Argi trokštate ją nešti visą gyvenimą? Leiskite vaikui pajusti visas pasaulio spalvas ir skonius.
- Perdėtai žavimės vaiko pasiekimais. Tai nereiškia, kad neturime pasidžiaugti ar pagirti savo mylimos atžalos, tačiau nereikia persistengti. Juk mums, tėvams, vaikas bet kuriuo atveju visuomet bus ypatingas, tačiau mamytės, tauškiančios apie stebuklingus pasiekimus žvelgia dažniau subjektyviai, nei objektyviai. Ir kartais tai supranta patys vaikai, kai pagyrų puodas ištuštėja pradėjus eiti į mokyklą ar darželį. O juk sunku susitaikyti su tuo, kad tave nukėlė nuo pjedestalo, ir galbūt Mariukas ar Andriukas kur kas gražiau piešia...
- Jausdami kaltę, per daug lepiname atžalas. Sunkiai visą dieną dirbote, vakare kojų nepavelkate, o pribėgę vaikai reikalauja dėmesio, tad norėdami šiek tiek atsipūsti leidžiate tai, ko šiaip jau neleistumėte. Vaikai greitai įpras, kad gali jumis manipuliuoti ir gauti tai, ko trokšta. Tegu atžalos žino, ką reiškia žodžiai „ne“, „ne dabar“, „palauk“ ir panašiai. Tie, kas augina vaikus žino, kad jie nemoka laukti, tačiau kantrybė būtina, kaip ir suvokimas, kad ją lydi sėkmė. Galiausiai nuolatos kažkuo apdovanojami ir lepinami vaikai nebesupranta, ar jiems verta stengtis, jeigu ir taip viską gauna? Išties, ar mes neįprastume prie gero, jeigu kasdien gautume puokštę rožių? Greitai tos gėlės atrodytų tokios nuobodžios ir nuvalkiotos...
- Mes pamirštame savo padarytas klaidas. Kiekvienas mūsų spintoje slepia skeletą, arba bent jau vieną kitą kaulelį. Norėdami, kad vaikai neįsiveltų į panašias gyvenimo pamokas, tylime it vandens į burną prisisėmę ir dažniausiai pamirštame, jog buvome ne tokie šventi. Iš tikrųjų turime leisti savo paaugliams patirti tokį gyvenimą, koks jis yra. Nereikia jų užversti nesibaigiančiomis kasdienėmis lekcijomis apie žalingų įpročių žalą (nors, žinoma, apie tai kalbėti būtina) ar apie tai, koks pasaulis neteisingas. Jie kur kas labiau įvertins jūsų potyrius, išgyvenimus, padarytas klaidas. Gal tai juos paskatins suvokti, kad tėvai taip žmonės, kurie klysta ir juos supranta?
- Painiojame talentą ir intelektą su branda. Jeigu jūsų vaikui puikiai sekasi mokykloje, nereiškia, kad jis sugebės vienas susidoroti su gyvenimo sunkumais. Žvilgtelėkite į jaunųjų Holivudo dievaičių pasaulį, kuriame šalia talento ir pinigų matoma tik tuštuma ir neviltis, paskandinta alkoholyje... Savarankiškumas turi būti puoselėjamas jau nuo mažų dienų, kad vaikas, augdamas, gautų dar daugiau atsakomybės už savo gyvenimą ir poelgius. Taigi, visų pirma neslopinkite vaiko noro būti savarankiškam ir padėkite jam to pasiekti, kadangi gyvenimiškos patirtis – tai praktika, o ne teorija.
- Patys nedarome to, ko reikalaujame iš vaikų. Pavyzdžiui, nesilaikome tvarkos, o vaikui priekaištaujame; nevalgome daržovių, o mažylį skatiname maitintis sveikai... Juk pavyzdys pirmiausiai imamas iš tėvų, ar ne? Negalime tikėtis, kad vaikas darys viską, kas jam liepiama, kai patys pažeidžiame mūsų sukurtas taisykles. O juk atžalos stebi mūsų poelgius, ir vėliau gali pareikšti, kad nesielgs, kaip reikalaujami, juk tėvai to nedaro... Todėl gimdytojų tikslas – elgtis atsakingai.
