Šiandien moteris kartu su antrąja puse Halvoru, su kuriuo susipažino prieš penkerius metus draugų kompanijoje, kuria verslą ir sako, kad nėra ta mama, kuri suderina viską ir prideda – nereikia tokiomis būti.
„Buvau du kartus ištekėjusi, trečio karto kol kas neplanuoju“, – juokiasi Rūta, auginanti 7 vaikus.
Visų vaikų Rūta susilaukė nuo trijų skirtingų vyrų. Tiesa, dabar prie šio skaičiaus galima pridėti ir dar vieną – Rūtos gyvenimo draugo sūnų Nojų, kuriam ji, kaip Norvegijoje sakoma, yra „papildoma mama“.
„Iš pradžių Norvegijoje buvau mama – tai darbas 100 proc., kai yra tokia didelė šeima (juokiasi). Tačiau jau nuo praėjusių metų turime verslą – įkūrėme kavinę – tai antras mano darbas šalia motinystės.
Esu virėja, šlavėja, vadybininkė – kas tik nori. Karantino čia beveik nepajautėme, nes ten, kur mes gyvename – nedideliame kurortiniame miestelyje, jo beveik ir nebuvo. Taip, visi vaikščiojome su kaukėmis, buvo uždarytos mokyklos, bet mūsų miestely sergančių beveik nebuvo.
Kadangi esame labai „švieži“ visame versle, negaliu sakyti, kad labai nukentėjome. Darbymetis prasidės vasarą, kai atkeliaus turistai“, – pasakoja Rūta, gyvenanti šalia garsiojo Telemarko kanalo, kuriuo kursuoja turistiniai laivai.
Šiandien ji sako, kad negalėtų ir nenorėtų gyventi mieste, nes nėra nieko malonesnio nei prabusti nuo paukščių čiulbesio gamtos apsuptyje.
Norvegijoje – didelis dėmesys šeimai
Rūta, paklausta, kas jai imponuoja Norvegijoje, ką ji pastebinti, sako, kad jai patinka požiūris į vaikus, kurie turi specialiųjų poreikių. „Mano sūnui yra diagnozuotas ADD (angl. attention deficite disorder), ir čia vaikams sutelkiama labai didelė pagalba ir palaikymas.
Ko tik neprisiklausiau apie „Barnevernet“ – tarnybą, kuri neva atiminėja vaikus. Tačiau mes patys paprašėme jų pagalbos. Kaip sakau – mano sūnus negimė su instrukcija, kaip su juo elgtis. Užtat ta pagalba mums tikrai praverčia – konsultantė padeda mums kurti ryšį, suprasti vienam kitą“.
Rūtai patinka ir tai, kad tarkime, tėvai kurie augina vaikus su raidos sutrikimais ar negalia, vienišos mamos ir tėčiai, turi teisę atsikvėpti, gali palikti vaikus kitų žmonių priežiūrai. Ir tai nėra traktuojama, kad vaikas paliktas pas svetimus žmones – tai suvokiamas kaip poilsis ir galimybė atsipūtus vėliau rūpintis vaiku kokybiškai.
Mano nuomone, norvegai per daug lepina vaikus.
„Dievinu ir gamtą – čia, kur dabar gyvenu, norėčiau gyventi iki pat senatvės. Tiesa, yra dalykų, kurie ir nepatinka, tarkime, kultūriniai skirtumai, vaikų auklėjimas. Mano nuomone, norvegai per daug lepina vaikus. Aš užaugau savarankiška, niekas nesėdėjo prie manęs ir nenurodinėjo, ką daryti. O norvegai tarsi laksto su pagalvėmis iš paskos daugelyje situacijų. Iki 18 metų vaikams viskas dedama ant lėkštutės, o po to sukis, kaip nori.
Man nėra priimtina tai, kad tu turi viską rodyti su pirštu – su tuo susidūriau, kai ieškojau žmonių, galinčių dirbti kavinėje. Teko įdarbinti savo vaikus (juokiasi). Aš manau, kad vaikai turi būti mokomi savarankiškumo – dažnai nustembu, kai manęs paklausia: o tavo vaikai indus plauna?“, – sako Rūta.
Septyni vaikai: suderinti visko neįmanoma, bet ir nereikia
„Su manimi gyvena tik penki vaikai (juokiasi). Kai išsiskyriau su antruoju vyru ir krausčiausi į kitą Norvegijos vietą, vienas iš sūnų bei dukra liko gyventi su tėčiu – jų ryšys tikrai stiprus, ten jų gyvenimas ir draugai. O man svarbiausia, kad jie būtų laimingi.
Taigi, persikrausčiau su keturiais vaikais, o po to gimė dar vienas (Rūta turi vieną sūnų su pirmuoju vyru, penkis vaikus su antruoju, dukrytę su trečiuoju gyvenimo draugu). Vyriausias mūsų šeimos narys – mano vyro sūnus Nojus, kuriam jau 18, gyvena su savo mama, mano vyriausias – Margiris (bus 17 m.), Junda (12 m.), Milda (11 m.), Uvis (10 m.), Herkus (7 m.), Ugnė (5 m.), Gabija (3 m.)“, – šeimos sudėtį vardija R.Sirgedaitė.
Kokia šeimos kasdienybė? Kaip sekasi viską suderinti ir suspėti? „Aš nesuspėju (juokiasi). Arba vaikai gerai atrodo, arba aš, arba namai – kitaip neįmanoma! Mitai, kad mama visada graži ir viską suderina.
Mes gyvename tame pačiame name, kur įsirengėme kavinę. Aš žinau, kad antrame aukšte manęs laukia skalbinių krūva ar neplauti indai. Bet aš negaliu persiplėšti! Ir jeigu mes abudu su vyru dirbame, tikrai be pagalbos iš šono, neįmanoma visko suspėti. Esu toks žmogus, kuriam reikalinga struktūra, planas, tad ilgainiui visi atradome savo ritmą. Dabar visi vaikai eina į mokyklą ir darželį, tad tas derinimasis tikrai įmanomas.
Buvau tas žmogus, kuris sau laiko tikrai nerasdavo – ilgą laiką buvau pati sau paskutinėje vietoje. Tačiau kitokio požiūrio išmokė dabartinis vyras, kuris mane skatina pailsėti, nuveikti tai, kas man patinka. Aišku, to laiko nėra tiek daug, bet vienas kitą išleidžiame užsiimti mėgstama veikla ir, žinoma, stengiamės pabūti kartu“, – pasakoja pašnekovė.
Po skyrybų su antruoju vyru: kaip pavyksta suderinti vaikų auklėjimą
Rūta sako, kad Norvegijoje bendravimas tarp išsiskyrusių šeimų įmanomas ir tarnybos prisideda prie šeimos gerovės. „Pastebiu tikrai gausias šeimas, pavyzdžiui, vyras turi du, moteris tris vaikus, jie pradeda kartu kurti gyvenimą, ir vaikų jau penki. Net ir po skyrybų vaikai aktyviai bendrauja tiek su mama, tiek su tėčiu.
Lietuvoje dažniausiai vaikai po skyrybų lieka gyventi su mama, o Norvegijoje labai žiūrima lygiateisiškumo, atsižvelgiama į vaikų poreikius, kadangi vaikams reikalingas tiek tėtis, tiek mama.
Buvau tas žmogus, kuris sau laiko tikrai nerasdavo – ilgą laiką buvau sau paskutinėje vietoje. Tačiau kitokio požiūrio išmokė dabartinis vyras.
Yra sudaryta sutartis su vyru, kuria vadovaujamės. Skyrybos yra sunkus procesas tiek vaikams, tiek suaugusiems, tad man Norvegijoje labai patinka, kad koncentruojamasi į vaiką, į tai, kaip jis tai išgyvena, ką patiria, kaip jam padėti. Mokyklose ir darželiuose taip pat nuolat klausiama, ar nereikia pagalbos.
Kadangi su buvusiu vyru gyvename toli vienas nuo kito, svarbu derinti ir bendravimą, auklėjimą, ir atostogas, buvimą kartu – sutartis mums padeda. Tiesa, koronaviruso metu tai buvo sudėtingiau įgyvendinti, bet dabar juk yra technologijos, kurios tikrai palengvina bendravimą net ir per atstumą. Žinoma, tai ne tas pats, kas bendrauti gyvai, bet darome tai, kas mūsų valioje“, – sako Rūta.
Vyriausias sūnus liko gyventi su mama, jam reikalinga pagalba, tam tikros taisyklės dėl ADD (dėmesio deficito sutrikimo), tad čia gyventi jam tikrai gera – Norvegijoje suteikiama visa reikiama pagalba. Kiti vaikai, kurių globa Rūta dalijasi su antru vyru, prisitaiko prie kiekvieno iš jų gyvenimo būdo.
„Nemanau, kad reikia primesti savo nuomonę, gerbiu kiekvieno – tiek vaikų, tiek vyro požiūrį, nors kartais norėtųsi pasiginčyti (juokiasi). Dabar, jau praėjus nemažai laiko, galiu pasakyti, kad su antruoju vyru sugebame palaikyti normalius santykius dėl savo vaikų“, – teigia ji.
Požiūris į motinystę kardinaliai kitoks – Rūta jaučiasi kaip naujas žmogus
Rūta sako, kad, palyginti prieš 17 metų, kai gimė pirmas sūnus, ir dabar, ji yra visiškai kitoks žmogus. „Esu naujas žmogus. Man buvo 20 metų, kai pirmą kartą gimdžiau, ir tai, ką dariau tada, ir kaip man viskas atrodė, dabar visiškai persivertė.
Aš labai gerbiu vyresnius žmones, jų išmintį, bet yra dalykų, kurie visada sukelia diskusijas. Tas pats žindymas, vaiko nešiojimas... Kiek mamoms teko girdėti, kad pienas per liesas, arba – nenešiok vaiko, nes pripras.
Šiandien mano vaikai basi laksto po sodą, nors lauke 10 laipsnių šilumos. Neverčiu vilkėti striukės, jeigu jie to nenori. Tačiau turime taisykles, kurių laikomės. Bausmių ir spaudimo mūsų šeimoje tikrai nėra.
Galiu pasakyti, kad tapau žymiai laisvesnė, atsikračiau daug nuostatų, su kuriomis pati augau, pakeičiau požiūrį ne tik į vaikus, motinystę, bet ir į visą gyvenimą. Man labai imponuoja dr. Austėja Landsbergienė ir jos požiūris į auklėjimą – taikau tuos pačius principus ir savo vaikų gyvenime“, – pasakoja pašnekovė.
Ji priduria, kad vaikai turi mokėti patys užsidirbti savo svajonių daiktams – pavyzdžiui, Rūta tikrai nepirktų naujausio telefono.
„Tėvų meilė ir iš to išplaukiantys būtini dalykai yra duotybė, laikas su vaikais – visiškai natūralus dalykas. Aš pati dažnai sau sakydavau, kad per mažai laiko leidžiu su vaikais, bet iš kitos pusės, jiems reikia tos laisvės ir gebėjimo jausti atsakomybę už savo veiksmus.
Mano vaikai labai skirtingi – kiekvienas jų atsineša savo charakterį. Ir nėra taisyklės dėl skirtingo amžiaus vaikų bendravimo. Manau, čia didelį vaidmenį vaidina tėvai ir jų gebėjimas kurti ryšį tarp vaikų. Žinoma, manieji yra kaip ir visų kitų vaikai – vieną akimirką draugai, kitą – pešasi. Bet tai visiškai normalu. Manau, kad metų skirtumas tarp vaikų nėra esmė bendravimo ir ryšio kūrimui“, – mano Rūta.
Ateities planai – laisvė gyventi svajonių gyvenimą
„Visada mylėjau kūdikius, jie mane traukė nuo paauglystės, tačiau tikslo turėti didelės šeimos neturėjau. Visi mano vaikai, išskyrus vieną, suplanuoti ir apgalvoti. Džiaugiuosi savo didele šeima! Ateityje atžalų neplanuojame – savo misiją jau atlikau (juokiasi).
Šiandien aš gyvenu taip, kaip svajojau visą savo gyvenimą. Tiesa, iki to manęs laukė ne vienas išbandymas. Dar laukdamasi šeštojo vaikelio skyriausi su antruoju vyru – mano šeimai buvo didžiulis šokas. Išėjau pas mylimąjį, buvusį narkomaną, jo lesbietė sesuo – buvusi alkoholikė. Mano šeima su manimi nesikalbėjo dvejus metus! Tačiau praėjo kiek laiko, išankstiniai nusistatymai dingo, ir dabar galime bendrauti įprastai.
Man nereikia daiktų – naujausio automobilio ar vilos, manau, reikia imti iš gyvenimo tai, ką jis duoda ir to visiškai pakanka.
Šiandien turiu namus, kurie stovi nuostabioje vietoje, mus supa upė, kalnai ir miškai. Man nereikia daiktų – naujausio automobilio ar vilos, manau, reikia imti iš gyvenimo tai, ką jis duoda, ir to visiškai pakanka.
Dabar labiausiai norime įtvirtinti savo verslą, jaučiame didelį vietinių gyventojų palaikymą, turime planų išsiplėsti. O ateityje, kai visi vaikai išvažinės, galbūt čia bus svečių namai. Galiausiai, kai visiškai pasensime, važiuosime dviese su vyru hipių keliais senu volkswagenu (juokiasi).
Mano kelionė buvo ilga, bet atkeliavau ten, kur norėjau! Visiems tėvams, mamoms patariu viena – pailsėkite. Tai svarbiausia. Jūs negalite atiduoti savęs visa esybe. Raskite laiko sau – tada jūs atsigaunate, „įsikraunate“ ir galite keliauti toliau. Vaikai yra laimingi tada, kai laimingi tėvai – tai paprasta, bet auksinė taisyklė“, – pataria Rūta.
