Knygų autorė skiria devynis svarbiausius dalykus, kuriuos vaikai turėtų sužinoti ir išmokti iš mūsų, suaugusiųjų.
1. Verkti – normalu
Ašaros – normali žmogiška reakcija į užplūdusius jausmus. Visgi reta mergaitė užauga neišgirdusi „Verkia tik silpniausi“, o berniukas – „Žliumbti nevyriška“. O juk visi žinome, kad tai netiesa. Apimti viduje netelpančių emocijų, ašaras braukia net stipriausieji. Tiek moterys, tiek ir vyrai. Tad kodėl turėtume šią tiesą slėpti nuo mažųjų?
„Daug vaikų yra įsitikinę, kad patyrus netektį ar pajutus liūdesį verkti yra nenormalu. Tarsi tai būtų asmenybės trūkumas. Todėl su užplūdusiais jausmais mėgina susidoroti nesveikais būdais. Žmonės – jausmingos būtybės. Jeigu nebijotume atžaloms to parodyti, joms būtų gerokai lengviau susidoroti su neigiamomis emocijomis“, – įsitikinusi šeimos terapeutė S. Stiffelman.
2. Gyvenimas yra kova.
„Gyvenimas nėra rožėmis klotas“, – kokie paprasti, tačiau prasmingi žodžiai, kuriuos kadaise ne vienam, dar sėdinčiam ant kelių, kartojo močiutės. Deja, tuomet jie nieko nereiškė, o tikrąją posakio prasmę teko patirti tik įžengus į suaugusiųjų pasaulį.
Nėra ko slėpti – gyvenimas iš tiesų yra kova. Kiekvieną dieną tenka susidurti su mažesniais ar didesniais iššūkiais, juos įveikti savarankiškai arba su kieno nors pagalba. „Prašyti padėti – ne silpnojo, o išmintingojo sprendimas, – tikina šeimos terapeutė. – Į tokį pat iššūkių kupiną suaugusiųjų pasaulį ateis ir mūsų vaikai, todėl parodykite jiems, kad tai natūrali gyvenimo dalis. Kad tenka kovoti, kad kartais nepasiseka ir būtina prašyti pagalbos.“
3. Meilės nereikia slėpti.
Kai santuokoje atsiranda vaikų, du žmonės iš romantiškos poros virsta atsakingais tėveliais. Ir tai yra normalu. Visgi kiekvienas vaikas turi teisę žinoti ir matyti, kad dviejų suaugusių žmonių bendras gyvenimas nėra vien darbas. Juk santuoka turi ir romantiškąją pusę – apsikabinimus, prisiglaudimus, bučinius. Tai, be ko gyventi būtų labai sunku.
„Sutuoktinių santykiai neapsiriboja maisto produktų pirkimu, bendra vakarienės ruoša, pasiskirstymu, kas nupraus vaikus, o kas jiems skaitys pasaką prieš miegą. Vyrą ir moterį dar sieja meilė ir šiluma. Neslėpkite to. Dviem šeimą kuriantiems žmonėms svarbu neapleisti šių jausmų rutinos verpetuose, o augantiems vaikams reikia tai matyti“, – teigia terapeutė.
4. Sportas – kasdienybės dalis.
Visi buvome paaugliai ir puikiai žinome, kaip kasdienybę gali apkartinti kompleksai, atsirandantys dėl spuoguoto ar strazdanomis nusėto veido, per apvalių kūno linijų ar kitų paaugliškoje sąmonėje „defektais“ įvardijamų išvaizdos bruožų. Ir vargu ar norėtume, kad dukra pavydžiai žvelgdama į televizijos ekranuose besistaipančias lieknutes paauglių dievaites marintų save griežtomis dietomis, o sūnus dienų dienas leistų palinkęs prie kompiuterio ekrano su traškučių pakuote rankoje.
„Tik mūsų valioje suformuoti vaiko galvelėje modelį, kaip turi atrodyti dienos rutina. Kad tai ne tik rūpinimasis protu ir emociniais poreikiais, bet ir kūnu. Nuteikę, kad nejudėti ir nesportuoti yra nenormalu, bent jau stumtelėsime juos tinkama kryptimi, o gal net suformuosime gerą įprotį visam likusiam gyvenimui.“
5. Biudžeto planavimas.
Pinigai – subtilus reikalas. Kiek vaikas turėtų žinoti apie šeimos finansinę padėtį, ypač jei yra kažkokių sunkumų, priklauso nuo jo amžiaus. Tačiau kad ir ką benuspręstumėte, svarbu vieningai laikytis bendros pozicijos. Nieko nėra baisiau, kai vienas gimdytojų tikina, kas viskas yra gerai, o kitas, atėjus laikui planuoti išlaidas, ima tyliai šnabždėti, kad pinigų atostogoms greičiausiai neužteks.
Tokiu atveju vienas vaiko akyse tampa melagiu, kitas iš mažojo atima saugumo, kuris jam gyvybiškai būtinas, jausmą. „Dauguma suaugusiųjų stengiasi apsaugoti vaiką nuo finansinių reikalų ir tai yra gerai. Tačiau kiekvienų tėvų pareiga yra išmokyti atžalą planuoti savo pirkinius, kai turi konkrečią pinigų sumą. Vaikas turi žinoti, kiek išleidžiama mokesčiams, kiek atsieina automobilis, kiek kainuoja maisto produktai. Tokios pamokos garantuos, kad išvykus studijuoti savarankiškas gyvenimas jam netaps nemalonia staigmena“, – įsitikinusi specialistė.
6. Suteikti pagalbą.
Yra atlikta daugybė tyrimų, įrodančių, kad galėjimas padėti kitiems mums suteikia didžiulį džiaugsmą ir kad dovanodami jaučiamės laimingesni nei gaudami. „Kai mažieji mato savanoriaujančius gimdytojus, tampa aišku, kad mes turime ne tik imti, bet ir duoti“, – sako S. Stiffelman.
Tai nereiškia, kad tuojau pat turėtume užsiregistruoti savanoriais vienoje ar kitoje organizacijoje ar išvykti pusmečiui į skurstančią šalį. Būsite puikus pavyzdys, jei išmaldos prašančiam elgetai duosite centų ar senyvo amžiaus kaimynei iš parduotuvės parvešite pieno. Tai vienas efektyviausių būdų vaikui parodyti, kas yra žmogiškumas ir užuojauta, kad jis gali būti naudingas ne tik savo mamytei ir tėveliui.
7. Mokymasis – nesibaigiantis procesas.
Kiekvienas iš mūsų turime neįgyvendintų svajonių: išmokti italų kalbą, groti gitara, siūti, plaukti banglente ar skrosti pusnis snieglente. Blogiausia, kad neatsižvelgdami į vaikų norus visus šiuos neįgyvendintus troškimus paverčiame jų tikslais. O gal geriau patys imkimės to, kam kažkada pritrūko kantrybės, pinigų ar laiko? Juk mokymasis nesibaigia užvėrus mokyklos ar universiteto duris.
„Ateis laikas, kai mūsų vaikai norės keisti karjerą ir viską pradėti iš naujo. Labai svarbu, kad jie žinotų, jog tai yra įmanoma ir nesijaustų blogai dėl to, kad ir vyresniame amžiuje tenka mokytis. Geriausias būdas suteikti vaikui komforto jausmą – mokytis patiems. Grokite nauju instrumentu, užsiregistruokite klausytis paskaitų internetu ir mokytis dalyko, apie kurį seniai svajojote, galų gale, skaitykite. Vaikai, kurie mato skaitančius tėvus, neretai patys skaito daugiai nei bendraamžiai.“
8. Kūrybiškumo ugdymas.
Kūrybiškumas – tai būdas nuspalvinti pilką kasdienybę ir trumpam atitrūkti nuo monotoniškų darbų ir rūpesčių. „Vaikui svarbu matyti, kad gyvenate žaviame, kupiname spalvų pasaulyje. Kaip tai padaryti? Pakrutinti dešinį smegenų pusrutulį ir prisiminti savo artistinius sugebėjimus“, – patarimus dalija terapeutė.
Neskatiname jūsų siekti kulinarijos, dailės ar grojimo fortepijonu aukštumų (nors ką gali žinoti, gal jūsų talentas tik ir laukia, kol bus pažadintas?). Tiesiog nudžiuginkite save ir aplinkinius pagamindama naują patiekalą, klausykitės mėgstamos muzikos, rašykite dienoraštį, nubraižykite naujo gėlyno planą... Būdų saviraiškai ir kūrybiškumui – begalė.
9. Meilė sau.
Na, o paskutinis, tačiau bene svarbiausias dalykas – meilė sau. Argi neteko girdėti – „Laiminga mama, laimingas vaikas“? „Šiuolaikiniai tėvai iš savęs reikalauja labai daug. Tarsi nesąmoningai, tačiau girdint visiems šeimos nariams išsprūsta: „Kaip aš galėjau šitaip sustorėti... Nekenčiu savo kūno!“, „Kokią nesąmonę šiandien pasakiau direktoriui...“ Nors ši skaudi kritika nukreipta prieš mus pačius, vieną dieną, sunkią akimirką, taip save vertins ir mūsų atžalos“, – įsitikinusi S. Stiffelman.
Kad taip nenutiktų, pradėkite save mylėti. Pirmiausia garsiai pasakykime apie save kažką gražaus, o ne blogo, vėliau bandelę pakeiskime saujele džiovintų vaisių, o vakarą užbaikime eteriniais aliejais kvepiančia vonia. Juk mes to nusipelnėme, tiesa?
Parengė Gintarė Stanislovaitė.
