Su socialinių mokslų daktare, edukologe, ikimokyklinio ugdymo įstaigų steigėja, knygų apie ugdymą autore A.Landsbergiene pasikalbėjome apie vaiko teises ir pareigas šeimoje: ką turėtų žinoti ir į ką dėmesį atkreipti tėvai, nuo kada vaikams reikėtų pradėti diegti tai, kad augdami jie turės tam tikrų atsakomybių, kokio amžiaus vaikas kokius namų ruošos darbus gali atlikti, jei yra to mokomas, kokias klaidas daro tėvai, auklėdami vaikus, ar geras sprendimas vaikui leisti viską ir kaip tai gali atsiliepti vėlesniame jo gyvenime.
– Kiekvienas žmogus – tiek suaugęs, tiek vaikas – turi savo teises ir pareigas. Galbūt kartais suaugusieji terminą „vaiko teisės“ supranta kaip laisvę vaikui daryti tai, ką jis nori, todėl jų nepaisoma ir į jas nesigilinama. Pokalbį nuo to ir norėčiau pradėti – atsižvelgiant į vaiko teises, kokios yra pagrindinės nuostatos, kuriomis turėtų remtis tėvai, auklėdami vaikus?
– Džiaugiuosi, kad turime Vaiko teisių deklaraciją. Nepaprastai džiaugiuosi, kad dauguma, tikrai ne visi, pasaulio vaikų yra apsaugoti, saugomi, žinoma, tai labai priklauso nuo valstybės.
Teisės yra svarbu. Apskritai kiekvieno žmogaus teisės yra svarbu. Kai mes esame vertinami ir pripažįstami tokie, kokie esame, jaučiamės daug geriau, esame kur kas laimingesni. Vaiko teisės kalba apie tai, kad neskriauskime vaikų, neišnaudokime jų dėl to, kad jie yra mažesni, silpnesni, atsižvelkime į jų ypatingus poreikius.
Apie vaiką galvojame, kad jis turi būti paklusnus ir vykdyti mūsų nurodymus. Ne. Jis yra žmogus. Turi savo poreikius ir mes negalime jų ignoruoti.
Gyvenimas nėra pritaikytas vaikams. Na, taip, ikimokyklinės ugdymo įstaigos, žaidimų aikštelės yra vaikams, bet iš esmės gyvenimą esame prisitaikę sau – suaugusiesiems. Turime suprasti, koks yra pasaulis, kiek vaikai jame patiria frustracijos. Pavyzdžiui, atsibunda, susidėlioja savo dienelę, kad dabar, tarkime, eis žaisti su dinozaurais, ir staiga įeina mama: „Renkis, važiuosime į polikliniką.“ Vaikas atsako, kad nenori. Tada mes jį vadiname nepaklusniu.
O jei mes taip susiplanuotume laiką, kad dabar pasidarysime kavos, ramiai atsisėsime, ir staiga ateitų kažkas ir sakytų: „Jokių kavų, dabar važiuosime į parką!“ Kodėl? Aš nenoriu niekur važiuoti. Suaugusiojo frustraciją jau lyg ir suprastume, nes būtų nemalonu, kad kažkas mums nuolat reguliuoja gyvenimą. Tačiau apie vaiką galvojame, kad jis turi būti paklusnus ir vykdyti mūsų nurodymus. Ne. Jis yra žmogus. Turi savo poreikius ir mes negalime jų ignoruoti.
– Kartais išties atrodo, kad suaugusiųjų akimis – vaikai šeimoje turi tik pareigas. Ką jūs galėtumėte šiuo klausimu pasakyti?
– Tai labai priklauso nuo šeimos. Nesakyčiau, kad dauguma tėvų galvoja, kokios yra tik vaiko pareigos. Netgi sakyčiau, kad nemaža dalis visuomenės galvoja priešingai – kokios yra vaiko teisės, ką ir kaip jis turėtų daryti, kaip jis turėtų jaustis.
Kartą sulaukiau vėlyvo vienos mamos skambučio, kad negali susikalbėti su vaiku, jog šis eitų miegoti. Klausiu, kas vyksta? Ji sako: „Bijau jam liepti, kad netraumuočiau.“ Na, nereikėtų pulti į kraštutinumus. Tėvystės grožis ir yra vaikų teisių ir pareigų dermė. Jei bus tik teisės, vaikas nesupras, kur yra brėžiamos ribos ir kokios jos yra.
Puikiai žinome, kad vaikas gimsta nežinodamas visų kultūrinių taisyklių, nuostatų, įsitikinimų ir visa kita. Kodėl vaikas, augdamas Japonijoje, elgiasi vienaip, Vokietijoje kitaip, o Suomijoje dar kitaip? Todėl, kad tai yra ne tik įgimti dalykai. Didžioji dalis to, kaip žmogus elgiasi visuomenėje, bendruomenėje, yra išmokta. Ir vaikas neišmoks, jeigu mes jo nemokysime. Tad čia yra jau mūsų, suaugusiųjų, pareiga mokyti vaiką, aiškiai pasakyti, kas priimtina ir kas ne.
– Nuo kada vaikui turėtų būti pradedama diegti, kad jis šeimoje, namuose turės tam tikrų atsakomybių ir pareigų, ir kaip tėvai turėtų tai daryti?
– Kai kalbame apie socialinius įgūdžius, ne apie socialinės rizikos ar atskirties šeimas, bet apie tas, kuriose vaikas rūpi, yra mylimas, tėvai stengiasi vaiką auklėti, lavinti ir pan., tai reikėtų pradėti daryti nuo gimimo.
Nereikia visko mesti ir tą pačią sekundę bėgti, kai vaikas kniurkteli.
Naujagimiui iki trijų mėnesių reikia tik fizinio kontakto, daug meilės, daug kalbinimo, šilumos. Tačiau, kai vaikelis pradeda būdrauti, jam įdomu žaisliukai, jis jų siekia, vaikas visada nori būti kartu, ir yra labai svarbu, kad vaikas užmegztų tą ryšį, jaustųsi saugus. Bet nereikia visko mesti ir tą pačią sekundę bėgti, kai vaikas kniurkteli.
Tarkime, vaikas guli ir jau pradeda zirzenti – kviesti. O jūs, pavyzdžiui, skaitote ir jums reikia užbaigti puslapį ar dedate indus į indaplovę. Tai ir sakote vaikui, kad tuoj ateisite, kad girdite, jog jus kviečia. Ir taip, visko nemetant ir nebėgant, ištempti porą minučių, savo švelniu balsu parodyti, kad esate šalia, girdite, tuoj ateisite. Bet taip vaikas mokomas palaukti.
– Vienokia ar kitokia namų ruoša tampa neišvengiama kiekvienam šeimos nariui. Kaip mokyti vaikus namų ruošos darbų? Nuo kelerių metų tai reikėtų pradėti daryti ir kokie tie pirmieji tėvų žingsniai turėtų būti?
– Jei vaikas nori ir įsitraukia, galima pradėti ir anksčiau, bet jau taip sąmoningai ir sistemingai rekomenduojama pradėti maždaug nuo dvejų metų. Dabar yra tokių populiarių tendencijų, kad vaikui reikia leisti viską arba, kad jis turi augti laisvas ir pats viską pasirinkti. Bet iš tiesų mes turime vaiką auklėti. Tai yra tėvų darbas ir atsakomybė. Jeigu mes norime, kad vaikas gerai jaustųsi užaugęs ir lengviau rastų savo vietą visuomenėje, jis turi suprasti, kad yra ne tik teisės, bet ir atsakomybės.
Tarkime, 2 metų vaikas jau puikiai gali susirinkti savo žaislus. Aišku, mes neturėtume jo barti ir piktai sakyti, kodėl tie žaislai visur voliojasi. Bet mes galime vaikui pasakyti: „Aš palaikysiu dėžę, o tu į ją sudėk savo žaislus.“
Su 2–3 metų vaiku galima iškraustyti indaplovę. Peilių neduosite, bet šauktus, šakutes, šaukštelius puikiai gali išrūšiuoti stalčiuje. Be to, tas rūšiavimas yra labai svarbus matematinis gebėjimas, vėliau vaikui tai pravers mokantis matematikos.
Taip pat tokio amžiaus vaikai gali surinkti ir į skalbinių krepšį sumesti savo nešvarius drabužėlius. Dažnai tai padaro tėvai, bet, tarkime, išmaudėte vaiką, aprengėte pižama ir sugrįžkite į vonią surinkti tų drabužėlių ir sumesti į krepšį.
Arba, jei vaikas ką nors išpylė, jis gali pats pavalyti. Bet šioje vietoje dažnai nutinka taip, kad pamatę, jog vaikelis pamozojo – na, nes kitaip jis dar nemoka, iškart sakome, kad mums daug paprasčiau tai padaryti patiems, taigi išvalome už vaiką. O paskui, kai vaikui jau šešeri, pykstame, kad jis niekada nesusitvarko. Kodėl? Nes jis neturi įgūdžio ir įpročio. Tam, kad šie du dalykai susiformuotų, reikia laiko.
4–5 metų vaikas, be viso to, ką jau paminėjau, gali sudėti indus į indaplovę. Daug tėvų mano, kad tai – paauglio darbas, tačiau tai, tėvams esant šalia, puikiai gali padaryti ikimokyklinukas.
Taip pat tokio amžiaus vaikas gali išsiurbti namus. Kol jūs gaminate, gali padengti visą stalą ir jį nurinkti. Jei namuose nėra indaplovės, gali pradėti plauti indus, pasilypėjęs ant laiptelių. Gali sulankstyti lengvai lankstomus drabužius ir susidėti į spintą. Gali pamaitinti gyvūnus: žuvytes, šuniuką, katytę.
6–8 metų vaikas jau gali šį tą pašveisti: pavyzdžiui, iššveisti kriauklę, nušveisti sanitarinį mazgą, taip pat išrūšiuoti šiukšles, išnešti šiukšles, jei tas maišelis nedidelis ir nesunkus. Parnešti paštą. Lauke – rudenį sušluoti lapus, žiemą nukasti sniegą.
8–11 metų vaikas jau gali pasigaminti pusryčius. Ne „Benedikto“ kiaušinius, aišku, bet susitepti sumuštinį, išsivirti lengvą košę, užsipilti dribsnių.
Nuo 12 metų vaikas jau gali dalyvauti visuose namų ruošos darbuose kartu su tėvais.
– Veikiausiai neretai tėvai susiduria su tuo, kad vaikas atsisako ką nors daryti, tarkime, išnešti šiukšles. Dėl to dažnu atveju įvyksta kivirčai – vienas prašo, paskui jau ir liepia, kitas – nedaro. Kaip reikėtų elgtis tokiu atveju – ką daryti ir ko nedaryti tėvams, kaip vaiką motyvuoti?
– Kai kalbame apie mažus vaikus, taip nutinka dažniausiai dėl to, kad yra nutraukiama kokia nors jų veikla. Todėl reikėtų juos įspėti, kad, pavyzdžiui, už 5 minučių eisime tvarkytis, paskui pasakyti, kad jau už dviejų ir kad jau einame dabar. Kai kuriems vaikams perėjimas iš vieno veiklos į kitą yra labai jautrus. Ikimokyklinukai labai mėgsta rutiną ir jie nori įtvirtinti savo autonomiją, kad jie priima sprendimus.
2–4 metų vaikai labai mėgsta sakyti „aš pati!“ arba „aš pats!“, nes jie nori įtvirtinti tą „aš galiu“. Tai jiems ir reikia duoti tokią galimybę. Pavyzdžiui, klausiate: „Susitvarkysime knygeles prieš vakarienę ar po jos?“ Duoti vaikui galimybę pasijusti, kad tai jis priėmė sprendimą, kada jos bus sutvarkytos. Nors iš tiesų tą sprendimą priėmėte jūs.
Kai kalbame apie paauglius, klausimas, ko jūs norite: ar kad vaikas išplautų grindis, ar kad išplautų jas su šypsena? Dauguma tėvų atsako: kad išplautų grindis. Tai ir sakau, tada nekreipkite dėmesio, kad dūsauja, varto akis ir pan. Taip išsisprendžia visi konfliktai. Kiekviename amžiaus tarpsnyje yra savi niuansai, ir mes, kaip suaugę ir atsakingi žmonės, turėtume būti aukščiau tos situacijos ir elgtis brandžiau.
– Dar vienas aspektas, su kuriuo susiduria nemažai tėvų, yra vaikų mokymasis. Eiti į mokyklą yra pareiga. Bet kaip išaiškinti vaikui, kad mokosi jis ne dėl tėvų ar senelių, o kad to reikia jam pačiam?
– Tai labai sunku suprasti. Čia kaip ir su knygų skaitymu – tik keli procentai žmonių gimsta tokie, kurie knygas skaito visur ir visada, jų niekada nereikia versti, prašyti. Kiti skaito normaliai, treti labai mažai, yra tokių, kurie išvis neskaito. Lygiai tas pats ir su mokykla. Ypač, kai mokykla tapo privaloma (XIX a.). Visada, kai kas nors yra privaloma, žmogus, kuris iš prigimties labai nemėgsta jaustis verčiamas, tam priešinasi. Yra tik keli procentai vaikų, kuriems mokykla yra fantastiškiausias dalykas pasaulyje. Tai normalu.
Man atrodo, kad labai svarbus nuoseklus kalbėjimas apie išsilavinimo svarbą, tai, kad investicija į išsilavinimą yra amžina.
Tiesiog turime labai ramiai, kantriai ir nuosekliai su vaiku kalbėti, kad tai nėra diskusijų objektas – mes nediskutuojame, tu nori ar nenori. Mokykla yra privaloma iki tam tikro amžiaus. O tada tu jau galėsi spręsti: jei tau nepatinka mokytis – galėsi nestoti į universitetą, bet bendrasis išsilavinimas yra privalomas.
Man atrodo, kad labai svarbus nuoseklus kalbėjimas apie išsilavinimo svarbą, tai, kad investicija į išsilavinimą yra amžina, kad viskas, ką nusiperki, – nuvertės, bet net ir mažiausia investicija į save atsiperka šimteriopai. Visa tai reikia kantriai nuolatos priminti. Kai esi mažas vaikas, paauglys, tau labai sunku empatizuotis ir matyti ilgo gyvenimo viziją, vis vien matai čia ir dabar. O paskui, jau 30-mečiai–40-mečiai sako, kad mokyklai reikėjo skirti daugiau dėmesio.
– Užsiminėte, kad yra tokių populiarių tendencijų leisti vaikui viską. Iš tiesų yra tėvų, leidžiančių vaikams viską. Paskui susiduria su tuo, kad vaikas ima neklausyti, o negavęs, ko nori, rodyti ožius, verkti ir t. t. Ar tinkamas sprendimas leisti vaikui viską? Kokių padarinių tai gali turėti ateityje?
– Čia tas pats kaip su namų ruoša. Negali įšokti į traukinį, kai vaikui devyneri, ir staiga pradėti reikalauti prisidėti prie namų ruošos, jeigu anksčiau jis prie jos neprisidėdavo ir už jį viskas būdavo padaroma.
Labai mėgstu cituoti savo amerikietį profesorių, jis visada sakydavo, kad vaikas yra auklėjamas iki vienuolikos ir tie vienuolika metų yra labai sunkūs, labai kantrūs ir daug meilės reikalaujantys metai. O, kai vaikui – vienuolika, gali atsisėsti fotelyje ir žiūrėti, ką pridirbai (juokiasi). Manau, tai yra pats tobuliausias patarimas. Jis man tai pasakė prieš 17 metų, ir visus tuos metus stebėdama vaikus, ne tik savo, matau labai aiškią tendenciją, kad 11–12 metų vaikai, jeigu jie nori meluoti tėvams – meluos, jei neturi motyvacijos mokytis ir nenori to daryti – nesimokys ir t. t.
Jokiu būdu negalima sakyti, kad viskas prarasta, nes ir neuromokslas yra įrodęs, kad mūsų smegenys – lanksčios, mes gebame keistis ir mokytis visą gyvenimą. Bet iš tiesų tie pagrindai jau yra padėti, paskui tenka ir save laužti, ir mokytis iš naujo – o tai sudėtinga. Mes visi žinome, kaip sunku pakeisti susiformavusius įpročius. Jeigu vaikui nėra susiformavęs įprotis skaityti – bus sunku, jis turės jį susiformuoti. Todėl turime rimtai žiūrėti ir į ankstyvąją vaikystę, ir į pradinės mokyklos amžių, nes netgi vertybinis stuburas, socioemociniai gebėjimai, įgūdžiai formuojasi būtent tada.
Vaikams, kurie negeba susitarti, kartais nusileisti, spręsti konfliktų, daug sunkiau susirasti draugų ir jie prasčiau jaučiasi mokykloje.
Vaikui turi būti brėžiamos ribos, būtina paaiškinti, kad, pavyzdžiui, teatre nešūkaujama, į teatrą nesinešame užkandukų ir pan. Kai vaikas žinos, išmoks taisykles, elgsis kultūringai, gražiai, pagarbiai ir su savo aplinkos žmonėmis, ir tokį požiūrį turės į kitus žmones. Tačiau, jei vaikas įsivaizduos, kad jis kojele trept ir visi iškart op – kurį laiką tai bus tvaru, bet paskui taps nebetvaru. Ir tiems vaikams bus sunku, tai yra parodęs ne vienas tyrimas.
Vaikams, kurie negeba susitarti, kartais nusileisti, spręsti konfliktų, daug sunkiau susirasti draugų ir jie prasčiau jaučiasi mokykloje negu tie vaikai, kurių vadinamasis emocinis intelektas yra aukštesnis. O mes esame už jį atsakingi, kai mūsų vaikas yra ikimokyklinio ir pradinės mokyklos amžiaus.
– Ko palinktumėte tėvams?
– Kantrybės! (juokiasi) Turėtume nepamiršti, kad mes esame tėvai ir mes esame atsakingi, nes mes esame suaugę. Ir kalbant apie vaiko teises – vaiko teisė yra jaustis saugiam, o saugumą užtikrina suaugusieji. Mes esame lygūs kaip žmonės – žmogiškojo orumo prasme, bet atsakomybės prasme – jis yra vaikas, o mes, tėvai, esame suaugę, ir to nereikėtų pamiršti.
