Agnė Matulaitė. Priimti netobulumą
Naujausiame „Kalba mamos“ pokalbyje Marija Keršanskienė su psichologe-psichoterapeute, socialinių mokslų daktare, trijų vaikų mama Agne Matulaite kalba apie trapią motinystės pradžią ir nuo pirmų dienų keliamus milžiniškus reikalavimus, XXI amžiaus ligą – perfekcionizmą, apie santykių dinamiškumą gimus vaikui, bei kodėl svarbiausia pasirūpinti savimi ir priimti netobulumą – savo ir kitų.
A.Matulaitė yra psichologė-psichoterapeutė, socialinių mokslų daktarė, 2014 m. apgynusi daktaro disertaciją tema „Kai „tavo kūnas tiesiog išprotėja“: įkūnytas nėštumo patyrimas“. Ji taip pat yra Fenomenologinių tyrimų instituto vadovė, Londono Birkbecko universiteto tyrimų garbės narė, Kembridžo universiteto akademinio rašymo grupės narė ir knygos „Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams“ autorė.
Vaiko gimimas į gyvenimą atneša daugybę naujų potyrių, jausmų ir kartais nemenkai sudrebina gyvenimą iš pagrindų, suteikia galimybę pažinti ne tik save ir į pasaulį pažvelgti naujai. Neretai moterys klausia: „Kodėl man niekas nesakė, kad viskas taip pasikeičia?“ – savo disertacijos tyrimą atsimena A.Matulaitė. Kažin ar įmanoma papasakoti, kas moters, tapusios mama, laukia, nes kiekviena šį virsmą išgyvena skirtingai. Tačiau viena tikrai aišku – tai naujas gyvenimo etapas.
Tai naujas gyvenimo etapas.
„Iš tikrųjų, mes gimstame naujai. Gimstame kaip mamos. Ir su savimi, kaip su naujai gimusiu kūdikiu – ne tik tuo, kuris ant mano rankų – reikia elgtis labai švelniai. O ką mes dažnai darome? Įjungiame visą reikalavimų sistemą: turiu būti ne šiaip sau mama, o pati geriausia mama, ne šiaip sau tvarkinga namų šeimininkė, bet pati tvarkingiausia. Ir dar, kadangi čia yra „atostogos“, tai, ko gero, galėčiau kažką ir išmokti. Gal kokią trečią kalbą reikėtų patobulinti, groti išmokti, ir apskritai juk daug laisvo laiko, į darbą juk neinu... Reikalavimai iš karto užauga, bet su savo kūdikiais tai juk taip nesielgiame, nes suprantame, kad jis ką tik gimė į naują pasaulį, o su savimi, kaip su naujai gimusia mama, aš kartais ir pati elgiuosi žiauriai. Nes yra pastatomi milžiniški reikalavimai, kurie yra visiškai neadekvatūs. Daug realiau iš tikrųjų būtų suprasti, kad, na, reikės man pratintis. Aš, ko gero, griūsiu ir pulsiu, tik mokysiuosi vaikščioti kaip mama. Visai normalu ir kreivai pampersą uždėti, ir nesuprasti, ko tas vaikas nori, ir klaidžioti, ir klupinėti, ir palikti namus netvarkytus kurį laiką. Ir nieko – tie purvini indai pas jus į lovą neateis. Žodžiu, tikrai pagalvoti apie tai, koks yra planas minimum ir kaip man savimi, kaip naujagime mama su naujagimiu ant rankų, pasirūpinti“, – teigė ji.
Vaikui nereikia tobulos mamos
Motinystėje ypač svarbu priimti netobulumą – savo ir kitų. Tai vaistai norint pasitikėti savimi ir nenuvilti dėl menkniekių, o taip pat ir nekelti pernelyg aukštų reikalavimų aplinkiniams. Svarbu leisti sau ne viską mokėti, ne viską žinoti, paverkti ar liūdėti, jei to šią akimirką norisi.
„Pirmiausia turiu pamaitinti savo pačios kūdikį, vadinamą „naująja mama“. Turiu rūpintis, kaip man būti laiminga ir galvoti, kas daro mane tokia. Galbūt nukentės lėkštės, kurios liks neplautos visas 24 valandas, gal nebus patys šauniausi patiekalai padaryti, langai liks neišvalyti ir dar daugybė dalykų, kuriuos mamos daro. Jos vos pagimdžiusios puola ir aplinką paversti perfecto. Iš tiesų, tai vienas iš XXI a. griekų – perfekcionizmas ir matymas pasaulio tik „balta – juoda“ spalvomis: „Jeigu nesu pati geriausia, tai esu pati blogiausia.“ Ir jokio per vidurį matymo. Galvoju, kad padėtų galvojimas, jog man nereikia būti puikia.“
Vienas iš XXI a. griekų – perfekcionizmas.
„Vaikui nereikia idealios mamos. Vaikui reikia pakankamai geros mamos. Idealios mamos gimdo perfekcionistus – vaikus, kurie irgi turės ypatingai aukštus lūkesčius ir jaus didelį nepasitenkinimą savimi. Nes ta mama, kuri yra visuomet pasitempusi, blizganti, viską išvaliusi, kai vaikas ateis ir sakys „mamyte, aš nesugebu kažko padaryti“, jai sunku bus tai priimti – juk jos vaikas turi viską sugebėti padaryti! Tokios mamos yra katastrofa. Daug geriau turėti mamą, kuri sako: „Taip, man šiuo metu liūdna, nes aš kai ką prisimenu, kita vertus, aš tave beprotiškai myliu. Oi, žiūrėk, ir man nepavyko, ir aš nesugebėjau padaryti pyrago, ir nieko neatsitiko...“ Tada ir vaikas sako: „Žiūrėk, mama, ir aš nesugebėjau pastatyti bokšto...“
Mano pažeidžiamumas leidžia ir vaikui būti pažeidžiamam ir priimti tą pažeidžiamumą.“
Ne tik mama, bet ir mylimoji
Paklausta, kas gali padėti nesukti galvos dėl sulaukiamų įvairių komentarų iš aplinkinių ne laiku ir ne vietoje, ypač tų, kurie verčia jaustis bloga, kažko nemokančia, nesugebančia mama, A.Matulaitė sako, kad reikia nepamiršti, jog svarbiausia stengtis pasirūpinti savimi ir rasti būdą atsipalaiduoti, nurimti. Tam, žinoma, labai reikalinga ir artimųjų pagalba, kad mama galėtų kasdien bent trumpą laiką skirti dėmesio tik sau. O taip pat ir vyras su moterimi vienas kitam.
O taip pat ir vyras su moterimi vienas kitam.
„Mamos sako, kad yra sunku tai, jog vaikas iš pilvuko persikelia gyventi į galvą. Dabar jis ištisai galvoje. Reikėtų, kad kažkuriuo momentu ji jaustų, kad gali „nenešioti galvos“ viena pati. Kitaip sakant, kad dabar, bet kas, kas bebūtų, ji gali pasimaudyti vonioje žvakių šviesoj tą laiką ir būtų gerai, kad mama negirdėtų vaikelio riksmo, jeigu jo bus, arba išvažiuoti į lauką pasivažinėti ir tikrai imtis tokio žygio, kad kokią valandžiukę per dieną, kiekvieną dieną, solidžiai, mama turėtų to laiko. Geriau ne scrolinimui, nes ji vėl užsivers kitų rūpesčiais, bet apskritai, kad tai būtų tas laikas, kai ji arba knygą pasiimtų, arba tiesiog su savimi arbatą išgertų, arba tiesiog pagulėtų vonioje. Moterims sakau: „Prašau nenaudoti to laiko galinių spintelių tvarkymui, nes jokios iš to naudos nebus.“ Žodžiu, tikrai savęs lepinimui ir garantavimo, kad kitą dieną vėl turės tą valandą ar 40 minučių, kai nereikės galvoje nešioti kūdikio. Ir tą tikrai įmanoma suorganizuoti, tik reikia truputį proaktyvesnio požiūrio.“
„Priminimas, kad tu ir toliau esi mano mylima moteris, o ne tik vaikelio mama, padėtų ir tėčiui, ir mamai tuo pačiu metu. Ir čia nebūtinai apie lytinius santykius kalbant. Priminti jai pačiai, kad jūs įsimylėjote šitą moterį ir ji niekur nedingo, ji tebėra čia. Kalbame apie emocinės virkštelės kirpimą, bandymą sakyti, kad „taip, yra kūdikis, bet tebesi ir tu čia, ir aš tave matau“. Moteris iš vis į savo vyrus žiūri kaip į gyvus veidrodžius. Jos daug kartų klausia „kaip aš? Ar labai pasikeičiau?“ Joms labiau rūpi ne tikras veidrodis, o tas vyro veidrodis, todėl labai svarbu, ką į tai atsakysite, kaip tą pastebėsite, ką matysite ir ar įvertinsite.“
„Taip pat kviesti į pasimatymą. Keistai skamba, bet dabar, karantino metu, tą praktikuojame praktiškai visi. Aš irgi, kartas nuo karto, nepaisant to, kad čia trinamės užpakaliais visa didelė šeima, pakviečiu vyrą į balkoną išgerti kavos. Smulkmena, bet sakai vaikams: „Ne, čia tik mano ir tėvelio laikas.“ Ir kaip vaikai, žinokit, laiko erdvę – visi aplinkui šnabždasi, bet nedrįsta į balkoną užeiti, nes mes pasimatyme, turime gėlių, esame pasipuošę, „dešimt ar penkiolika minučių norime visiškai išgerti kavą be jūsų, ačiū.“
Dešimt ar penkiolika minučių norime visiškai išgerti kavą be jūsų, ačiū.
Galima ir su kūdikiu, kol jis miega, pasidaryti trumpą pasimatymą. Prisiminkime, kai buvome santykių pradžioje. Labai keistai reaguotume, jeigu mylimoji sakytų: „Ne ne, ne šiandien į pasimatymą, ir ne rytoj, ir ne šią savaitę, gal po mėnesio, gal po dviejų...“ Tikrai vargiai jausiesi mylimas, jei būtų tokie atidėjimai ir matytum, kad trys mėnesiai iki sekančio susitikimo kavos išgerti. Tad jeigu tai turėjom, tai ir dabar turime išlaikyti.“
Nebijoti santykių dinamiškumo, neatstumti vienas kito
Neretai vaiko atsiradimas poroje tampa santykių išbandymu dėl miego, poilsio trūkumo ir visų naujų permainų, kurios kelia įtampą. Tiek vyrui, tiek moteriai verta atkreipti dėmesį, ar jiedu nepamiršo vienas kito kaip mylimųjų. Ar vyras nesijaučia atstumtas emociškai ir fiziškai dėl mamos susiorientavimo tik į kūdikį, ar moteris jaučiasi mylima, ar nepatiria sunkumų priimdama savo pasikeitusį kūną.
„Kitas dalykas, kurį per mažai aptarinėjame, o turėtume aptarinėti – tai gimdymo traumos. Jeigu, pavyzdžiui, moteris patyrė, kad gimdymo metu su jos kūnu buvo pradėta elgtis kaip su daiktu, objektu. Jos buvo neatsiklausta, bet įkirpta. Jai buvo liepta elgtis kažkaip arba jos niekas neinformavo, kas čia vyksta, ji apskritai nesuprato, kokie čia aparatai kur stumiami, kas čia ką darė... Yra įrodyta, kad moteris ima elgtis kaip prievartos situacijoje. Visuose aprašymuose teigiama, kad jeigu moteris yra prievartaujama, jos psichika stengiasi tuo metu išeiti iš kūno – pagavai mano kūną, bet mano psichikos nepagausi. Kitaip tariant, aš tą kūną palieku čia jums, o pati išeinu. Emociškai bandau atskirti – čia nebe mano kūnas, aš jį nusimetu. Jei tai vyksta gimdymo metu, moteris elgiasi panašiai: „Gerai, kadangi aš nebesuprantu, ką jūs su mano kūnu darote gimdymo metu, reiškia, ne mano kūnas.“ Moterys, kurios patyrė tokią gimdymo traumą, kai jos tarsi paliko kūną gydytojams, numetė jį, nusivylusios, kad pačios nesugebėjo, nekontroliavo kažkokios situacijos, nes joms nebuvo paaiškinta, jos nesirinko ir joms buvo kažkas padaryta. Tada vėliau ir daug sunkiau sugrįžti į savo formas, ir kūnas atmetamas – jos tikrai nenori lytinių santykių, juos nori nutraukti, nukelti ir kt. Nes visa tai tarsi tampa svetima – malonumas nesusisieja su kūnu ir tą ryšį rasti labai sunku. Įmanoma. Nebūčiau aš psichologė-psichoterapeutė, jei sakyčiau, kad neįmanoma. Reikia tai sujungti, sąmoningai apgalvoti ir prie to sugrįžti.“
Pakankamai geri santykiai yra labai geri santykiai
„Manyčiau, reikia galvoti, jog klimpsime ir griūsime, bus gerų akimirkų, bus ir bus blogų akimirkų. Pakankamai geri santykiai yra labai geri santykiai. Jeigu įsivaizduojate, kaip čia tokią magiją paleisti, kad gimus vaikeliui visai nebesipyktume ir santykiai tik šautų į viršų, jau užkeliate per aukštus lūkesčius ir galbūt nepastebėsite, kad jūsų vyras jau nesąmoningai jums nugarą glosto, kad kavą atneša – tiesiog neįvertinsite. Nes jūsų lūkestis buvo, kad jis turėtų kviesti į romantiškas vakarienes, ką nors dovanoti... Lūkesčiai turi būti mažiukai. Galvoti, kad jūs kažkaip gavote tą atokvėpio valandėlę ir ramiai tą mėtų arbatą išgėrėte. Pakankamai gerai yra labai gerai. Vyras, atsiminkime, irgi klupinėja. Naujas tėtis – jis lygiai toks pat pasimetęs. Tik dar vyrams gal sunkiau tą pasimetimą parodyti, nes jie, būdami vyriškos natūros, dar ginasi nuo to ir „man viskas gerai“ yra toks tipiškas, vyriškas atsakymas. Kartais ir emocinio žodyno nelabai turi, tad labai sunku įvardinti, ką konkrečiai jaučia.“
Naujas tėtis – jis lygiai toks pat pasimetęs.
Pyktis slepia gilesnius jausmus
A.Matulaitė pastebi, kad neretai pyktį santykiuose matome kaip raudoną vėliavą ir kovą, į kurią iškart puolame. Vis dėlto pyktis dažnai tiesiog rodo, kad žmogus blogai jaučiasi, kad yra kažkokia kita priežastis. Vertinga būtų pabandyti abiem kartu išsiaiškinti, kas už to pykčio slepiasi.
„Pyktis dažniausiai rodo, kad reikia ne į kažkokią kovą įsijungti, o kad kitas žmogus gyvena blogai. Jeigu jis pyksta, galbūt nori, kad suprastum iki galo, kokiame skausme jis yra. Verta truputį atsitraukti ir paklausti: „Man atrodo, kad tau tikrai dėl kažko labai sunku. Tu galbūt ne dėl vakarienės ant manęs pyksti, o jautiesi, kad tave ir vėl pamiršau. Galbūt jautiesi, kad viską kuri, darai, bet jautiesi mano atstumtas ir paliktas. Labai noriu pasakyti, koks tu man brangus esi, nepaisant to, kad nepadariau vakarienės, aš tave beprotiškai myliu.“ Daug svarbiau suprasti, kad pyktis transliuoja gilesnius jausmus, apie kuriuos nedrįstam pasakyti, jie slypi už to pykčio.“
