Daivos istorija prasidėjo 2003 m., kada, kaip ir dauguma lietuvių, ji kartu su drauge išskrido į Airiją svajodama užsidirbti ir pakeliauti. Tačiau rožiniai akiniai greit nukrito. Kaip sakė Daiva, užteko pamatyti darbo vietą – grybų fermą – ir sužinoti algą.
„Lietuvoje buvau baigusi kolegiją ir įgijusi inžinierės specialybę, tačiau nedirbau pagal ją. Prieš išvažiuodama į Airiją buvau pardavėja, bet gyvenimu nesiskundžiau. Nežinau, ko tiksliai tikėjausi Airijoje, bet grybų ferma greit nusodino ant žemės. Dirbau sunkų ir sveikatą gadinantį darbą šiltnamiuose, o gaudavau grašius“, – prisiminė pašnekovė.
Nors ne kartą norėjo viską mesti ir grįžti į Lietuvą, likimas buvo paruošęs kitokį planą. Per vieną savaitgalio iškylą prie netoli esančio ežero Daiva sutiko latvį. Vyrukas buvo atvykęs aplankyti savo tėvo. Išvaizdus vyras patraukė Daivos dėmesį, o pradėjus kalbėtis užsimezgė ir draugystė.
Toliau įvykiai klostėsi labai greitai: palikusi nekenčiamą darbą grybų fermoje, Daiva kartu su mylimuoju persikraustė į jų meilės miesteliu tapusį Malingarą. Tarp Ovelo ir Enelio ežerų, prie Brosnos upės, vaizdingoje vietoje įsikūrusi pora išgyveno nuostabų laikotarpį: atrodė, kad viskas, apie ką Daiva svajojo, išsipildė. Moteris pradėjo dirbti parduotuvėje, įstojo mokytis anglų kalbos į Belvederio institutą. Su būsimu vyru išsinuomojo pirmąjį namą.
Palikusi nekenčiamą darbą grybų fermoje, Daiva kartu su mylimuoju persikraustė į jų meilės miesteliu tapusį Malingarą.
„Buvome laimingi: keliavome, bendravome, susituokėme, gimė sūnus. Pinigais tiesiog lijo, aplink gyveno daug draugų. Mums nieko netrūko“, – savo istoriją prisiminė moteris.
Praradęs darbą vyras paniro į save – šeima subyrėjo
Nesutarimai su vyru prasidėjo jam praradus darbą. Daiva pasakojo sulaukusi daug priekaištų tiek iš jo, tiek ir vyro šeimos narių, su kuriais anksčiau puikiai sutarė. Ji neabejoja, kad vyras tuo metu išgyveno tikrai sunkų laikotarpį. Tačiau, užuot atsirėmęs į Daivą ir siūlęs kartu ieškoti sprendimų, atsiribojo nuo jos. Dar skaudžiau Daivai buvo dėl to, kad sutuoktinis ėmė ignoruoti ir sūnų.
„Tuo metu vyras vis išvažiuodavo – tai į Latviją, tai dar kur nors. Aš jau tada viena auginau sūnų. Su manimi jis kalbėjo lietuviškai, kitur – angliškai. O su tėvu pradėjo nesusikalbėti: nemokėjo rusiškai (šia kalba bendravome tarpusavyje su vyru), latviškai tik truputį. Sūnaus ir vyro santykiai atšalo dar iki mums su vaiku grįžtant į Lietuvą“, – pasakojo Daiva.
Susitaikyti sutuoktiniams nepadėjo net ir suplanuota bei labai laukta kelionė į Gran Kanariją. Po jos grįžusi moteris susirinko daiktus ir apsisprendė: grįžtu namo į Lietuvą. Tiesa, prieš tai moteriai dar teko išgyventi ne vieną skaudų likimo smūgį: mirė mama, iš gyvenimo pasitraukė vyro brolis. Užuot suartinę, tokie išgyvenimai pastatė dar didesnę sieną tarp Daivos ir jos vyro.
„Nors man buvo akivaizdu, kad nebegalime nieko padaryti, jis nustebo, kai pasakiau, kad noriu skirtis ir grįžtu į Lietuvą. Sakė, netikėjęs, kad pasiryšiu tai padaryti. Galvojo, jog bijosiu likti viena“, – prisiminė Daiva.
Jis nustebo, kai pasakiau, kad noriu skirtis ir grįžtu į Lietuvą. Sakė, netikėjęs, kad pasiryšiu.
Siuvykloje merdėjo, bet neturėjo drąsos ką nors keisti
Iš Airijos su sūnumi ji grįžo gyventi į Marijampolę ir įsikūrę tėvų namuose, kuriuose tuo metu jau gyveno tik tėtis. „Turėjau santaupų, bet jos greitai tirpo. O darbo rasti nesisekė. Teta pasiūlė ateiti dirbti į siuvyklą, kuriai vadovavo. Nuėjau ir likau ilgiau, nei norėjau“, – prisipažino pašnekovė. Ji buvo atvira: siuvykloje merdėjo. Nepatiko nei darbas, nei kolegos. „Tačiau pinigų reikėjo – juk auginau sūnų, su kurio tėvu nebendravome. Todėl ėjau ir dirbau“, – teigė Daiva.
Prisimindama šį sunkų laiką, kai po ilgos emigracijos jau kaip vieniša mama grįžo į Lietuvą, Daiva pasakojo, jog tuo metu buvo visiškai praradusi pasitikėjimą savimi ir kaip moteris, ir kaip mama.
„Nebemačiau gyvenime prasmės, pajutau, koks sunkus vienišos mamos gyvenimas. Net nežinojau, ko tiksliai noriu ir kaip tai pasiekti“, – apie beviltiškumo jausmą, slėgusį pečius, prisiminė pašnekovė.
Vienintelis šviesos spindulys buvo kelionės, į kurias Daiva leisdavosi kartu su savo teta, lankiusia Trečiojo amžiaus universitetą.
„Jos nebuvo ilgos – po dvi tris dienas. Bet man be galo patiko. Nors kai kas gal mane smerkė, kad į jas važiuodavau palikusi sūnų, o ne pasiėmusi kartu, bet man to reikėjo kaip oro“, – prisipažino pašnekovė.
„Supratau, kad nesu viena“
Sėkmės etapas Daivos gyvenime prasidėjo prieš keletą metų, kai naršydama internete ji pamatė skelbimą apie „Caritas“ organizuojamus tėvystės įgūdžių ugdymo mokymus.
„Juose susipažinau su moterimis, kurios buvo patyrusios labai panašius dalykus kaip ir aš. Tada supratau, kad nesu viena, kad ne man vienai teko išbandymas būti vieniša mama“, – pasakojo moteris. Tos bendrystės Daiva buvo be galo pasiilgusi. Sustiprėti emociškai jai padėjo ir individualios psichologo konsultacijos. Per jas moteris atrado savo stiprybes, susigrąžino pasitikėjimą savimi.
„Aš visada buvau ekstravertė, mėgstanti keliauti, bendrauti. Tuo metu mano vyras (beje, sūnus taip pat) buvo tikras introvertas. Per buvimą kartu ir po to sekusius išbandymus aš buvau pamiršusi, koks svarbus man yra bendravimas“, – mintimis dalijosi Daiva.
Supratau, kad ne man vienai teko išbandymas būti vieniša mama, nesu tokia viena.
Po tėvystės kursų ir psichologo konsultacijų, ji prisijungė prie „Šeimos klubo“, kuriame renkasi ir bendrauja įvairios Marijampolės krašto moterys, patyrusios likimo išbandymus ir viena kitą motyvuojančios gyventi taip, kaip norisi.
„Labai norėjau suprasti save, nutarti, ką noriu gyvenime veikti. Susigrąžinusi pasitikėjimą savimi apsisprendžiau, kad noriu dirbti gerai apmokamą, vadovaujantį darbą ten, kur mane vertina ir jaučiuosi laiminga, įsigyti namus, naują automobilį – gyventi oriai. Pamažu tai ir vyksta: dirbu vienoje tarptautinėje įmonėje, kuri vysto veiklą Marijampolėje. Tai didžiulis pokytis po siuvyklos, kurioje nykau su kiekviena diena“, – sakė Daiva.
Mokymai padėjo ir geriau suprasti savo bei sūnaus, kuriam dabar jau 14 metų, santykius. Daiva neslėpė: kurį laiką ji tikėjo, kad į vaiko gyvenimą sugrįš tėtis. Juolab kad jautė – sūnui tėčio labai reikia. Tačiau šiuo metu džiaugiasi, jog atrado savo unikalų santykį su vienturčiu vaiku.
„Pagaliau kartu keliaujame. Žinoma, jam ne visada įdomu – prieš kelionę jis išsiklausinėja, ką veiksime, kur būsime, o tada nusprendžia, nori keliauti ar ne“, – kalbėjo paauglio mama.
Daiva dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamame projekte „Kompleksinių paslaugų šeimai plėtra Marijampolės savivaldybėje“. Projektą įgyvendina Marijampolės savivaldybės administracija kartu su Marijampolės socialinės pagalbos centru bei Vilkaviškio vyskupijos „Caritu“.
„Žingsniai“ – Europos socialinio fondo agentūros (ESFA) projektų sėkmės istorijų̨ konkursas. Rubrikoje pateikiame ekspertų komisijos atrinktas istorijas apie tai, kaip projektai pakeitė konkrečių žmonių gyvenimus. Liepos antroje pusėje, paskelbę visas 20 istorijų, pakviesime portale 15min balsuoti ir išrinkti 5 savo mėgstamiausias.
