Sąsajos tarp tinkamos gyvūnų mitybos ir sveikatos
Progų aktyviai papramogauti lauke numylėtam šuniui jis sugeba sukurti kasdien po dvi. Ir tada jau jokia nuodėmė duoti papildomai maisto, nepaisant suaugusiam dobermanui nustatytos kasdienės 400 gramų pašaro normos. „Po sporto šuo turi labai gerą apetitą“, – smagiai konstatuoja M. Sėjūnas. Ir čia pat prideda, kad maistas šuniui neturi būti prievolė – jei jis mažai juda, gali iš viso neėsti: baltymų ir angliavandenių keturkojis turi gauti pagal krūvį, rašoma „Kormotech“ pranešime žiniasklaidai.
Argas sveria 39 kilogramus, ir šeimininkas kartais garsiai pasiskundžia, kad jam trūksta vieno kilogramo iki veislei būdingo svorio. Bet Argas sveikas, kailis blizga, jis laimingas, laksto kaip raketa – ko dar norėti?
Aktorius, televizijos laidų vedėjas ir prodiuseris, Visuomenės informacinio saugumo agentūros vadovas, daug metų socialiniuose tinkluose besidalijantis ir savo, pasišventusio šunų šeimininko patirtimis, pripažįsta – laisvę nebijoti manipuliacijų ne tik ėdalo kiekiu, bet ir jo rūšimis sukūrė universitete įgytos žinios. Ir papildomai – nepaprastas atidumas stebint Argo kailį, odą ir tiesiog savijautą.
„Šuo ar katė, skirtingai nei vaikas, nepasakys, ko nori ar kaip jaučiasi. Ir kompetentingi veterinarai ne kiekvieną kartą pasitaikys. Todėl reikia stengtis, kad tos rimtos pagalbos neprireiktų“, – sako M. Sėjūnas.
Paprašytas jis mielai sprendžia ir bendraminčių užduodamus rebusus apie šunų sveikatą. Tariasi su savo studijų LSMU dėstytojais, skaito, gilinasi ir po to plačiai pasakoja savo atradimus, kitus įspėdamas, kad, pavyzdžiui, nuplikti šuo gali nuo vitamino A pertekliaus – jei kasdien suės pusę kilogramo morkų, o paraudęs kailis gali reikšti, kad jūsų lepinamam augintiniui nebereikėtų duoti jautienos kumpio.
Anot M. Sėjūno, augintinio amžiaus grupė ir svoris – tikrai ne viskas, į ką svarbu atsižvelgti renkant ėdalą. Ir konkrečios veislės gyvūno atvaizdas ant ėdalo pakuotės – tik pirmoji nuoroda renkantis produktą.
„Mokslai universitete išmokė naudotis formule – įvertinti amžių, svorį, krūvį, veislę, ir jau pagal visa tai parinkti ėdalą su reikiamu kiekiu baltymų, angliavandenių, mikroelementų ir t.t. Tikrai ne kiekvienas tą geba, tad reikia bent jau atidžiai skaityti, kas parašyta ant ėdalo pakuotės ir prisiminti – tik laboratorijose patikrintas produktas turi visas reikiamas maistingas medžiagas, mikroelementus, mineralus, vitaminus“, – sako M. Sėjūnas.
Šuo ar katė, skirtingai nei vaikas, nepasakys, ko nori ar kaip jaučiasi.
Jis pritaria veterinarijos gydytojos, gyvūnų ėdalo gamintojos „Kormotech“ Tyrimų ir produktų vystymo skyriaus inovacijų technologės Jogailės Stonienės pastabai – posakis „maistas kaip vaistas“ tinka kalbant ne tik apie žmonių mitybą. „Šunų veislių yra per 350, kačių – apie 70, ir yra daugybė mokslinių straipsnių apie atskiroms veislėms būdingas ligas, sutrikimus.
Vienų jautresni sąnariai, kiti dažniau serga inkstų, širdies ar kitomis ligomis. Todėl galimybė rinktis ne tik mažyliams, suaugusiems ir senjorams skirtą, bet ir tam tikrai veislei subalansuotą sertifikuotą ėdalą, yra mažų mažiausiai profilaktika, nes padeda sumažinti tam tikrai veislei būdingų ligų riziką“, – sako J. Stonienė.
Dobermanai irgi turi savo silpnąją sveikatos pusę – polinkį sirgti dilatacine kardiomiopatija, liga, sukeliančia širdies nepakankamumą. M. Sėjūnas, neseniai perskaitęs JAV mokslininkų tyrimą, kad dėl to gali būti kalta ne tik genetika, bet ir tam tikras, daugiausia begrūdis, ėdalas, įsidėmėjo paminėtus pavadinimus, bet neskelbia jokių išvadų. Juokiasi, kad net labai domėdamasis, kaip užtikrinti šuniui visavertę mitybą, nesąs toks užtikrintas, kaip dažnai būna įvairių socialinių tinklų grupių nariai.
„Augintinių savininkai visada viską žino ir mėgsta kategoriškai susakyti. O štai mano profesoriai universitete taip gerai nežino. Tiesiog kelia klausimus ir pripažįsta, kad vienareikšmių atsakymų net ir dėl begrūdės mitybos nėra. Nustatyti racioną yra sudėtingas dalykas. Idealiu atveju reikėtų ir kraujo tyrimą daryti, ir sezoniškumą įvertinti – sudėtinga viskas“, – pripažįsta M. Sėjūnas.
Nėra pakankamai duomenų apie vegetarišką augintinių mitybą ir jų sukeliamą poveikį organizmui.
J. Stonienė antrina – yra įvairių nuomonių, ar šunys ir katės gali apsieiti be mėsos: „Nėra pakankamai duomenų apie vegetarišką augintinių mitybą ir jų sukeliamą poveikį organizmui, tačiau pripažįstama, kad ir šunys, ir katės yra mėsėdžiai: jų virškinimo traktas yra palyginti trumpas ir jiems reikalingi greitai įsisavinami baltymai, būtent tokie, kurie yra gyvūninės kilmės“.
Augintiniams svarbus ir ėdalo skonis
Anot veterinarijos gydytojos, požiūris į augintinių mitybą į gera keičiasi ne tik Lietuvoje. Tai priklauso nuo švietimo gyvūnų priežiūros, šėrimo klausimais, taip pat ir ekonominės aplinkos. Yra žmonių, kurie galbūt renkasi garsų prekės ženklą ar tiesiog brangiausią ėdalą, kuris nebūtinai gali patikti augintiniui. Dažniausiai gyvūnų laikytojai pradeda nuo to, jog susiskaičiuoja, kiek lėšų gali skirti augintinio mitybai.
„Abiem atvejais yra labai svarbu atidžiai skaityti etiketes, įsitikinti, kad renkamės visavertį ėdalą, sertifikuotą produkciją – tai reiškia, kad ėdalas pagamintas pagal FEDIAF, AAFCO ar NFC taikomus mitybos standartus.
Pavyzdžiui, ekonominės klasės ėdalas taip pat gali užtikrinti visavertę mitybą, tik jo sudėtyje bus daugiau augalinės kilmės žaliavų. Renkantis sertifikuotą Premium ar Super premium ėdalą bus daugiau gyvūninės kilmės produktų, nišinių baltymų šaltinių (antiena, ėriena, žvėriena, krevetės ir pan.), produktas pasižymės geresnėmis skonio savybėmis. Tokie ėdalai savo sudėtyje taip pat turės ir funkcinių ingredientų, kurie palaikys organų, sąnarių ar kailio funkcijas, juose bus ir natūralių antioksidantų.
Minėti komponentai deklaruojami ant pakuotės tik tuomet jei jų kiekis yra pakankamas, o jų duodami rezultatai įvertinti moksliniais tyrimais. Tendencijos naminių gyvūnų ėdalo rinkoje yra humanizacija – kuo daugiau natūralesnių ingredientų, šviežios mėsos, ekologiškų žaliavų ir pan.
Netinkamos mitybos ženklai
Apie netinkamą ėdalą pirmiausia signalizuoja išsiderinęs žarnynas ir alergijos, neretai pasireiškiančios ir išbėrimu. M. Sėjūnas prisimena ir pats kartą padauginęs Argo racione vištienos – dobermanui ji sukėlė alergiją, organizmas sureagavo į baltymus kaip į priešą: „Nesureagavau ir į signalą – spuogelius, pagalvojau, kad jį sukando uodai“.
Bet gali būti ir blogesnių pasekmių nei lengvai suvaldoma alergija. Pavyzdžiui, kai lyg ir puikiai mėsą toleruojantis šuo galiausiai pasirodo kenčiantis nuo klubo sąnarių displazijos“, – pasakoja M. Sėjūnas. Pats kartais pasidalijantis su Argu „žmonių“ dešrele ar panašiais skanumynais tam, kad šis jaustų bendrystę su savo šeimininkais, Mindaugas už tolerancijos brūkšnio palieka kepenėles, kurios ne tik tukina šunis, bet ir tikrai kenkia sveikatai.
Argui augant, būsimasis LSMU gyvūno ir žmogaus sąveikos studijų bakalauras nerimo dėl šuns mitybos turėjo daugiau nei šiandien. „Tuomet su kolege veterinare sutarėm, kad kol jis užaugs – kol suaugs kaulai, laikysimės sauso maisto dietos. Nei papildų, nei žalios mėsos – kad nebūtų per daug kažkokių medžiagų. Persistengimas duodant ko nors daugiau, „kad būtų geriau“, dažnai sukuria didelių bėdų“, – rodo pastaraisiais metais Mindaugo įgyta patirtis.
Veterinarijos gydytoja pritaria – net ir tie augintiniai, kurių organizmas, atrodo, galėtų suvirškinti bet kokį maistą, vieną kartą gali sustreikuoti, tad neturint specialių žinių verčiau neeksperimentuoti. „Verčiau rinktis specialistų subalansuotą ėdalą (sausą ar šlapią), kuris bus visavertis ir atitiks gyvūno rūšį bei veislę.
Jei, neturėdami žinių, duosime įvairių maisto produktų, skanėstų, žalios mėsos ar kt. papildomai, galime sutrikdyti jo racioną, galimai ir sveikatą. Rinkoje yra labai daug įvairių produktų augintiniams, taip pat ir skanėstų, kurie naudojami sprendžiant įvairias problemas (treniruotėms, siekiant išvengti žalingų įpročių, paskatinimui ir kt.). Prieš duodant skanėstus svarbu atsižvelgti į sudėtį, ar nėra alergenų, taip pat turėti omenyje, kad jie negali viršyti 10-20 proc. dienos šėrimo normos“, – pataria J. Stonienė.
Sutrikęs šuns virškinimas ne visada susijęs su netinkama mityba. „Viduriavimas gali būti ir reakcija į stresą – kortizolis „užriša“ virškinimą. Gyvūnai tampomi pas veterinarą, šie kaišioja skaniukus, ieško tinkamo maisto, ir vis nėra rezultato. O realybė yra ta, kad jis gyvena ujamas, psichologinio diskomforto sąlygomis. Ir tada kokį maistą beduotum, bus tas pats rezultatas, – sako M. Sėjūnas, rašęs ir kursinį darbą apie tai, kad ilgalaikis stresas šunį gali tiesiog numarinti – jam gali pradėti formuotis augliai ir kita. – Šuo kaip ir žmogus – jį labai veikia hormonai: jei jaučia džiaugsmą ir meilę – virškinimas gerėja, jei stresą, jei gaminasi kortizolis ir adrenalinas – blogėja“.
Daugėjant alergijų verta pagalvoti apie rizikas
J. Stonienė atkreipia dėmesį į kitą aspektą – alergiškų gyvūnų jau yra nemažai, ir ateityje jų, tikėtina, dar daugės. Visų pirma svarbu suprasti, jog alergija maistui ir maisto netoleravimas yra du skirtingi dalykai. Alergija maistui – tai imuninės sistemos sutrikimas su individualia reakcija į alergeną maiste, o maisto netoleravimas susijęs su virškinimo fermentų trūkumu.
Vis dėlto ji neragina keliauti pas veterinarus vos pastebėjus sutrikusį virškinimą. Vertėtų taikyti eliminavimo testą pakeičiant ėdalą. „Tik nereikėtų keisti jo vienu kartu – čia svarbu taikyti septynių dienų taisyklę, pradedant nuo 10–15 proc. naujo ėdalo, pakeičiant jį įprastu, ir taip kasdien didinant jo dalį, be to, stengtis keisti į tokį, kuriame nėra anksčiau buvusių ingredientų (pvz., jei ėdalo sudėtyje buvo vištiena, keisti į ėrieną, arba, jeigu buvo kviečių, keisti į begrūdį ir pan.).
Jei rezultato nebus matyti, vertėtų kreiptis į veterinarijos gydytojus, kurie parinks reikalingus tyrimus. Bet žinoma – jei abejojate dėl ėdalo keitimo ar nesate tikras – visuomet kreipkitės į savo veterinarijos gydytoją konsultacijai“, – sako J. Stonienė.
