Paramos vaikams centro socialinių emocinių įgūdžių programos „Antras žingsnis“ vadovė, psichologė Ieva Dulinskaitė sako, kad suaugusieji turėtų būti šalia, atidžiai stebėti vaikų elgesį ir parodyti kryptį, kaip elgtis kilus konfliktui.
„Tinkamai spręsti konfliktus vaikai mokosi iš suaugusiųjų, todėl labai svarbu, kaip tėvai ir mokytojai reaguoja, kai susipyksta broliai sesės, kiemo ar darželio draugai. Ikimokyklinukai turi išmokti ne tik draugauti, susitarti, bet ir tinkamų būdų rodyti savo jausmams, atidėti impulsyvius veiksmus ir kitų socialinių emocinių įgūdžių“, – pabrėžia psichologė.
Pasak I.Dulinskaitės, vos kilus konfliktui tarp vaikų, suaugusiems reikėtų neskubėti ir pirmiausia stebėti, ar jiems pavyksta išspręsti situaciją patiems. Kai problema nėra didelė, labai dažnai vaikai patys randa kūrybiškų sprendimo būdų. Tačiau jeigu konfliktas įsisiautėja, kol vaikai dar neturi reikalingų įgūdžių, reikėtų įsiterpti ir mokyti juos, kaip išsakyti savo norus ir jausmus, atsižvelgti į kito situaciją, rasti abiems tinkamą sprendimą.
Svarbu mokyti suprasti jausmus ir ieškoti sprendimo
Kai reikia padėti spręsti konfliktą, suaugusiems labai svarbu elgtis ir kalbėti ramiai. Tėvų ar mokytojų susitvardymas, ramus nusiteikimas ir reagavimas, moko to paties ir vaikus. Taip pat labai svarbu nedaryti skubotų išvadų, nepradėti kaltinti ar moralizuoti.
„Pradžioje geriausia įvardinti, ką išgirdote ar pamatėte ir tuomet leisti pasisakyti po vieną. Pavyzdžiui: „Girdžiu riksmus, kas nutiko?“, – pataria Paramos vaikams cento psichologė. – Abiems konflikto pusėms papasakojus situaciją iš savo perspektyvos, svarbu parodyti, kad visi buvo išgirsti. Pavyzdžiui: „Sesė užmynė tavo statomą pilį ir dėl to tu labai supykai“, „Supykęs brolis tave pastūmė, dėl to tu labai nuliūdai“.
Atslūgus konflikto įkarščiui, vyresnius vaikus reikėtų mokyti suprasti vienas kito jausmus ir ieškoti galimų sprendimo būdų. Galima paklausti: „Kaip manai, kaip jautėsi brolis, kai užmynei jo pilį?, „Kaip manai, kaip jautėsi sesė, kai ją pastūmei?“. Tai padeda kiekvienam vaikui jaustis išgirstam, suprasti, kad abiejų veiksmai privedė prie esamos situacijos, o išgirdus kito pusę, stiprėja empatijos jausmas.
Tada vertėtų vaikų klausti, ką kiekvienas galėjo padaryti kitaip, kad konfliktas nebūtų kilęs. O paskui paprašyti, kad išvardintų sprendimo būdus, kurie padės susitarti ateityje. Ir pasiūlyti išbandyti tą, kuris atrodo saugiausias bei padės visiems jaustis gerai.
Ko nedaryti suaugusiems?
Norint, kad vaikai mokytųsi tinkamo konfliktų sprendimo, atpažinti ir įvardinti jausmus, labai svarbu konfliktinėje situacijoje suaugusiems neprimesti savo sprendimo ir nestoti į vieno iš vaikų pusę.
„Primesdami vaikams savo sprendimą, mes vaikų nieko nemokome, jie praranda galimybę bandyti išsakyti savo jausmus, poreikius, įsigilinti į kito poziciją. O tėvų ar mokytojų buvimas kurioje nors vienoje pusėje gali turėti neigiamos įtakos vaikų santykiams ir požiūriui vienas į kitą, sustiprinti konkurenciją, norą keršyti, pamokyti brolį, sesę ar darželio draugą“, – atkreipia dėmesį I.Dulinskaitė.
Ir priduria – nereikėtų vaikų versti iš karto po konflikto vienas kito atsiprašyti. Dažnai jiems reikia laiko, kad nurimtų jausmai ir jie galėtų apmąstyti situaciją. Atsiprašymas bus tikresnis ir nuoširdesnis, jei bus išsakomas ne verčiant suaugusiems, mechaniškai, o pasakytas apgalvotai ir tuomet, kai pats vaikas jaučiasi pasiruošęs atsiprašyti.
