Psichologai teigia, kad kiekviena šeima turi savo auklėjimo sistemą, kuri priklauso nuo puoselėjamų vertybių, tradicijų, bendravimo tarp šeimos narių stiliaus. Vieniems tėvams atrodo, kad pareigos yra savaime suprantamos: trejų metų sulaukęs vaikas turi padėti lėkštę ir puodelį į plautuvę, aštuonerių išnešti šiukšles ir daryti kitus darbus.
Kiti gimdytojai mano, jog savo kambaryje vaikas privalo susitvarkyti, tačiau už kitus papildomus darbus, pavyzdžiui, pagalbą mamai svetainėje ar virtuvėje, jam reikia sumokėti, rašoma psychologies.ru.
Vertybių sistema
„Šeima – tai sistema ir vaikas joje turi savo vietą, – sako psichologė Irina Chomenko. – Žinoma, kad kiekvienas vaikas turi turėti pareigas ir teises. Ir jeigu jis deda daugiau pastangų, natūralu, kad tėvai gali ne tik padėkoti, bet ir paskatinti materialiai.“
Kita psichologė teigia, kad pinigai – tai vienas iš būdų išreikšti savo pasitenkinimą ir parodyti vaikui, kad vertiname jo užsispyrimą, įdėtas pastangas, nusiteikimą. Toks padėkos būdas tinka ir paaugliams, kurie atitolsta nuo tėvų ir tokia dėmesio forma gali padėti šeimai daugiau laiko praleisti drauge.
Ar mokėti vaikui už gerus pažymius? Psichologės šiuo atveju griežtos – taip neturėtų būti. „Už kiekvieno pažymio slypi istorija. Juk blogesnį galima gauti ne tik dėl to, kad vaikas nesimokė. Gal sirgo, nesuprato, blogai jautėsi ar jaudinosi. Taip ir aukščiausias įvertinimas – ne visada tai reiškia žinias, – kartais tik sėkmė, o gal net nusirašymas“, – pastebi Natalija Jevsikova. Jai pritaria ir I.Chomenko: „Vaikas mokosi ne dėl tėvų, o dėl savęs – tai turi suprasti abidvi pusės. Mes turime sukurti tinkamas sąlygas jo išsilavinimui, padėti, pagelbėti, tačiau neprisiimti atsakomybės už jo pasiekimus.“
Ilgas laukimas
Štai viena moteris skundžiasi, kad metų gale prižadėjo dešimties metų dukrą apdovanoti, jeigu muzikos mokytoja bus ja patenkinta. Tačiau dukra ir toliau išsisukinėja nuo pamokų.
Specialistė pastebi, kad vaikams išlaukti žadėtojo apdovanojimo, kuris bu kažkada, labai sunku, todėl siūlo naudoti visai kitą taktiką: „Verčiau jau susitarkite, kad jeigu dukra mokysis po 1,5 val. kasdien, tvarkysis ar darys kitus nesudėtingus darbus, tuomet galės eiti į savaitgalį su draugais į kiną.“
Svarbiausia nepersistengti ir suvokti – įdėtas darbas turi būti atitinkamai apdovanotas. Negalite vaikui už tai, kad susitvarkė kambarį, padovanoti brangiausią kompiuterį ar dviratį.
Pinigai negali tapti pagrindiniu tikslu
Nei tėvams, nei vaikams. Kartais viskas susipainioja ir tampa chaosu – vaikas išnaudoja tėvus, kad tik gautų pinigų, o tėvai duoda pinigų, kad nejaustų kaltės, norėdami daugiau laiko skirti sau ir pan. Tad šiuo atveju, pasak psichologės N.Jevsikovos, pinigai turi išlikti kažkuo ypatingu ir svarbiu, kad atitiktų vidinę vaiko jauseną – aš tai užsitarnavau! „Vaikas, jaučiantis tėvų meilę, palaikymą, rūpestį ir švelnumą, pinigus vertins tiesiog kaip dovaną“, – teigia specialistė.
Ar mokėti už namų ruošą? Namų ruoša atliekama visų ir visiems, daroma tam, kad šeima jaustųsi patogiai ir maloniai, todėl neturėtų būti apmokama. Tačiau kalbėtis apie namų darbų pasidalinimą ir pokyčius – būtina. Juk savo artimiesiems padedame ne dėl pinigų, o dėl to, kad mylime, norime, kad jie būtų laimingi.
Vyresniojo brolio dilema
Vyresnis vaikas (paauglys), saugantis sesę ar brolį ir gaunantis už tai pinigų, daugumai įprasta praktika. Tik ar tai nėra ydinga? Visų pirma, kaip sako psichologė Ana Fenko, paauglys įkinkomas į darbinius santykius – jis turi prižiūrėti savo brolį ar sesę kaip auklė ir prisiimti visą atsakomybę, o tai nėra paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Dingsta natūralus žaismingumas ir natūralus noras būti kartu su broliu ar sese.
Taip pat tokia „auklė“ gali pradėti žiūrėti į mažylį kaip į pinigų šaltinį. Todėl nereikėtų savo vaiko stumti į nepatogią ir dviprasmišką padėtį, kuri labiau pakenks santykiams, nei padės kurti darnų šeimos ryšį.