Apie tėvų viešinamas vaikų nuotraukas tokiuose socialiniuose tinkluose kaip „Facebook“, „Instagram“ kalbamės su Paramos vaikams centro psichologe Vaida Gabe.
– Kokia specialistų, taip pat ir jūsų – kaip psichologės, nuomonė apie tai, kad tėvai dalijasi savo vaikų nuotraukomis socialiniuose tinkluose, ar dera taip elgtis, ar reikėtų to vengti?
– Tai kiekvieno žmogaus asmeninis sprendimas, kuris priklauso nuo vertybių, šeimos susitarimų, buvimo visuomenėje būdo. Vieni žmonės yra atviresni, visuomeniški, linkę labiau save parodyti. Kiti – uždaresnio būdo, mažiau nori apie save kalbėti, vengia viešai rodyti asmeninio gyvenimo detales. Kiekvienas turime skirtingas ribas: kas vienam gali būti priimtina, kitam – ne.
Apie save mes galime rodyti, pasakoti, ką norime, bet apie kitą žmogų nederėtų to daryti.
Viešindami vaikų nuotraukas, dažniausiai tėvai nori parodyti, kaip stipriai džiaugiasi ir didžiuojasi savo atžalomis. Tad džiugiomis (švenčių, atostogų ir pan.) akimirkomis nori pasidalyti su kitais.
Vis dėlto vaikai yra atskiri žmonės ir jų ribos gali labai skirtis nuo tėvų. Sakykime, jei tėvai yra atviri ir bendraujantys, vaikai nebūtinai tokie yra ir į nuotraukų viešinimą gali labai jautriai sureaguoti. Tokiais atvejais pažeidžiamos kito žmogaus ribos. Apie save mes galime rodyti, pasakoti, ką norime, bet apie kitą žmogų nederėtų to daryti.
– Suaugusiųjų mes atsiklausiame, norėdami paviešinti vieną ar kitą nuotrauką, tačiau vaikams daugeliu atveju tų kriterijų net negalime taikyti, jei jie yra kūdikiai ar mažamečiai – jų nepasiteirausi. Tad kaip šioje vietoje – ar nepažeidžiami vaiko interesai?
– Dabar daug dėmesio skiriama vaikų saugumui internete. Paaugliams bandome paaiškinti, kokias nuotraukas tinka dėti, o kurių nereikėtų, sakome, kad nereikia viešinti asmeninės informacijos, kad internete vyksta ir patyčios, ir seksualinis priekabiavimas, ir t. t.
Tačiau apie visa tai gali būti labai sunku kalbėtis, o vaikams – laikytis saugumo taisyklių internete, jeigu patys tėvai viešindavo jų nuotraukas. Tokiais atvejais labai dažnai vaikai tėvams sako: „Jeigu tu taip darei, kodėl aš negaliu?“ Svarbu suprasti, kad mes savo elgesiu rodome pavyzdį vaikams.
Apie visa tai gali būti labai sunku kalbėtis, o vaikams – laikytis saugumo taisyklių internete, jeigu patys tėvai viešindavo jų nuotraukas.
Žinau mamų, kurios nededa savo mažų vaikų nuotraukų į internetą arba dalijasi tokiomis, kuriose nesimato veido ar kitaip negalima identifikuoti mažylio, motyvuodamos tuo, kad dar negali paklausti, ar vaikas sutinka. Žinoma, čia irgi turėtų būti įvertinamas vaiko amžius, kai jis jau galėtų suprasti, ko jo klausiama ir su kuo jis sutinka.
– Taip, vieni tėvai deda nuotraukas, kur vaikai puikiai matyti, kiti, kaip sakėte, kur veido nematyti, o treti išvis tokių nuotraukų nededa ir jiems tai atrodo nepriimtina. Ar atsižvelgiant į visą kontekstą čia galima kalbėti apie tokius dalykus kaip tėvų sąmoningumas, ar vis dėlto čia grįžtame į tai, ką jau minėjote, jog tai yra paties žmogaus jam priimtinas gyvenimo būdas, suvokimas?
– Tai lemia daug dalykų – asmenybinių, aplinkybinių, auklėjimo, tos pačios ribos, kurias minėjau, kiek žmonės supranta savo privatumą, kiek jiems tai svarbu, o gal jie yra vieši asmenys ir jiems svarbu viešinti visą savo šeimą ir gyvenimą.
Tad nereikėtų griežtai vertinti ir klijuoti etikečių. Jei mama renkasi viešinti nuotraukas, tikrai nereiškia, kad ji yra bloga mama. Galbūt ji turi labai aiškų savo motyvą, kodėl taip daro.
– Yra tekę girdėti pasakojimų, kad kartais žmonės sulaukia aplinkinių vadinamojo spaudimo, esą, negi tavo vaikas toks negražus, kad veidelio neparodai, ir tai tampa priežastimi, kodėl to vaiko nuotraukų atsiranda socialiniame tinkle. Kaip nepasiduoti tokiam aplinkos spaudimui?
– Kaip nepasiduodame kitiems dalykams, dėl kurių esame tikri, žinome, kodėl tai darome ar nedarome, taip ir čia svarbu turėti savo nuomonę. Pavyzdžiui, kas nors gali kritikuoti jūsų vaiko dienos režimą, bet jūs žinote, kodėl darote vienaip ar kitaip, ir kritikai nepasiduodate. Taip ir su viešinamomis nuotraukomis. Svarbiausia sau atsakyti – kodėl aš taip darau, ir neteks aiškintis kitiems.
O tokiems žmonėms, kurie spaudžia, nuotraukas galima parodyti privačiai ar, tarkime, seniai matytą draugę pasikviesti į svečius ir vaiką ar vaikus ji pamatys gyvai.
– Kokie galimi tokių vaikų nuotraukų viešinimo padariniai?
– Vėliau vaikui gali būti labai sunku paaiškinti, kodėl nesaugu viešinti asmenines nuotraukas internete, dalytis kita asmenine informacija.
Jeigu vaikui nepatinka nuotraukos, kurias socialiniuose tinkluose yra paviešinę tėvai, tai gali atsiliepti ir tarpusavio santykiams.
Dar vienas aspektas, kad mes nežinome, kas tas nuotraukas gali atrasti, kur ir kaip jas panaudoti.
– Gal galėtumėte įvardyti, kokių vaikų nuotraukų vis dėlto reikėtų neviešinti socialiniuose tinkluose, turiu minty, kad yra tėvų, kurie viešina ir galbūt visada tai darys, kokį patarimą turėtumėte jiems?
– Reikėtų vengti dėti nuogų, apsinuoginusių vaikų nuotraukas, įskaitant ir nuotraukas iš paplūdimių. Nes tai yra vaiko požiūrio į save formavimas, kad aš to nerodau, kūnas yra mano, tai yra privatu. Vaikus labai svarbu mokyti gerbti ir saugoti kūno ribas bei reikalauti iš kitų, kad ir jie jas gerbtų.
Tėvų rodomas pavyzdys, jų požiūris turi didelę įtaką vaikui, jo požiūriui į save, ir formuoja nuostatą, kas yra tinkama ir kas ne. Vėliau, kai paauglė dės nuotrauką iš paplūdimio, mes jai sakysime, kad tai yra nesaugu, taip nedaryk, nors ji jau būdama dvejų paplūdimy gulėjo ant pleduko ir ta nuotrauka yra socialiniuose tinkluose. Tad jai atrodys, kad čia nieko tokio. Svarbu, ką tėvai sako, bet dar svarbiau, ką jie daro.
– Prieš pokalbį su jumis kolegė kaip tik pasidalijo išgirstu pasakojimu moters, kuri sakėsi gavusi velnių nuo savo paauglių vaikų, kad socialiniame tinkle viešina jų nuotraukas.
– Šioje situacijoje mama turėtų sakyti: „Išgirdau tavo pastabą ir daugiau taip nedarysiu, nes suprantu, kad tai yra tavo privatus vaizdas.“ Tai, kas gražu man, nebūtinai taip pat atrodo ir vaikui. Mes, suaugusieji, taip pat nenorime, kad kas nors viešintų įvairiausias mūsų nuotraukas.
Svarbu su vaikais elgtis taip pat, kaip su suaugusiaisiais, nes jie – tokie pat žmonės, su savo nuomone, požiūriu, poreikiais.
