Galvoti apie netektis – prasminga
Mirtis yra sunki tema, o žmonėms apie sunkius dalykus galvoti nepatinka, LRT RADIJUI sako V.Klimaitė. Kaip teigia ji, sunku nuspręsti, kaip elgtis su žmogumi, patyrusiu netektį: „Apskritai sunku galvoti apie mirtį, tai įsivaizduoti. Viso pasaulio žmonėms sunku apie tai mąstyti. Norisi galvoti apie šviesesnius dalykus, tai natūralu. Juk gyvenimas – labiau apie gyvenimą, ne apie mirtį.“
J.Sasnauskas tvirtina, kad šiuolaikinis gyvenimas yra geresnis, gražesnis nei anksčiau, tai irgi turi įtakos mintims apie netektis. „Sunku sutikti su tuo, kad iš tavęs gali būti kažkas atimta, kad gali kažką prarasti, susirgti ir pan. Žinoma, prie to prisideda ir žiniasklaidoje matomas sveikatos, grožio kultas. Sukuriama iliuzija, kad jis gali būti tik toks“, – aiškina pašnekovas.
Pasak J.Sasnausko, netekčių yra įvairių: „Gali būti santykių netektys, taip pat pozicijų, turto, gerovės, sveikatos. Tai ne mažiau svarbus klausimas. Manoma, kad gydytojas visada gali išgydyti, bet atsiranda liga, kurios negalima išgydyti, su ja reikia susitaikyti. Tai irgi netektis.“
V.Klimaitė tvirtina, kad mąstyti apie netektis yra žmogiška ir prasminga. „Net vaikai tam tikru metu ima galvoti, kas yra mirtis, jie to klausia tėvų. Tačiau dažnai suaugusieji šiuos klausimus paverčia kone tabu. Vaikui sunku suprasti, kodėl negalima apie tai kalbėti. Žalinga ir tai, kad tėvai kuria istorijas ir nepasako vaikams tiesos. Pavyzdžiui, mirus močiutei, tėvai sako, kad ji tik išvyko. Tuomet vaikas laukia, kada ji atvyks. Tai apgaulė ir iliuzija“, – aiškina psichologė.
Gedulo programos nėra
J.Sasnauskas teigia, kad kartais gedulas užsitęsia: „Žinau istoriją, kai žmogus buvo beatsigaunantis po netekties, tačiau vis tiek nugalėjo didelis prisirišimas prie sielvarto, kapo, tų žvakučių ar gėlių. Tai visiškai atėmė viltį išeiti iš situacijos. Kartais žmogus, pats to nesuvokdamas, pats pasirenka sielvartą ir nieko čia nebegali padaryti.“
V.Klimaitė tvirtina, kad ritualai po artimojo mirties labai reikalingi. „Tai leidžia suvokti, kad įvyko netektis, leidžia su tuo išbūti. Po netekties svarbu nebūti vienam. Galima eiti ir išsiraudoti pas artimuosius, galima pas dvasininkus, psichologus. Kad ir kokia bebūtų pasirinkta aplinka, tai turi vykti. Nesvarbu ir tai, kokia ta rauda. Kas veikia, tas tinka“, – teigia pašnekovė.
J.Sasnauskas sako, kad nėra jokios gedulo programos, todėl reikia leisti sau reaguoti kuo natūraliau: „Visi su tuo susiduria, nereikia nusisukti. Visos religijos pabrėžia laikinumą ir kartoja tą tiesą. Pradėdami bet kokius santykius suprantame, kad jie baigsis. Kiekviena meilė ir draugystė Žemėje baigiasi arba iširimu, arba mirtimi. Nepaisant to, santykiais džiaugiamasi tiek, kiek įmanoma jais džiaugtis. Laikinumas ir trapumas netrukdo įvertinti pasaulio grožio ir visų teigiamų dalykų.“
Mirtis yra sunki tema, o žmonėms apie sunkius dalykus galvoti nepatinka.
Normalu jausti ir skausmą, ir palengvėjimą
Paklausta, ar skiriasi gedulas po artimojo savižudybės nuo gedulo po kitokios mirties, V.Klimaitė sako, kad yra keli aspektai. „Po artimojo savižudybės žmogų kankina labai įvairūs jausmai. Žmogus gali jausti ir didelį skausmą, kančią, kad neteko artimo, bet kartu gali jausti ir palengvėjimą. Juk galbūt nusižudęs žmogus labai kentėjo, sirgo, gal buvo nuo ko nors priklausomas. Pasibaigusi artimojo kančia ir gali sukelti tą palengvėjimą“, – teigia pašnekovė.
Anot V.Klimaitės, palengvėjimas po artimojo mirties – tarsi nelegalus jausmas: „Sakoma, kaip galima jausti palengvėjimą ar pyktį dėl to, kad mirė artimas. Tačiau tokie jausmai aplanko ir jie yra natūralūs. Toks jausmų ambivalentiškumas dažniausiais ir būdingas žmonėms, gedintiems dėl artimojo savižudybės.“
J.Sasnauskas, paklaustas, kaip tėvams ištverti vaikų netektį, tikina, kad teoriškai nėra jokio atsakymo. „Tačiau patarčiau dėkoti už tuos metus, kai teko būti drauge, ar tai buvo 10, ar daugiau metų. Kartais santykiai su žmogumi trunka vos metus ir jis pasitraukia. Galima dėl to keikti ir gyvenimą, ir tą žmogų, ir mirtį. Bet galima ir dėkoti už laiką, kuris buvo“, – teigia pašnekovas.
