Rasti laiko pokalbiui 8 vaikų mamai Ramunei nėra taip lengva. Ir ne todėl, kad vaikai maži ir reikalautų daug mamos dėmesio. Su mama gimtuosiuose namuose šiuo metu likę tik 3, kurie dar mokosi mokykloje, kiti jau pakėlę sparnus į gyvenimą ir, kaip dažnai būna, į Angliją.
Paskambinus pirmąjį kartą Ramunės balsą užgožia vėjas, nes ji miške sodina eglaites. Kitą kartą sako, jog negali kalbėti, nes šiuo metu renka akmenis laukuose, na o trečiąjį ragelyje girdėti tik garsus traktoriaus ūžimas.
Ramunė sako, jog pavasaris toks metas, kai mažame jų kaime Joniškio rajone galima rasti darbo, nes žiemą jo nebūna visiškai. Šitą laiką moteris išnaudoja su kaupu ir imasi visko, kad tik prisidurtų prie labai kuklių savo šeimos pajamų.
Tragiškai neteko mamos
Ramia ir laiminga vaikyste pasimėgauti Ramunė, deja, neturėjo galimybės. Savo tėčio mergaitė net neprisimena, jis mirė, kai ji buvo dar visai mažutė. Prisiminimai apie mamą blankūs, bet labai šilti. Atminty likę vakarai, kai kartu su kitais broliais ir seserimis bėgdavo jos pasitikti grįžtančios iš darbo, kaip visi pakibdavo ant rankų ir kaklo.
Ramunė gimė ir augo gausioje septynių vaikų šeimoje, labai anksti likę be tėčio, vaikai greitai neteko ir mamos. Moteris prisimena, jog tą dieną sirgo, gulėjo namuose, todėl mamos laukimas ir ilgesys buvo dar stipresni nei visada. Tačiau įprastu laiku mama negrįžo. Pasigedę moters jos ieškoti ėmėsi vyresni vaikai ir kaimynai.
Dar ir dabar kalbant apie tai Ramunės balse girdisi ašaros. Po paieškų sudarkytą mamos kūną žmonės rado paslėptą miške po lapais. Ją nužudė to paties kolūkio darbininkas, vairavęs traktorių. Ir nors žudikas buvo nuteistas, tai niekaip nepalengvino skausmo, tekusio našlaičiais likusiems vaikams. Po tragedijos visus 7 savo anūkus auginti ėmėsi močiutė, mamos mama.
Dar nesulaukusi pilnametystės, būdama septyniolikos, Ramunė neteko ir jos. Tuomet moteris jau mokėsi profesinėje mokykloje ir draugavo su būsimu savo vyru, į jo namus ir persikėlė ieškodama prieglobsčio.
Gyvenimas gausioje šeimoje
Paklausta, ar gražus buvo jųdviejų su vyru gyvenimas, Ramunė nedaugžodžiauja.„Buvo visko: ir labai gražių, ir visai prastų dienų“, – sako ji. Ir prisipažįsta, kad į tą „viską“ įeina ir smurto atvejai, kai vyras pakeldavo ranką.
„Dabar jam nebejaučiu jokių nuoskaudų ar pykčio. Esu tik labai dėkinga už mūsų vaikus, kurie visi yra tokie geri“, – sako moteris.
Nuo dienos, kai sužinojo diagnozę, vyras pagyveno vos aštuonis mėnesius. Jį sugraužė tiesiog akyse.
Auginti 8 vaikus, kurių vyriausiam šiuo metu 29, o jauniausiai dar tik 13, nėra ir niekada nebuvo lengva. „Aš pati esu našlaitė, mano vyras savo tėvų irgi neteko anksti. Mūsų vaikai neturėjo nei vienos močiutės ar senelio, visai nebuvo kas padeda. Kapstėmės dviese kaip sugebėjom“, – gyvenimą apibūdina moteris.
„Taip, tikrai buvo labai sunku, bet aš nieko nekeisčiau ir nesigailiu nei dėl vieno savo vaiko“, – sako paklausta, kaip pavyko užauginti ir išauklėti aštuonis vaikus.
Prieš beveik septynerius metus vyrui buvo diagnozuotas plaučių vėžys. „Labai baisi liga, buvo be galo sunku“, – apie tą laiką dabar pasakoja Ramunė. Nuo dienos, kai sužinojo diagnozę, vyras pagyveno vos aštuonis mėnesius. „Jį sugraužė tiesiog akyse, žmogus nyko dienom“, – prisimena ir ilgam nutyla paklausta, kaip pavyko visa tai ištverti.
Vaikai gyvenimą kuria Anglijoje
Paklausus kiek jos vaikų išvažiavę Ramunė atsako, jog „visi, kurie negyvena su manimi“. Moteris pasakoja, jog visi ten apsistoję viename mieste ir laikosi kartu.
„Jie vienas per kitą ten ir darbus, ir kur gyvent susirado“, – pasakoja ji. Gyvenimo svetur rožinėmis spalvomis moteris nepiešia. Sako, jog visi jos vaikai dirba labai sunkiai, tačiau pragyvena.
„Ką jie veiktų čia, kaime? Čia nėra jokio darbo nei galimybės užsidirbti, tiek daug žmonių, kurie liko, tiesiog prasigėrė“, – pasakoja ir džiaugiasi, jog nors ir nelengvai dirbdami, jos vaikai išlaiko save ir nė vienas nepasuko klystkeliais.
Aplankyti mamos ir jaunesnių brolių bei sesers jie sugrįžta bent pora kartų per metus. Ramunė pasakoja, jog vyresnieji labai padeda mažiesiems: nuperka drabužių, reikalingų daiktų, padeda susiruošti mokyklai.
Štai praėjusiais metais visi susidėjo ir sumokėjo už jauniausiam broliui taip reikalingas kabes. Berniukas jas nešioja jau pusę metų ir nešios dar tiek pat ar ilgiau. Be kitų vaikų pagalbos toks gydymas Ramunei būtų neįkandamas.
Iniciatyva „Sugrąžintos šypsenos“
Moteris neslepia, jog jos pačios dantų būklė tragiška. „Su kiekvienu nėštumu iškrisdavo bent keli“, – pasakoja. Dabar, būdama 49 metų amžiaus, ji beveik nebeturi nuosavų dantų. „Visą gyvenimą labai bijojau odontologų, nėjau gydytis, bet dabar jau taip blogai, kad net baimės nebejaučiu“, – sako paklausta, kada paskutinį kartą buvo pas dantų gydytoją.
Lietuvos odontologų labdaros ir paramos fondo anketą Ramunė užpildė dar žiemą ir pagaliau atėjo laikas, kai ji sulauks pagalbos.
Ramunė – viena iš daugelio Lietuvos moterų, dėl nėštumų, žindymo, smurto ar nepritekliaus netekusi sveikų dantų ir galimybės drąsiai šypsotis. Padėti šioms moterims šiuo metu yra Lietuvos odontologų labdaros ir paramos fondo prioritetas.
Fondas visoje Lietuvoje vienija gydytojus, norinčius neatlygintinai prisidėti prie pagalbos sunkumus patiriantiems žmonėms. Nors visas gydytojų darbas yra nemokamas, nemažą pagalbos kaštų dalį sudaro reikalingų medžiagų, priemonių ir vaistų kaina.
Į prašymą skirti lėšų pagalbai atsiliepė vienas didžiausių vaistinių tinklų Lietuvoje „Eurovaistinė“ ir lietuviško burnos priežiūros priemonių prekės ženklo „Ecodenta“ gamintojai „BIOK laboratorija“. Jų ir fondo bendros iniciatyvos „Sugrąžintos šypsenos“ dėka Ramunė jau netrukus galės valgyti be skausmo ir šypsotis drąsiai!
Visus, norinčius, kad Lietuvoje būtų daugiau besišypsančių moterų, Lietuvos odontologų labdaros ir paramos fondas nuoširdžiai kviečia prisidėti prie iniciatyvos ir įsigyti „Ecodenta“ burnos priežiūros priemonių „Eurovaistinė“ tinklo vaistinėse. 32 centai nuo kiekvienos parduotos prekės bus skirti grąžinti šypsenas Lietuvos moterims.