Eglė pasakojo, kad ši, kaip ir pirmoji, itin didelio populiarumo sulaukusi knyga „Gyveno kartą mamytė“, gimė dėka vieno paskui kitą į pasaulį atkeliavusio jos vaiko. Augindama savo sūnus ir dukras, įvairias mintis, įžvalgas, patirtis, mama sudėjo į dvi pasakų knygas suaugusiems.
Užmigdžiusi vaikus, Eglė tyloje užrašydavo per dieną galvoje sugulusias mintis. Ne iš karto drįso jautrius tekstus kam nors rodyti. Iš pradžių pasidalijo su mažylius auginančiomis draugėmis, šios – su kitomis mamomis. Galiausiai, pasakos pradėjo savarankišką gyvenimą.
„Kai kaimynystėje gyvenantis žurnalistas Rytis Zemkauskas su manim pasidalijo mano pačios iš kažkur jį pasiekusia pasaka ir primygtinai liepė perskaityti, taip jam patikusi, supratau, kad laikas jas sudėti į knygą“, – taip pirmosios knygos gimimą prisiminė autorė.
Antroji knyga pasirodė po ilgos pertraukos. Ją sudaro trys pasakos, visoms parinktas moto iš Psalmių knygos. „Kodėl pasakos? Pasakos ragina neprarasti drąsos ir pilkoje kasdienybėje įžvelgti šviesą, moko matyti stebuklus“, – kalbėjo pasakas suaugusiam žmogui kurianti, bet neužmirštanti pabrėžti jų svarbą vaikui, Eglė.
Visiems aštuoniems savo vaikams rašytoja skaitė tik tradicines, lietuvių liaudies pasakas. Moteris įsitikinusi, kad būtent senosios pasakos yra teisingos vertybių sistemos šaltinis: „tarsi stuburą vaikui suformuoja ir viską į savo vietas sustato, parodo, kad gyvenime gėris ir blogis yra šalia, o dėl gėrio visada reikia pakovoti“.
Eglė pasidalijo savo ieškojimais, jos ir vyro santykius bei visą šeimą pakeitusiu atsivertimu. Kūrybinga mama atvėrė savo patirtis auginant gausią šeimą, svarbų santykį su kiekvienu vaiku, požiūrį į kylančius sunkumus, ne kartą akcentavo vyro ir tėvo reikšmę. Moters atvirumas ir kitus paskatino atsiverti, išsikalbėti.
