Šeimos verslo istoriją atskleidė Redvita – ji papasakojo apie pirmuosius žingsnelius, smagaus pavadinimo atsiradimą, pamokančius iššūkius ir mugėse padedantį mažametį sūnų.
Ši verslo istorija tapo 15min.lt projekto „Versli šeima“ dalimi. Daugiausia skaitytojų balsų surinkusias penkias įmones vertins ir mylimiausią šeimos verslą išrinks komisija, kurioje dalyvaus ir projekto partneriai „Factris“ bei „LKU kreditų unijų grupė“.
– Jūsų istoriją pirmą kartą išgirdome pavasarį. Neslėpsiu, ji tikrai labai įkvepianti. Smagu tai, kad pas mus grįžote dar kartą – tapote projekto „Versi šeima“ kandidatais. Todėl ir vėl nusikelkime į praeitį. Kokia buvo jūsų verslo pradžia?
– Gyvenome emigracijoje, o tiksliau, Norvegijoje. Prieš dvejus metus grįžome į Lietuvą, apsigyvenome Utenos rajone, šalia ežero esančioje kaimo sodyboje. Bandėme sugalvoti, ką galėtume nuveikti, kad vienu metu dirbtume savo kieme, praleistume pakankamai laiko kartu ir nedirbtume samdomo darbo. Pabandėme vieną, kitą variantą, bet pigiai savo laiko nenorėjome parduoti, todėl nusprendėme, kad tiesiog pabandysime daryti verslą iš to, kas po ranka.
O po ranka buvo mano mėgstamas uogavimas, žolelių rinkimas. Kaip tik tada prisiminiau, kad Norvegijoje ragavau liofilizuotų vaisių ir jie man labai patiko. Norėjosi žmonėms pasiūlyti skanių, sveikų produktų. Tai mane sužavėjo. Pagalvojau, kodėl gi aš pati negalėčiau to padaryti? Taip ir nėrėme į šį verslą. Nors tai atrodė kaip spontaniška idėja, ji iš tiesų buvo ilgai brandinta. Mūsų sodyba taip pat gamtos apsuptyje, todėl panašu, kad ir pati aplinka paskatino pabandyti (šypteli).
– Žengėte itin drąsų žingsnį – pradėjote verslą nuo nulio. Ar buvo abejonių?
– Buvo daug baimės, ašarų. Daug ko nežinojau, viskas atrodė nauja. Nuolat supo mintys, kad nieko nesuprantu. Svarbu, kad kartu buvo šeima. Pajutusi stiprų palaikymą, supratau, kad viskas įmanoma.
Manau, kad tai, su kuo susidūriau, buvo neišvengiama. Man daug kas neišėjo, nepasisekė. Dabar pasižiūrėjus atgal pagalvoju, kad gal man kas nors ir pavyko. Vėliau tapo aišku, kad domėjimasis, palaikymas ir didžiulis noras gali daug ką pakeisti.
– Su kokiais iššūkiais teko susidurti?
– Dažnai galvodavau, kad darau ne taip, kaip reikia. Dėl to apimdavo neviltis. Kiekvieną kartą reikėjo išgyventi savo nesėkmes ir nežinojimą. Buvo ir tokių uogų, kurios mane tiesiog varė į neviltį. Bandžiau skambinti kitoms įmonėms Lietuvoje, klausti, kaip ir ką daryti, bet niekas man nieko nepasakydavo. Supratau, kad nereikia dairytis aplinkui, o tiesiog daryti pagal savo receptą. Ir nors būna dienų, kai savimi nusivili, bet bent būni originalus, nes atrandi savo kelią.
Aišku, yra ir kita medalio pusė – reikia išmokti naudotis technologijomis. Niekas jomis naudotis nemokė, todėl tai reikėjo padaryti patiems. Bet daug skaitėme, domėjomės. Po truputį atradome naujų dalykų. Supratome, kas išeina ir kas ne. Tarkim, juodieji serbentai, jie mane net pravirkdė ir neslėpsiu, kad iki šiol pravirkdo. Bet aš vis tiek su jais dirbu.
Be to, turėjau minčių viską parduoti ir nebedaryti. Prie to prisidėjo nuovargis, pirmosios nesėkmės, nuolat besikeičianti rinka. Nežinojome, kad susidursime su pandemija, tokiomis elektros kainomis. Bet toks yra tas verslo gyvenimas. Arba mes neišgyvensime, arba mes su tuo susidorosime. Manau, kad nereikia pasiduoti pirmai nesėkmei.
– Įsivaizduoju, kad ne tik jūsų paminėti trukdžiai tapo iššūkiu verslo sukūrimui, bet ir į nugarą alsuojantys konkurentai. Kaip prieš juos atsilaikote?
– Akis į akį su jais nesusidūriau, nes šiame rajone esame pirmieji. Paskutinėje mugėje, kuri vyko Šiauliuose, dalyvavo ne tik tokie maži verslai kaip mes, bet ir didieji. Atrodo, kad mes ir panašūs, ir labai skirtingi. Ir ta konkurencija yra labai savita. Nesijaučiu didele eksperte, bet net mūsų įpakavimai skiriasi, produkcija. Kai kurie mūsų produktai ir su žalia „Rakto skylute“ – ji nurodo, kad turime ir sveikatai palankesnius liofilizuotus vaisius.
Aišku, manau, kad konkurencija yra labai sveika, bet mes tikrai nesilygiuojame į didžiuosius, kurie yra prekybos centruose. Mes neturime tikslo gaminti daug ir pigiai. Mes mažiukai, darantys produktus iš nuosavo ūkio, viskas rankų darbo. Dalis žmonių prekybos centrų produktų atsivalgę, o pas mus gali pasirinkti ir naujų skonių. Mes gal ir brangesni, bet kokybe tikrai nenusileidžiame. Įdedame daug širdies ir meilės (šypsosi).
– Ar į muges vykote ir vis dar vykstate su visa šeima?
– Tai mūsų šeimos verslas, todėl į jas iš pradžių važiuodavome visi kartu. Pirmoje mugėje buvo labai nedrąsu, gal net žiauriai baisu. Tąkart į priekį išstūmėme vyrą. Jam puikiai pavyko. Tuomet padrąsino ir mus – mane ir mažiuką mūsų sūnų. Kadangi dukros vyresnės, į muges važinėjome tik mes trys.
Mugės parodė, kad jos reikalauja ir fizinių pastangų. Visgi lauke nėra taip lengva ilgą laiką išstovėti, mažyliui iš viso per sudėtinga. Todėl likau viena. Ir nors kai kada pasidaro liūdna, bet po truputį įsivažiuoju. Tik nuvilia tai, kad įdėjus daug širdies, kartais nepasiseka – klientai nieko nenuperka. Kolegos dalį savo prekių perparduoda iš kitur, o mes viską darome nuo pradžios iki pabaigos, susidurdami su iššūkiais.
– Įdėjote daug meilės ir į pavadinimą „Čiau, Braške“. Apie jį buvo kalbama ne tik interneto platybėse, bet ir Seime. Todėl labai smalsu – kaip jis gimė?
– Idėją sugalvojo mano vyras. Tiesiog reikėjo greitai registruoti įmonės pavadinimą. Iš pradžių nieko nesugalvojome. Tada pabandėme kelis užsirašyti, pagalvoti, kas nelimpa ir limpa. Mes patys esame tokie žaismingi ir linksmai nusiteikę, todėl norėjosi smagaus pavadinimo, kad jis žmonėms keltų geras emocijas.
Galvojome, galvojome ir nusprendėme, kad liofilizavimas labiausiai siejasi su braškėmis, tai gal galėtume paimti logiką, kad šiuos vaisius nuskini ir taip su jais atsisveikini. Bet čia yra smagi staigmena – iš tiesų neatsisveikini, o valgai vis tiek natūralų vaisių. Todėl nusprendėme ir registravome šį pavadinimą. Atrodo, kad mes dovanojame ne tik vitaminų bombas, bet ir gerą nuotaiką. Žmonės mugėse vien dėl pavadinimo sustoja. Kūrybiškumas dar niekada niekam nepakenkė.
– Kūrybiškumu degate ir gamyboje. Tai galima pamatyti ne tik iš pakuočių, įmantraus pavadinimo, bet ir iš produktų kokybės. Supažindinkite su gamybos ypatumais.
– Liofilizavimas turi savo gamybinius, technologinius procesus. Labai svarbu ir tai, kokias braškes ar avietes liofilizuoji. Su ūkininku, iš kurio perkame braškes, išbandome įvairias veisles. Nors kai kam gali atrodyti, kad braškė gerai išliofilizuota, bet jos gamyba turi savų niuansų. Ją pagaminti užtrunka iki 60 valandų, jei trumpintume laiką, ji taptų ne tokia traški. Tas valgymui prideda ir smagumo, ypač vaikams. Ne tik sveika, bet ir smagu gomuriui (juokiasi).
Bet neslėpsiu, kad iš pradžių ir su braškėmis nesisekė. Kaip tik buvo jų sezonas, privargome. Jos buvo tokios kaip kempinės, visai nebuvo traškios. Tiesiog mokėmės, daug gadinome, testavome, kol supratome, kaip jas laikyti giluminiame šaldyme.
– Dažnai minite braškes, avietes. Ar tai ir yra jūsų klientų mėgstamiausi gaminiai?
– Be braškių negalime pasirodyti mugėse, nes jaunimas jas labai mėgsta. Kiekviena amžiaus grupė turi savo produktą, įpročius, todėl jie nori visada to paties. Bet aš kiekvieną kartą siūlau kažką naujo išbandyti. Stengiuosi daryti skonių įvairovę – pasiūlau bent po penkis skirtingus skonius. Taip pat darome vaisių asorti, kad žmonės galėtų ragauti ne tik po vieną, bet ir susirinkę į šeimas. Siūlome ir klevų žiedų arbatą, kuri gali tapti puikia dovana.
Šiemet daug kas renkasi ir kitą mūsų naujovę – miško žemuoges. Visi apie jas klausinėja, nori įsigyti. Po jų eina ir juodasis šilkmedis. Daug kas net nežino, kas tai per uoga. Daug mokydamiesi galim klientams parodyti, kas tai yra, koks skonis, kaip atrodo, kur auga. Kai kurie klientai iki šiol nežino, kas yra gamtoje. Pavyzdžiui, iki šiol klausinėja, kas yra gudobelė, kodėl ji liofilizuota.
– Liofilizuota gudobelė? Nesu tokios mačiusi ir, žinoma, neragavusi!
– Mes visi žinome, kad močiutės visada geria gudobelių lašus ir sako, kad tai padeda širdžiai. Žinome, kad kompleksiškai save reikia prižiūrėti, todėl pernai pasiūlėme šį vaisių. Juos su vyru tiesiog per naktį surinkome ir sutvarkėme. Tai labai imlus laikui ir rankų darbo reikalaujantis vaisius. Jį reikia perkelti, išimti kauliukus ir tik tada liofilizuoti. Dabar bandome klientams pasiūlyti ir su kauliukais, perspėdami, kad jie kaip obuoliukai, bet labai vertingi. Mes daug investuojame į šių uogų gamybą, nors daug kas nesupranta, koks tai gėris. Tai didžiulė dovana sau, praturtinanti vitaminais.
– Neslėpsiu, bet pažėrėte tikrai puikių idėjų kalėdiniam sezonui. Gal jau dabar sulaukiate klausimų dėl dovanų artimiesiems?
– Tikrai taip! Dėl artėjančių Kalėdų užsuka vis daugiau klientų. Juk visi ieško ko nors įdomesnio ir pradžiuginančio. Prisimenu, kad praėję metai buvo labai sėkmingi, žiūrėsime, kaip bus šiemet. Vėl iš naujo mokysimės, kaip pakuoti, gražiai paruošti ir palengvinti žmogui darbą.
Tokiomis progomis klientai verčia tobulėti. Jie patys klausinėja, tikisi kitokio vaisiaus paragauti. Mes stengiamės įgyvendinti jų pageidavimus. Girdime ir vaikus – siūlome jiems becukrius saldainius iš moliūgų ir uogų. Jie juos puikiai pažįsta ir labai mėgsta.
Supakuojame saldainius ir siūlome įsigyti. Stengiamės, kad žmonėms patiktų. Tikimės, kad tuo uždegame savo klientus, nes daug kam mūsų produktai yra visiška naujiena! (šypsosi)
– Panašu, kad savo verslu be galo didžiuojatės – po kiekvieno pasakojimo nuoširdžiai šypsotės. Ar taip jaučiatės ir viduje?
– Aš galiu pasakyti, kad man gera, nes galiu tuo dalintis su kitais. Kiekvieną kartą klientams išsamiai papasakoju apie naują produktą, siūlau išbandyti, pasakau, kaip jis buvo padarytas. Pasakoju ir apie praeitį – pavyzdžiui, anksčiau, kai neturėjau liofilizavimo galimybės, dilgėles tiesiog džiovindavau. Dabar jaučiuosi puikiai, kai žinau skirtumus tarp džiovintų žolių ir liofilizuotų. Darau tai, kas man visą laiką buvo aktualu ir svarbu. O dabar ne tik sau, bet ir aplinkiniams galiu tai pasiūlyti. Man smagu tuo užsiimti.
– Nors ateitis atrodo nerami, tačiau vis tiek išsikeliame įvairiausius tikslus. Kokie jie pas jus?
– Norėčiau užauginti klientų ratą ir žinomumą, daugiau pasinerti į gamybą, toliau vystyti produktus, sugalvoti strategijas, kaip prieiti prie kliento. Kartais tiesiog atrodo, kad mums trūksta rankų. Nežinome, ar mums plėstis, ar ne. Kiekvieną kartą atsirandantys iššūkiai verčia viską pergalvoti. Reikia turėti nuolatines pajamas, ne tik muges, kuriose pardavimai vyksta spontaniškai. Norisi nebesukti galvos (šypteli).
Turite šeimos verslą? Registruokitės čia. 15min Jus pakalbins ir publikuos Jūsų istoriją portale, o vienas verslas gaus dovanų net milijoną banerių parodymų nemokamos reklamos!
