Kaip bausmę atskirti nuo drausminimo?
Šiaulių pedagoginė psichologinės tarnybos psichologė Raimonda Skerytė-Naginskienė, paprašyta apibūdinti smurto prieš vaikus sąvoką, teigė, kad jis atsiranda tada, kai yra pažeidžiamos vaiko teisės ir veiksmais ar žodžiais sukeliamas vaikui fizinis ar dvasinis skausmas, kai žalojama jo fizinė ir psichinė sveikata.
Emocinio ir psichologinio smurto sąvokos dažnai apibrėžiamos kaip vaiko ar jo jausmų ignoravimas, nepagarba, nepripažinimas, kritika, priekaištai, pasiekimų ar iniciatyvos nuvertinimas, atskyrimas nuo svarbių žmonių ir pan.
„Suprantama, kad tėvai šiandien dažnai jaučiasi pasimetę dėl vaikų auklėjimo metodų tinkamumo. Jiems sunku nuspręsti, ar, pavyzdžiui, kritika vaikui, juokavimas apie vaiko charakterio savybes iš tiesų nėra emocinis smurtas.
Neretai tėvai kelia klausimą, ar apskritai galima savo vaikui kažko neleisti, ar kažką drausdami jie nebus kaltinami smurtaujantys prieš vaiką. Tėvų mokymai yra puiki galimybė tėvams įgyti daugiau žinių ir aiškiau suvokti skirtumus tarp emocinio smurto ir pozityvaus drausminimo“, – teigė psichologė, pati tarnyboje vedanti mokymus tėvams.
Tėvai šiandien dažnai jaučiasi pasimetę dėl vaikų auklėjimo metodų tinkamumo.
Pasak jos, tėvai, atėję mokymų grupę, dažniausiai turi lūkestį ir norą išmokti drausminti vaiką tinkamais metodais, atrasti būdus, kaip vaiką „padaryti“ paklusnesnį, ne tokį užsispyrusį ar priešgyniaujantį. Tačiau vykstant mokymų užsiėmimams tėvai atranda kitą tiesą, kad jų vaikų elgesys su tėvais keičiasi, kai pradeda keistis patys tėvai. Be to, tėvai atranda daug bendrumų tarpusavyje, nes patiria su vaikais panašius sunkumus. Šis patyrimas labai palengvina ir sumažina tėvų kaltės, gėdos ir nerimo jausmus.
„Neretai tėvai tikrai bijo situacijų, kai jie nesusitvarkys su vaiku. Bet tiesa yra tokia, kad tais sunkiais momentais jie nesusitvarko ne su vaiku, o su savo jausmais. Kai šiuos dalykus tėvai įsisąmonina ir priima, atsiranda galimybė mokytis tvarkytis su savimi ir išgyvenamais jausmais, kuriuos sukelia, visų pirma, mūsų pačių nuostatos, išgyvenimai, ir tik dalinai mūsų vaiko netinkamas elgesys.
Mokymų metu tėvai įgyja stiprybės ir tikėjimo, kad jie tikrai gali sukontroliuoti save ir nenaudoti nei pliaukštelėjimo, nei kito vaiką žeminančio elgesio“, – tikino pašnekovė.
Iššūkiai, susiję su vaiko amžiumi
Vaikų auklėjimo iššūkiai, žinoma, skiriasi priklausomai nuo vaiko amžiaus. Tėvams svarbu žinoti vaiko raidos etapų pagrindinius iššūkius, nes tai, kas suprantama ikimokyklinio amžiaus vaiko elgesyje, nebus priimtina paauglio elgesiui.
„Tėvų mokymai „Vietoje pliaukštelėjimų – kaip su meile ir pagarba nustatyti vaikui ribas“ skirti ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėjimo įgūdžiams tobulinti.
Mokymai pagal STEP programą skirti 6–12 metų vaikų tėvams; juose tėvai diskutuoja, sprendžia realias ir sugalvotas vaiko auklėjimo situacijas, atlieka pozityvaus auklėjimo įgūdžius lavinančias užduotis.
Trečioji programa mūsų tarnyboje – pozityvios tėvystės mokymai, skirti šeimoms, auginančioms vaikus iki 12 metų. Šiais mokymais siekiama ugdyti geriausias tėvų ir vaikų savybes bei padėti jiems atskleisti savo gebėjimus ir galimybes.
Visų mokymų bendras aspektas – pačių tėvų darbas su savimi, kuris ir įgalina atrasti bei išmokti naujų pozityvių drausminimo būdų, kurti su vaiku pagarba paremtą tėvo ir vaiko ryšį, auginti brandžią, atsakingą ir savarankišką vaiko asmenybę“, – aiškino R.Skerytė-Naginskienė.
Vaikui reikia ne tik meilės, bet ir ribų
Visi tėvai myli savo vaiką ir linki jam visko, kas yra geriausia. Tad kodėl kartais jį žaloja? Pasak psichologės, kiekvienas mūsų esame geri tėvai tiek, kiek galime tokiais būti. Neįmanoma pasverti ir įvertinti, kiek meilės vaikui turi pakakti. Kaip ir kitose gyvenimo srityse, taip ir auklėjant vaikus, reikalingas „aukso viduriukas“.
„Iš tikrųjų tėvai, apgaubę savo vaiką meile be taisyklių ir ribų, be pasekmių, be galimybės vaikui pasimokyti iš savo klaidų, daro jam didžiulę žalą, nes tokiu būdu vaikas neįgis reikalingų įgūdžių susidoroti su gyvenimo iššūkiais. Vaikui ne tik reikia mūsų besąlyginės meilės, bet jam būtinos ir ribos, kurios suteikia saugumo jausmą.
Lygiai taip pat žalą vaikui daro ir meilės trūkumas, negebėjimas atpažinti ir patenkinti vaiko poreikių. Kodėl tampame arba per daug „gerais“, arba per „mažai“ mylinčiais tėvais, vienareikšmiškai atsakyti sunku. Tačiau pirmiausia atsakymo galima ieškoti savo vaikystėje, ką patys patyrėme būdami vaikais“, – teigė pašnekovė.
Tėvai, apgaubę savo vaiką meile be taisyklių ir ribų, daro jam didžiulę žalą.
Psichologė pabrėžė, kad pliaukštelėjimas, vaiko žeminimas, bauginimas neišmoko vaiko tinkamo ir pageidaujamo elgesio. Bausmės, paremtos fiziniu ar psichologiniu smurtu, kelia vaikui pyktį, nuoskaudą, kerštą ir agresiją. O juk mūsų tikslas turėtų būti išmokyti vaiką suprasti, kaip reikia elgtis.
Be to, pastebėta, kad fizinėmis bausmėmis baudžiami vaikai nepasitiki savo jėgomis, jiems sunkiau susirasti draugų, kyla daugiau keblumų mokykloje.
„Tačiau netgi visa tai žinant, tėvams nėra lengva atrasti ir išmokti naujų, galbūt niekada nebandytų pozityvių drausminimų būdų. Dideli pokyčiai visada prasideda nuo labai mažų pasikeitimų. Todėl pabandymas į pyktį ar nepasitenkinimą keliančią situaciją su vaiku sureaguoti neįprastai, galbūt su humoru, kūrybiškai, gali suteikti galimybę konfliktą išspręsti išgyvenant mažiau įtampos ir susierzinimo.
Skirti laiko sau, kasdien turėti galimybę bent 15 minučių pailsėti nuo buities darbų – taip pat puiki prevencinė priemonė, padedanti mums nesileisti į provokacijas, nekelti balso ir ramiai kalbėtis su vaiku. Tėvai mokymuose atranda, kad suaugę visiškai nemoka klausytis ir girdėti savo vaiko. Pagerinę klausymosi įgūdžius, jie pastebi, kad namie pastebimai sumažėja vaiko pykčio priepuolių“, – patarė R.Skerytė-Naginskienė.
Vieno recepto nėra
Psichologė sutiko, kad kartais nėra lengva aiškiai atskirti tikruosius vaiko poreikius ir galimas jo manipuliacijas, suprasti, kada mūsų auklėjimo metodas yra bausmė, o kada – aiški konstruktyvi riba.
„Šiuos dalykus mes kartais jaučiame intuityviai, kartais atrandame ir išmokstame tik iš savo pačių klaidų. Ko gera, svarbiausias akcentas ieškant tinkamesnių vaiko auklėjimo metodų yra pagarba vaikui. Visada verta pamąstyti, ar tokį pamokymą, frazę, kurią pasakėme savo vaikui, drąsiai sakytumėme suaugusiam kolegai. Ar tai skamba pakankamai pagarbiai ir mandagiai? Ar mūsų kolega įsižeistų išgirdęs mūsų žodžius? Jei tuo suabejojame, vadinasi, mūsų pasakytus žodžius tikrai verta keisti į pagarbesnę frazę.
Pagerinę klausymosi įgūdžius, tėvai pastebi, kad namie pastebimai sumažėja vaiko pykčio priepuolių.
Vaikų auklėjime visada pasiteisina aiškumas, pastovumas, reiklumas, tačiau visa tai turi būti adekvatu konkretaus vaiko raidos situacijai. Tai, ką leisime paaugliui, tikrai nesiūlysime pradinių klasių vaikui. Tai, kas mums bus priimtina ir realu su vienu trimečiu vaiku, visiškai gali netikti kitam tokio pat amžiaus vaikui.
Tuo tėvystė ir yra įdomi bei sudėtinga, kad vieno bendro recepto, kaip užauginti sėkmingą vaiką, nėra. Todėl dalyvavimas tėvų mokymuose tėvelius labai praturtina, brandina ir skatina „augti“ kartu su savo vaiku“, – privalumus vardijo pašnekovė.
Signalas, kad trūksta tėvų dėmesio ir meilės
Pasak Lietuvos tėvų forumo atstovo Audriaus Murausko, situacijos, kai tėvai „nesusišneka“ su savo vaiku, vaikas, pavyzdžiui, ko nors negaudamas rėkia, klykia, griūna ant žemės, gali rodyti keletą dalykų. Tai gali reikšti, kad prieš tai jis patyrė daug tam tikrų įtampų arba ilgai buvo įtampą ir aistras žadinančioje aplinkoje, pavyzdžiui, žaidė mobiliuoju telefonu. Tačiau dažniausiai tai signalas, kad vaikas gavo per mažai tėvų dėmesio ir meilės.
„Jeigu vaikas neužsipildęs tėvų meile, jis ieškos užsipildymo kitur. Taigi vaiko destruktyvus elgesys – tiesiog signalas, kad tėvai neatliko namų darbų. Jeigu vaikas gauna pakankamai dėmesio, tokių scenų neturėtų būti.
Blogiausia, kad viešoje erdvėje neretai įsijungia kaltės jausmas, kad aš esu prastas tėtis ar mama, nes nesuvaldau savo vaiko. Ir jeigu noriu išsaugoti savivertę, turiu labai skubėti tą vaiką „užkimšti“. Tačiau tai ne sprendimas, o tėvų desperacija, kuri sprendžiama pasitelkus galią.
Aišku, jeigu vaikas savo veiksmais drumsčia aplinkinių ramybę, pirma reikia vaiką iš tos aplinkos išnešti, tuomet, kiek įmanoma, ramiau su juo pasikalbėti. O vėliau būtina permąstyti, kaip turėtume elgtis, kad tokių situacijų nekiltų.
Dabar kalbu tėvams labai nepatogiai, tačiau turiu prisipažinti, kad pirmieji mano vaikai nebuvo taip išmintingai auginami. Jie dabar jau suaugę ir iki šiol jų atsiprašinėju už savo elgesį.
Tam tikrais momentais būdavau silpnas tėtis, nors atrodė, kad viską darau iš meilės vaikams. Galima ieškoti įvairiausių pasiteisinimų – kad tai buvo sudėtingas ekonominis laikotarpis, tėčiui reikėjo dirbti po 14-16 valandų, jis buvo pervargęs, bet visa tai tik pasiteisinimai“, – teigė pašnekovas.
Iš šešių A.Murausko vaikų mažiausi yra trejų ir ketverių metų pametinukai.
„Pirmiausiai aš su jais leidžiu labai daug laiko. Tai vienas svarbiausių dalykų. Aš nesistengiu jų užimti virtualia erdve. Nors internetinė edukacinė medžiaga pas mus nėra tabu, ji netampa mano pakaitalu. Aišku, zirzimo, kai kažko negauna, būna, tačiau aš su jais visada kalbu kaip su suaugusiaisiais, todėl jie greitai nurimsta.
Kai jie kažko labai nori, ko tuo metu nevalia, tiesiog reikia greitai nukreipti dėmesį į kitas veiklas, užimti juos kuo nors kitu.
Pavyzdžiui, nuobodu važiuoti ilgoje kelionėje automobiliu. Jei greitkelyje neįmanoma sustoti, paaiškinu, kad reikės palaukti 20 min. Kas yra 20 min., jiems dar sunku suvokti, tuomet pradedame kalbėti apie laiką, apie laikrodį, kiek minutė turi sekundžių, o čia dar pro langą stirną pamatome, žiūrėk, ir laikas prabėga“, – vyras dalijosi savo patirtimi.
Kodėl su vaiku ir su draugais elgiamės skirtingai
Pasak pašnekovo, tėvai dažnai turi susikūrę paveiksliuką, koks turi būti vaikas, ir tikisi, kad jis taip ir elgsis, pamiršdami, jis yra atskiras individas, turintis savo poreikius. Ir kai tėvai mato, kad vaikas „ne toks“, jiems kyla pyktis ir noras kuo greičiau vaiką pakeisti. Ir tuomet atsiranda prielaida neadekvačiam elgesiui bei psichologiniam arba fiziniam smurtui.
„Kalbėdamas su tėvais bendruomenėse duodu tokį pavyzdį. Pabandykite įsivaizduoti, kad grįžote iš įdomios kelionės, padarėte jos nuotraukų albumą, kurį padėjote ant stalo. Pas jus atėjo svečias, kuris, bevartydamas tą albumą, netyčia išpila ant stalo stovintį gėrimą. Dabar įsivaizduokite kitą situaciją. Netoliese žaidžia vaikas, mėto kamuoliuką, netyčia juo pataiko ant stalo ir išlieja gėrimą.
Vaikai, kuriems užtenka tėvų dėmesio, atėjus svečiams šunybių nekrečia.
Kaip jūs reaguojate vienu ir kitu atveju? Jeigu vadovautumėtės vienu bendravimo standartu, turėtumėte aprėkti ir draugą, jeigu aprėkiate vaiką. O jeigu aprėkiate vaiką, bet su draugu elgiatės maloniai, tai jau dvigubi standartai. Be to, vaikai, kuriems užtenka tėvų dėmesio, atėjus svečiams šunybių nekrečia“, – įsitikinęs A.Murauskas.
Paklaustas, kaip atskirti vaiko įgeidžius nuo tikrųjų poreikių, daugiavaikis tėtis pabrėžė, kad pagrindinis vaiko poreikis yra bendravimas su tėvais ir jų meilė, tuomet įgeidžiai mažėja ar net visai dingsta.
Aišku, silpnų įgeidžių visada bus – juk jų turi ir suaugusieji, ne tik vaikai. Tačiau jeigu suaugusieji kažką draudžia vaikui, ir patys turi tų dalykų atsisakyti. Pavyzdžiui, jeigu vaikas negauna saldumynų, ir patys suaugusieji turi jų nevartoti. Mat vaikai yra mūsų kopijos.
Ką galima patarti tėvams, kurie prisipažįsta, kad stengiasi neauklėti vaikų rėkimu, tačiau vis neužtenka kantrybės?
„Reikia suprasti, kad mes esame inertiškos būtybės, ir nauji įpročiai per vieną dieną neatsiranda. Svarbu pripažinti savo klaidas, jeigu jos įvyko, ir atsiprašyti už jas. Labai naudinga paprašyti kitų žmonių pagalbos. Pavyzdžiui, galime susitarti su šeimos nariais, kad jeigu jie išgirs, kad kalbame su vaiku pakeltu tonu, jie visi pradeda... kukuoti.
Žaidybiniai elementai labai padeda – iš karto visi pradeda juoktis, ir įtampa atslūgsta. Padėti vienas kitam gali ne tik suaugusieji, bet ir vyresni vaikai, jeigu mato, kad vienas iš tėvų elgiasi neadekvačiai. Svarbu nustatyti taisykles, kada ir kokiu būdu ta pagalba teikiama“, – vardijo pašnekovas.
