Marius pasakoja istoriją, kuri neseniai jo šešerių sūnui nutiko darželyje, ir sukėlė jam nevienareikšmių vertinimų, kokiomis vertybėmis auklėjami vaikai.
„Sveiki. Mes su šeima gyvename Norvegijoje. Turime sūnų, jam yra 6 metai. Vakar darželyje nutiko toks nutikimas. Vaikai buvo verčiami, aš kitaip nepavadinčiau kaip verčiami, žaisti tokį žaidimą. Berniukai ir mergaitės turėjo traukti iš maišo berniukiškus ir mergaitiškus drabužius ir jais persirenginėti.
Mano sūnus atsisakė. Prieš jį vienas berniukas ištraukė mergaitišką suknelę ir buvo prikalbintas persirengti, o visi likę vaikučiai iš jo juokėsi. Taip pat mano sūnų per prievartą atitraukė už rankos, nes jisai žaisti šio „žaidimo“ nenorėjo. Per jėgą tempė, o tada jisai buvo priverstas ištraukti iš maišo svetimą drabužį. Vaikas ištraukė kažkokią maikutę ir atsisakė persirenginėti. Po įkalbinėjimų jis tą maikutę įmetė į šiukšlių dėžę.
Darželio auklėtoja už tai mano sūnui uždėjo šiukšlių dėžę, su visu turiniu, su popieriais, į kuriuos vaikai pučiasi nosis, ant mano sūnaus galvos. Kurį laiką auklėtoja mano sūnui neleido nusiimti šiukšlių dėžės nuo galvos. Jis buvo verčiamas stovėti su šiukšlių dėže, o vėliau priverstas surinkti snargliuotus popierius nuo žemės. Visa tai matė apie 10 vaikučių ir dar du suaugę žmonės.
Visi vaikai juokėsi iš šio šlykstaus auklėtojos poelgio, o tie du kiti suaugę žmonės šitų veiksmų nesustabdė ir nesukritikavo. Kur ritasi šis pasaulis? Iki kokių žaidimų vaikų darželiuose dar bus prieita? Iki kokių patyčių ir pasityčiojimų iš vaikų mes dar sulauksime?
Grižęs po darželio mano vaikas su ašaromis akyse visa tai man papasakojo. Jisai jautėsi labai pažemintas ir išniekintas, kelias valandas jo negalėjau nuraminti ir pereiti prie kokios nors kitos temos, kad visą šitą siaubingą nutikimą pamirštų“
Po tokio nutikimo Vinjar barnehage darželyje, vyro atviravo, kad per šešerius metus vaikas pirmą kartą paklausė – kodėl jie atvyko gyventi į Norvegiją?
Direktorė geranoriška
Aišku, po tokios sūnaus patirties darželyje tėvai iš karto kreipėsi į administraciją. Pasak Mariaus, ugdymo įstaigos vadovybė sureagavo geranoriškai – tuoj pat pakeitė darželio auklėtoją, kad ta, apie kurią pasakojama istorija, daugiau nesiartintų prie Mariaus sūnaus.
Vyras džiaugėsi, kad jau netrukus teks palikti minėtą darželį, nes sūnaus jau laukia mokykla. Vis dėlto, vyras sako, kad šios patirties niekada nepamirš ir dalinosi laišku, kurį siuntė darželio vadovei, išdėstydamas savo poziciją.
„Visiškai jus suprantu, jūs atstovaujate dideliam būriui vaikų ir dideliam būriui darbuotojų, net techninei darželio daliai, o aš atstovauju tik vienam vieninteliam vaikui. Atstovauju vaikui, kuris, matyt, nėra nei pats geriausias, nei pats protingiausias, nei pats mėgstamiausias jūsų darželyje. Bet man jis yra pats svarbiausias.
Vaikai visas skriaudas greitai atleidžia, bet jie turi ir labai labai gerą atmintį. Aš gyvenau Sovietų Sąjungoje, tarnavau sovietinėje armijoje, per savo gyvenimą sutikau daug blogų, daug piktų žmonių, mačiau ir patyriau daug neteisybės bei smurto. Mano senelį tiesiog už namo nušovė šiaip sau be jokios priežasties, o iš tėvų atėmė visą turtą.
Mačiau daug uolių ir stropių įvairių režimų ir įvairių propagandų tarnų. Mano akyse griuvo Sovietų Sąjunga. Maniau, kad Norvegijos karalystėje mano vaikui panašių dalykų patirti nebereikės. Bet, deja!
Smurto prieš mažus vaikus toleruoti manęs nepriversite.
Siūlote man susitikti su auklėtoja, bet nemanau, kad tai gera idėja. Gal susitikus jai padėkoti, kad nesulaužė vaiko rankos, kad nepasmaugė, kad paliko gyvą? Na, taip, už tai aš jai tikrai esu dėkingas, bet Stokholmo sindromas manęs dar nepaveikė. Prisirišimo budeliui dar nejaučiu. Šiuo konkrečiu atveju aš jūsų asmeniškai nekaltinu, bet kai kalbama apie Norvegijos darželį, jei kas manęs paklaustų, – tai tikrai nėra pati saugiausia vieta mažam vaikui. Tai vieta, kur reikia saugotis ne tik kitų vaikų, bet ir suaugusių žmonių netramdomo pykčio priepuolių.
Aš siūlau pamiršti viską, kas buvo, ir susitelkti į ateitį. Nieko daugiau nebenarplioti, prakentėti tas keletą savaičių ir atsisveikinti visiems laikams.
Pasilieku sau teisę pasakoti ir rašyti visiems, kam tik bepajėgsiu, kas dedasi Norvegijos darželiuose. Koks bejėgis ir pažeidžiamas yra mažas vaikas prieš tokį labai bet kokiai idėjai ar bet kokiems nurodymams iš viršaus uoliai tarnaujantį ir vaikams su smurtu bet kokias nesąmones kemšantį darželį. Kaip man tai primena Sovietų Sąjungą!
Taip, aš esu imigrantas, atvažiavęs iš kitos valstybės su savo istorija, su savo išgyvenimais kaip tik įmanoma bandau pritapti prie naujų gyvenimo sąlygų, bet smurto prieš mažus vaikus toleruoti manęs nepriversite. Ir man nesvarbu, kokios to smurto ištakos ar idėjos, komunizmas ar kiti dalykai.“
