Salėje pakilus rankų miškui, keturių vaikų mama netruko pasidalinti ir savo patirtimi: „Aš pirmą kartą esu jautusi kaltės jausmą, kai mano pirmasis vaikas dar buvo negimęs. Vyko gimdymas ir jis kiek užtruko, taigi daktaras pasiūlė nejautrą. Tada ir pagalvojau: aš juk viską sugebu, sugebėjau mokyklą vienais dešimtukais baigti, viską puikiai moku, o va čia ir... Susimoviau. Gi tiek daug straipsnių skaičiau...
Antras kaltės jausmas ištiko, kai vis dėlto teko daryti cezario operaciją, ir tada galvoju: ne, nu, visiškai... Pirmas vaikas – ir problemos jau prasideda!“
Anot A.Landsbergienės, kaltės jausmas yra nuolatinis tėvų palydovas. Ir jei jaučiate kaltę, vadinasi, viskas yra gerai.
„Visiems tėvams, kuriuos pažįstu, kaltės jausmas yra nesvetimas. Nesuskaičiuojamą kiekį kartų per savo 20 metų švietime esu girdėjusi iš tėvų: Na, jau viskas, jau vaiką sutraumavau, ane? Šakės dabar. Tada jiems taip ir norisi pasakyti: Tai pasigimdykite kitą, gal geriau bus“, – konferencijoje šmaikštavo lektorė.
„Mes dažnai nepripažįstame sau vieno dalyko. Kad ir kaip mylime savo vaikus – o juk juos tikrai mylime, – mes turime suprasti, kad SUSIMAUSIME, kad blogai jausimės ir kad pridarysime nesąmonių, patikėkite, tikrai daug.
Ar žinote, kad mes esame pirma karta, kuri tiek daug išgyvena dėl savo vaikų? Taip pat pirma karta, kuri taip smarkiai analizuoja tėvų elgesį. Iki praėjusio amžiaus vidurio beveik nebuvo knygų apie tėvystę. O dabar tik nueikite į knygyną ir pažiūrėkite: tai maitink vaiką iki 18, tai nieko tokio, jei jo išvis nemaitinsi... Tai miegok kartu, nes kitaip sutraumuosi, tai grūsk lauk, kada tik gali...“
Dėl ko tėvai jaučiasi kalti?
Nes nėra tokie, kokie buvo anksčiau. „Moterys itin dažnai jaučia kaltės jausmą dėl to, kad jos galbūt nėra tokios atsipalaidavusios, pailsėjusios, tokios gražios, kokios būdavo anksčiau, socialiniame gyvenime nebebendrauja taip aktyviai. Na, pabandykite jūs sudalyvauti socialiniame gyvenime, kai pusė nakties prieš tai vaikas klykė?
Ar kad motinystės atostogų iš darbo išėjo per ilgai ar per trumpai... Nesvarbu, ką bedarytumėte ir kaip tai darytumėte, visada aplinkui atsiras geriau žinančių, kaip padaryti jūs galėjote geriau, DAUG geriau. Taip būna ir vyrams, ir moterims.“
Nes vienam vaikui dėmesio rodė daugiau. „Kai atsiranda kiti vaikai, daugelis tėvų visą gyvenimą graužiasi, kad kažkuriam iš vaikų parodė per daug dėmesio. Bet tai yra visiškai normalu. Nes taip ir yra – vieną dieną vienam daugiau dėmesio parodysite, kitą dieną – kitam, trečią dieną – trečiam, o dar kitą dieną – gal nė vienam.“
Nes gal per griežtai auklėja? „Dažnai tėvai jaučiasi tai per daug ribas brėžiantys, tai per mažai. Tai per daug nusileidžiantys, kai vaikas zyzia, tai per daug suirzę. Galų gale jie pakelia balsą, na, ir tada jau išvis... Sutraumavau, – sako.
Tikrai ne! Vaikus traumuoja tik fizinis ir emocinis smurtas. Jūsų parodymas, kad turite jausmus, vaiko tikrai netraumuoja.“
Nes davė telefoną, kad vaikas nurimtų. „Duodate telefoną savo vaikui, nes paprasčiausiai norite penkių minučių kantrybės. Ir jūs, aišku, niekam apie tai nepasakojate, nes: ką gi pagalvos?
Nesigraužkite, jei savo mėgstamus ledus paslepiate giliau šaldiklyje ir pasiliekate juos sau. Vaikas bus laimingesnis, jei laimingi bus ir jo tėvai.
Ir štai susitinkate draugę, ir ji skundžiasi: Aš tai nebegaliu, daviau jam telefoną, kad bent kiek nurimtų... – Rimtai? Davei? Na, aš tai neduodu...
Tikrai? Na, tai kurgi dingo ta brolystė ir seserystė. Geriau sakykite – aš irgi duodu! Kai jau visai blogai būna, aš ir duodu! Mes duodame, kai yra visiškai blogai, nes telefonas puikiai patraukia vaikų dėmesį.“
Nes prarado savitvardą. „Taip, mes kartais ją prarandame, kartais pakeliame balsą, kartais pasakome nesąmonę ar dalykus, kurių vėliau žiauriai gailimės. Bet tuomet nueiname ir atsiprašome.“
Nes mėgsta savo darbą. „Na ir džiaukitės, kad jį turite. Turėti mėgstamą darbą yra daug geriau nei turėti nemėgstamą! Visada tą prisiminkite.“
Nes sau kartais duoda daugiau. „Na, pavyzdžiui, sau perkame originalius ir brangius drabužius, o vaikui – dėvėtus. Na, ir gerai – juk jie vaikai, jie mozojasi ir išauga juos. O jūs juk užsidirbote sau originalius daiktus! Lygiai taip pat nesigraužkite, jei savo mėgstamus ledus paslepiate giliau šaldiklyje ir pasiliekate juos sau. Vaikas bus laimingesnis, jei laimingi bus ir jo tėvai.“
Nes praeityje tėvai daug daugiau laiko leisdavo su vaikais. „Labai daug tėvų jaučia kaltę lygindami savo gyvenimą su praeitimi. Na, praeity tai jau ten su vaikais mamos dažniau būdavo... Man šiek tiek teko pasidomėti, tai žinokite, na, nebaisiai jos ten būdavo su tais vaikais.
Štai, pavyzdžiui, karalienės Viktorijos laikais vaikai apskritai mažai kam rūpėjo. Turtuoliai juos atiduodavo auklėms, o vargšai atiduodavo dirbti, nuo ketverių metų maždaug, o iki ketverių, tai – duok dieve, kad išgyventų ir kad išeitų dirbti.
Įstatymai, draudžiantys vaikams dirbti, atsirado tik XX amžiuje. Pvz., JAV tas įstatymas atsirado 1938 metais. Jungtinės Tautos 2000-aisiais inicijavo dokumentą, kuris stabdytų sunkųjį vaikų darbą, tačiau 2006 metais, manoma, vis dar buvo 218 mln. dirbančių mažamečių, iš kurių net 126 mln. dirbo itin pavojingą ir sunkų darbą. Kiek tai buvo iš jūsų vaikų? Na, o jūs dar jaučiate kaltę...“
„Visų pirma, kad ir ką bedarysite, susitaikykite su tuo, kad kažkur vis tiek neįtiksite. Antra – atminkite, kad vaikai yra atsparūs. Nė vienas iš mūsų nėra tobulas, mūsų vaikai nėra tobuli, nebuvo tobuli ir mūsų tėvai. Kiekvienuose žmonių santykiuose ateina laikas ir graužačiai, ir atsiprašymui, ir atgailai. Kaltės jausmas ir ypač nuolatinis kaltės jausmas neaugina mūsų ryšio. Dėl juntamos kaltės mes tik tolstame vieni nuo kitų.
Turime būti sau atlaidesni. Reikia nustoti jausti kaltės jausmą, reikia dirbti su juo ir išmokti juntamą kaltę paleisti. Mes turime sau pripažinti, kad darome klaidų, kad kažko nemokame, ir susitaikyti su tuo. Kaltės jausmas yra tarsi didžiulis akmuo, kurį mes su savimi nešiojamės, jį reikia paleisti“, – tikino A.Landsbergienė.
Ką daryti?
Pripažinkite. „Visų pirma reikia pripažinti, kad jausti kaltę yra normalu. Tiesiog taip jau atsitiko. Tad kai kitą kartą jūs jausitės, kad esate, patys blogiausi tėvai pasaulyje, prisiminkite, kad visi tėvai šitaip yra pasijautę. Mes visi taip jautėmės. Kartais užtenka sau pasakyti, kad ir kiti susimauna, ir tada pasidaro lengviau.“
Nesistenkite būti tobuli. „Paleiskite tą norą nuolat būti tobuli. Nesate ir nebūsite! Galite net nebandyti! Kiekvieno vaiko poreikiai skirtingi ir nė vienam jų tobulai neįtiksite, kas vienam vaikui gali atrodyti būtina ir reikalinga, kitam bus visiškai vis vien. Turėkite sau realius lūkesčius. Pavyzdžiui, aš noriu turėti vaiką. Jeigu turite, puiku – viskas, jūsų svajonė išsipildė!“
Turime būti sau atlaidesni. Reikia nustoti jausti kaltės jausmą, reikia dirbti su juo ir išmokti juntamą kaltę paleisti.
Veikite. „Visus savo tuos jausmus paverskite elgesiu. Visada mėgstu sakyti, kad jeigu darai, tai ir pasidaro. Manęs dažnai klausia, kaip tu viską suspėji? Na, spėjimo būdu. Kaip tu padarai? Darymo būdu. Tiesiog darai darai, ir viskas pasidaro. Jeigu tik svajoji, kad kažkas pasidarys, taip nebus. Patikėkite, bandžiau. Bet nepasidarė.“
Ieškokite patarimų. „Ir jų ieškokite tik tokių, kurie jums tinka ir patinka. Galiu jums duoti pavyzdį. Aš esu gimusi rugpjūčio 23 dieną ir manęs dažnai klausia, ar aš Liūtas, ar Mergelė, tai aš visada sakau – Sfinksas.
Manęs klausia, o tai kaip tu skaitai horoskopus? Sakau – perskaitau abu ir žiūriu, kuris man geresnis. Žinokite – mes visada galime pasirinkti. Mes pernelyg dažnai darome kažką vien dėl to, kad manome, jog reikia taip daryti. Tačiau pagalvokite, ar tikrai reikia?“
Išsipasakokite. „Išmokite dalintis savo rūpesčiais su kitais tėvais. Dalinkitės istorijomis ir ne tik tomis nuostabiomis istorijomis, kai jūsų širdis dainavo, o ir tomis, kai norėjosi verkti. Kai jūs pasidalinsite, kai jūs išgirsite, kad kiti turi lygiai tokių pačių istorijų, kad jiems būna lygiai taip pat sunku, jums ir patiems bus lengviau. Mes turime palaikyti vienas kitą, o ne teisti.“
Pasikliaukite savo tėvystės instinktais. „Juk savo vaikus pažįstate, ir patys puikiausiai žinote, ko jiems reikia. Jeigu manote, kad kažko nenorite, ar kad tai yra neprotinga, tai yra normalu, to ir nedarykite.
Aš pamenu, mūsų sūnui buvo ganėtinai sunku, kai mes pasakėme, kad išmanaus telefono jam nepirksime, kad tokius dalykus mūsų šeimoje vaikai nusiperka patys. Mes nuperkame paprastą mygtukinį telefoną, nes juo galima su vaiku susisiekti, ir viskas, jei jis nori kažko geriau, turi užsidirbti. Na, ir tada sūnus šovė savo: O mano draugai... Tai ir atsakiau jam: Na, jiems turbūt labiau pasisekė su tėvais.
Pasikliaukite savo vertybėmis ir savo mąstymu, neklausykite ir nesigilinkite į tai, ką sako tie, kurie nori jus pamokyti. O jeigu jau kažkas primygtinai ateina ir vis tik teikia savo nuomonę, tuomet atsakykite: Labai ačiū, bet tai, kaip mes darome, puikiai veikia mūsų šeimoje.
Mes nuperkame paprastą mygtukinį telefoną, nes juo galima su vaiku susisiekti, ir viskas, jei jis nori kažko geriau, turi užsidirbti.
Arba galite padaryti taip, kaip padarė mano vyras. Buvo tokia situacija: mes vaikštome po parduotuvę, ir mūsų mažoji eina iš paskos, – aišku, jau susinervinusi ir pykstanti, kad kažko jai nenupirkome. Tuomet prie mūsų prieina babytė – aišku, tik gero linkėdama – ir sako mūsų dukrai: Gal man tave namo parsivesti? Ir tada mano vyrais tai babytei sako: O gal mums jus namo parsivesti?“
Būkite atviri. „Kaltę mes turime keisti emociniu atvirumu. Vaikas tenori vieno vienintelio paprasto dalyko – kad mes pripažintume, jog suprantame, kaip jis jaučiasi. Aš puikiai suprantu, kad tau nemalonu, jog visi tavo bendraklasiai turi išmanųjį telefoną, o tu neturi. Aš suprantu, kad tau nemalonu, bet mes taip su tėte nusprendėme, ir tokia yra mūsų šeimos taisyklė. Savo taisykles turi kiekviena šeima.“
Atsiprašykite. „Kaskart susimovę mes ateiname ir atsiprašome. Aš atsiprašau, aš neturėjau pakelti balso; Aš atsiprašau, aš padariau nesąmonę. Taip turite elgtis ir su savo vaikais.
Vaikai yra nuostabūs. Aš turiu keturis ir man teko jų labai daug kartų atsiprašyti. Ir nė vieną kartą jie man nėra pasakę: Neatleidžiu. Jie visada sako: Nieko tokio, mama, ir man būna, ir aš nesąmonių pridarau. Tuomet apsikabinate, ir atlėgsta.
Ko šiuo atveju išmoksta mūsų vaikas? Kad mes visi esame žmonės. Kad susimauti nėra pasaulio pabaiga! Tik įsivaizduokite jei vaikas mato tėvus, kurie niekada nepripažįsta, kad jie susimovė, tada tai padaryti bus sunku ir jūsų vaikui. Koks jis užaugs? Jis irgi juk niekada neprisipažins. Jis augs su skausmu, su žema saviverte, su santykių iššūkiais tokiais, kurie galbūt bus neišsprendžiami skauduliai. Kam to reikia?
Šeimoje mums reikia atviros širdies, reikia nuolankumo ir reikia nebijoti būti pažeidžiamu. Visi mes kartais susimauname, ir čia nieko tokio – atėjai, atsiprašei, apsikabinai ir pamiršai. O kuo greičiau pamirši, tuo bus geriau, tuo greičiau galėsite judėti į priekį ir toliau džiaugtis vienas kitu! Geri tėvai yra ne tie, kurie nedaro klaidų, o tie, kurie jas pripažįsta ir atsiprašo, jei reikia“, – paskaitą užbaigė Austėja Landsbergienė.
Visą lektorės pranešimą pasižiūrėti galite žemiau:
