Su 15min kalbėjusi A.Triušytė konkrečios privačios įstaigos, apie kurią kalbame jos įraše, neatskleidė, pirmiausia dėl to, kad ugdymo sutartyje numatytos sąlygos. Antra, kaip tikino pati moteris, kai visko tiek prisikaupė, kai pribrendo netylėti, jau gal net ne tai svarbu, o bendra sistema – kiek galima versti tėvus „kitokius“ vaikus vedžioti po įvairias įstaigas ir kažko ieškoti. Aušra tikino, kad po viešo savo įrašo sulaukė didžiulio palaikymo, net nenutuokė, kad tiek tėvų kreipsis į ją su panašiomis istorijomis.
Aušros „Facebook“ įrašas:
„Apie įtraukųjį ugdymą arba ašaromis nulietą taką...
Šiandien šitas žmogutis paskutinį kartą smagiai straksėdamas ir mane skubindamas: ,,Greičiau, greičiau važiuok, man turi likti laiko pažaisti“, nustraksėjo į mokyklą paskutinį kartą... Paskutinį, bet dar to nežinomas ir nenujausdamas... Nulydėdama jį žvilgsniu tramdžiau ašaras, nes šią žinią, kad pasirinktai privačiai mokyklai nuo ateinančių metų esame nereikalingi, nešiojuosi jau gana senai...
Mums sunku, nes jis kitoks... Būtent taip aš išgirdau...
10 metų, dar neturėdama savo vaiko kovoju ir kalbu apie kitokių vaikų ugdymą, įtrauktį, kuri tada dar nebuvo tiek akcentuojama. 10 metų mokausi ir mokau kitus, kaip padėti ne tik specialiųjų poreikių, bet ir kitokių poreikių turintiems vaikams. 10 metų bandau, džiaugiuosi, kai sekasi, bambu ant savęs, kai nepavyksta... Esu mačiusi sėkmės ir nesėkmės atvejų, kai norisi ploti, o kartais verkti nežinant, ką daryti... Tačiau dar niekada iš mano, kaip mokytojos, lūpų nėra ištarta frazė.
„Jūs netinkate mūsų mokyklai“. Tikiuosi, niekada neištarti to, ką išgirdau pati, nes dabar žinau, koks tai jausmas ...Pikta, liūdna, skaudu, bet šiuos žodžius man teko išgirsti kaip mamai, specialiųjų poreikių vaiką turinčiai mamai... Žinau, kad tokių mamų kaip aš yra šimtai, tik dažnu atveju jos tyli, nuleidusios galvas keliauja kitur ir tikisi, kad bus geriau... Ir kiek taip lakstysime su savo ,,nepatogiais vaikais“?
Kodėl matydami fiziškai neįgalius vaikus / žmones esame geresni, bet žinodami apie vienokius ar kitokius sutrikimus (hiperaktyvus, autistas, aspergeris, elgesio ir emocijų, nepaklusnumo ir prieštaravimo sutrikimas ir aibė kitų) tik aikčiojame ir nenorime stengtis, kad padėtume ne tik vaikui bet ir sau? Ironiškai sakau, kad atsiprašau, kad mano vaiko negalia nėra fizinė, nes tada daugumai būtų suprantama, kodėl jis nežaidžia vienokių ar kitokių žaidimų, kodėl neišsėdi viso pamokos laiko ar nekontroliuodamas balso tono nemandagiai atsako į klausimus!
Dirbdama mokykloje matau, kaip pirmųjų susirinkimų metu tėvai aikčioja išgirdę apie judrų ar nenusėdintį vaiką klasėje, kaip jie sukuria blogiausius scenarijus, priklijuoja etiketes, greičiausiai pasikalba ir su savo vaikais, kad laikytųsi atokiau nuo tokių vaikų. Bijo ne vaikai, o suaugę žmonės. Vaikai greit supranta, kada padėti, kada atsitraukti, kada ir kaip reaguoti į stresines situacijas, kokią pagalbą kviesti. Gaila, bet suaugę žmonės bijo keistis, bijo daryti kitaip, nes tai reikalaus pastangų, sugriaus jų nusistovėjusias taisykles, jų pamokos struktūrą, reikalaus domėtis ir bandyti šimtus būdų.
Kai išgirdau, kad mano sūnus mokykloje vadinamas ne autistu, o išlepintu narcizu, trumpam net nudžiugau, nes narcizas skamba gražiai, bet suprantu, kad patyčios ateina net iš suaugusių pedagogų.. Išgirdus mokyklos sprendimą, kad sutartis su mūsų šeima nebus tęsiama, nes mokyklai sunku, man norėjosi pirmiausia šyptelti. Kaip gali būti sunku su 10 vaikų klasėje, dirbant dviem mokytojams ir turint papildomą asistentą? Sunku ugdant vaiką su aukštu intelektu, kuris be pastangų geba daugiau nei kiti? Nesuprantu, nes pati esu pedagogė ir suprantu, kad tai tobulos sąlygos tiek mokytojui, tiek vaikams.
Esu dėkinga, kad mums aiškiai buvo pasakyta, kad mokykla nenori keistis ir daryti taip, kaip rekomenduoja specialistai, kad jie nenori ir nedirbs kitaip nei nori patys... Iš dalies džiugu – nemeluojate, iš kitos pusės – jūsų puslapis traktuoja visai ką kitą.
Siutas ima, kad privačios įstaigos gali reguliuoti savas sąlygas ir nelabai kam yra pavaldžios.
Mūsų atveju mums buvo pasiūlyta kitais metais ateiti į mokyklą tik kartą per savaitę, geriausiu atveju du po keletą valandų... Kitaip tariant, sudaromos nepalankios sąlygos, kad sutartį nutrauktume patys...
Galvoja sukasi mintys, ką reiks pasakyti sūnui, kuris vis planuoja kitus mokslo metus, ką pasakyti, kodėl mes nesame reikalingi, kodėl turime palikti ramią aplinką, kuri tinkama vaikui, kodėl...?
Pradėdami pirmą klasę, garsiai įvardijome tik vieną tikslą – noriu, kad mano vaikas norėtų eiti į mokyklą. Ačiū, dvejus metus jis į ją ir norėjo eiti, jis ten buvo laimingas!
Tikiu ir matau, kad skaudžių patirčių Lietuvoje daug, ne tik privačiose, bet ir valstybinėse ugdymo įstaigose. Kviečiu mamas NEBETYLĖTI! Kovokite už savo vaikus, kalbėkite, viešai dalinkitės ir pasakokite savas istorijas, taip neturi ir negali būti! O gal jau greit skirstysime ne tik į patogūs ir nepatogūs, gabius\s ar negabius, bet ir akiniuotus. Ar ne?
Paskutinio forumo, kuriame man teko pasisakyti metu nuskambėjo skambūs žodžiai iš Jono Ruškaus: „Kol tėvai nepradės duoti įstaigų į teismus, niekas nepradės keistis“, liūdna, bet turbūt taip...“
Ne tik mamos, bet ir padegogės žvilgsnis
Daugelis mokyklų, išprašančių „nepatogius“ vaikus, akcentuoja, kad jų tėvai – pernelyg subjektyvūs. Toks vaikas, anot Aušros, dažnai įvardijamas kaip netinkamas, kitoks. O nei mokyklos, nei jų pedagogai nenori keistis, tiesiog nori dirbti pagal seną tvarką. Šiuo atveju, pati Aušra atkreipia dėmesį, kad pati yra pradinių klasių mokytoja, per savo gyvenimą ugdžiusi ne vieną specialiųjų poreikių turinį vaiką, tačiau niekada neparodžiusi, kad jis netinkamas ar juolab nedavusi signalo tėvams, kad rinktųsi kitą mokymosi įstaigą.
„Aš dirbu mokykloje, kuri jau 10 metų dirba su įtraukiuoju ugdymu. Taigi sakydami, kad su specialiųjų poreikių vaikais yra sunku, manęs nelabai nustebinsite. Mokykla, kurioje dirbu, labai džiaugiuosi. Kodėl nevedžiau savo vaiko čia? Viena iš priežasčių, kad nėra gerai vaikui mokytis toje pat mokykloje, kur dirba jo mama, o dar ir močiutė. Aišku, dabar, kai vaiko lankyta mokykla su mumis nutraukė sutartį, jau svarstome apie tai“, – kalbėjo 9-erių berniuko mama.
Paklausta, kodėl rinkosi būtent tą mokyklą, kurią iki šiol dvejus metus lankė jos sūnus, moteris vardija kelis kriterijus. Pirmiausia, Aušra labai siekė rasti tokią mokyklą, kurią vaikas norėtų lankyti, antra, kad ji atitiktų jo poreikius. „Jis turi stiprią galvos migreną, taigi ieškojau įstaigos, kuri būtų mažesnė, mažesnės klasės, kad jam tiesiog būtų mažiau triukšmo. Šiuo atveju, mes net aukojomės, nes mums per dieną vežti sūnų į mokyklą pirmyn–atgal susidarydavo 120 km“, – kalbėjo moteris ir pridūrė, kad pirmuosius kelerius metus tuo nė kiek nesigailėjo ir viskas vyko labai sklandžiai. Ji tiesiog džiaugėsi, kad sūnui gerai, o ir iš mokyklos jokių skundų nesulaukdavo.
Bijojo etiketės
Aušra tikina, kad mokyklos etapą buvo nutarusi pradėti nuo balto švaraus lapo. Nors vaiko sveikatos istorijoje ligos kodas yra įrašytas, konkrečiai apie tai su švietimo įstaiga nekalbėjo. „Mūsų atveju nėra taip, kad tik pažvelgęs į vaiką pasakytum, jog kažkas yra ne taip. Aš žinau, kaip iškart yra prilipdomos etiketės. Antra, domėjausi, kad mokykla turi kitokių vaikų, jos priima, pavyzdžiui, mokosi ir berniukas su Dauno sindromu. Taigi mes taip ir nuėjome. Pradėjus lankyti pirmą klasę mokytoja mus pasikvietė ir pasakė, kad turi įtarimą, nes jam labai sunku išbūti pamokos laiką“, – istoriją pasakojo mama.
Mokykloje, apie kurią pasakoja Audra, ugdymas vyksta kiek kitaip, pamokos trukmė – 90 min. Tada tėvai, kaip pasakoja pašnekovė, pakalbėjo su mokytoja apie darželio patirtis.
„Šiandien direktorė mus kaltina, kad mes slėpėme diagnozę, bet aš su tuo nesutinku, nes e.sveikatos, sveikatos pažymoje, kurią reikėjo pateikti, viskas yra, visi kodai su visomis vaiko diagnozėmis“, – komentavo pašnekovė.
Po pokalbio su tėvais pradinių klasių pedagogė pasiūlė Aušros sūnų įvertinti, šeima sutiko, bet net po vertinimo, pasak mamos, mokytoja su vaiku kontakto nerado. „Tada buvo nuspręsta, kad akademiškai jis yra labai stiprus, todėl jį perkėlė į antrokų klasę. Darėme prielaidą, kad gal jam bus net įdomiau mokytis. Nuo to laiko, kiek pamenu, viskas iš viso buvo gerai. Iki praėjusių metų pavasario, kol vėl buvome pakviesti“, – prisimena Aušra.
Asistento paieškos
Mokyklos atstovai pradėjo sakyti, kad Aušros sūnui reikia asistento, nes jam reikia pertraukėlių – pasivaikščioti, vėl grįžti. „Gavome sąlyga, kad turime kreiptis į savivaldybę asistento, o jei jo negausime, sutartis nebus pratęsiama. Parašiau į savivaldybę ir gavau atsakymą, kad privačioms ugdymo įstaigoms asistento etatas nėra skiriamas, kitaip tariant – tėvai patys turi jį samdyti ir mokėti.
Man tai pasirodė labai įdomu, todėl parašiau laišką į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją – ar tikrai taip yra? Jei, tarkime, Pedagoginė psichologinė tarnyba (PPT) yra parašiusi, kad vaikui reikalingas tas žmogus. Taigi aš gavau atsakymą, kad ne – tai yra mitas. Jei PPT nurodo, kad vaikui asistentas reikalingas, mokykla tiesiog pagal tam tikrus aprašus turi teikti prašymą. Taigi kažką tikrai gali gauti“, – apie asistento paieškas pasakojo pašnekovė.
Šiaip ne taip, atvirauja Aušra, asistentą šeima išsikovojo, gal ne tiek valandų, kiek norėta, tačiau jis buvo. Tiesa, jį teko dalintis su vaiku, turinčiu Dauno sindromą ir esančiu kitoje klasėje, todėl Aušros sūnui jo laiko tekdavo kiek mažiau.
„Bet iš tiesų, mano galva, gyvenome ramiai ir gerai. Ir iš mokytojų atrodė, kad kuo puikiausiai. Komunikacija su ja buvo labai vykusi ir pavykusi“, – tikino moteris. Bet, pasak jos, didžiausios bėdos prasidėjo po naujųjų metų.
Nenori dirbti kitaip
Aušros sūnui per kūno kultūros pamokas sunkiai sekėsi žaisti kvadratą, nuo to prasidėjo viena iš konfliktinių gijų. „Mes kaip tik turėjome važiuoti tvarkytis besibaigiantį neįgalumą ir mokytoja paprašė – gal galėtum paklausti psichiatrės, kokių patarimų – ar jam neduoti žaisti, ar duoti, ar kaip?“ – prisiminė mama.
Kadangi Aušra buvo mokytojos paprašyta patarimus, kuriuos gydytoja paminės, surašyti raštu, moteris taip ir padarė. „Prie laiško prisegiau ir direktorę. Parašiau, kad psichiatrė patarė vengti smurtinių žaidimų, tokių kaip kvadratas. Mokytoja prašė dar paklausti, kaip elgtis, kaip pasikeičia dienotvarkė – pamokos, rutina. Kaip vaiką grąžinti į tą dieną, nes jam labai sunku, kai vyksta kažkas ne taip, kaip turėtų būti. Aš parašiau, kad psichiatrė patarė nuleisti savo vidinius lūkesčius, tiesiog jei diena vyksta ne pagal planą, ji bus sugriuvusi“, – atviravo Aušra.
Moteriai į šį laišką, kaip ji pasakoja, atsakė jau ne mokytoja, o direktorė: „Nežinau, kaip ji ten perfrazavo mano žodžius, bet man atsakė – Aušra, tu pati matai, ir psichiatrė pritaria, kad mūsų mokykla nėra skirta jūsų vaikui. Aš pasikalbėjau su mokytojais, mums sunku, mes nebenorime, kad taip būtų. Ir tiesiog, kad nuo kitų metų su mūsų šeima sutartis nebus tęsiama.“
Pašnekovė pasakojo, kad tada tiesiog kreipėsi į direktorę prašydama nurodyti konkretų punktą, kuriuo remiantis sutartis su jos sūnumi yra nutraukiama, mat Aušra buvo įsitikinusi, kad tokio nėra. „Iš pradžių buvo ilga tyla, o vėliau buvo suorganizuotas susitikimas. Buvome susitarę, kad atvėsus emocijoms susitiksime visi – aš, mokytoja, direktorė ir mokyklos psichologė.
Tačiau dieną prieš suplanuotą susitikimą direktorė man paskambino ir pakvietė susitikti – be mokytojos ar psichologės. Tada ji man labai aiškiai pasakė, kad vienintelis būdas sūnui likti mokykloje – kitąmet atvažiuoti į ugdymo įstaigą po kartą arba daugiausia du per savaitę“, – ugdymo įstaigos vadovės pasiūlymą komentavo berniuko mama.
Aušra tikino, kad jai, savaime suprantama, toks modelis netiko ir dėl ugdymo kokybės, ir dėl vaiko socializacijos, nes berniukui ir labai reikia, ir labai patinka bendrauti su vaikais. Moteris atviravo, kad jai pasirodė įtartinas kitų nedalyvavimas pokalbyje, todėl ji elektroniniu laišku, prisegusi mokytoją ir psichologę, paprašė direktorė reziumuoti, kas buvo nutarta pokalbio metu.
Įtaria kitą priežastį
Autistiško berniuko mama, svarstydama apie priežastis, kodėl ilgą laiką situacijai buvus visai gerai, taip staiga viskas pakito, įtaria vieną kovo įvykį.
„Gal visa tai dėl vieno mokytojo. Nežinau, ar jį atleido, ar jis pats išėjo iš darbo, bet buvo toks nutikimas. Vyko technologijų pamoka ir mokytojas iš plastilino paleido mūsų vaikui į veidą. Pedagogas įvardino, kad taip norėjo berniukui parodyti, kaip jis jaustųsi, jei jam kas nors mestų, nes prieš tai mano sūnus pasakė mergaitei – aš mesiu tau iš plastilino. Taigi mokytojas taip sureagavo – tiesiog metė plastiliną sūnui į veidą. Jis pakėlė ranką prieš mūsų vaiką, tada mes taip ir sakėm – jis turi išeiti tuoj pat“, – nemalonų incidentą prisiminė pašnekovė.
Mokytojo ugdymo įstaigoje neliko, bet nuo to laiko, pasak Aušros, ir prasidėjo visi protokolai ir skundai. Paklausta, kaip galiausiai pasibaigė santykiai su mokykla, pašnekovė atvirauja, kad šeima pati nutraukė sutartį su ugdymo įstaiga. O nuo kitų metų su skausmu širdyje ieškos sūnui kitos mokyklos, nors dar net nežino, kaip jam paaiškinti, kodėl jis nežais ir nesimokys su savo draugais. Pasak Aušros, mokykla siūlė visas įmanomas nepalankiausias sąlygas, kad šeima tik nuspręstų pati nutraukti sutartis, nors iš šeimos buvo siūlyta pačių įvairiausių sprendimų.
