Bėgimas iš pamokų – kada vertėtų sunerimti ir ką byloja toks vaiko elgesys?

Tinginystė nėra tikroji priežastis

„Bėga iš pamokų, nes tingi mokytis“, – taip neretai sakoma apie mokyklos vengiančius vaikus ir paauglius. Vis dėlto 15min kalbinta psichologė M.Motiejūnaitė pabrėžė, kad tinginystė niekada nėra priežastis, o toks elgesys slepia kažką svarbaus ir reikšmingo, kas vyksta paauglio gyvenime, todėl atsakymų reikėtų ieškoti giliau.

Pasak pašnekovės, tai, ką mes, suaugusieji, laikome tinginyste, susiję su motyvacijos trūkumu, kurį gali lemti ir profesinio orientavimo stoka, kai paauglys nesupranta ką gyvenime norėtų veikti arba turi iliuzinių fantazijų, kad tai, apie ką jis svajoja, pavyks pasiekti be išsilavinimo. Pavyzdžiui, dažnai įsivaizduojama, kad tapti žymiu tinklaraštininku ar nuomonės formuotoju nereikia jokių žinių.

Kita pašnekovės įvardyta priežastis – noras maištauti. Po juo, kaip paaiškino M.Motiejūnaitė, dažnai slypi paauglio siekis būti lygiaverčiu, noras parodyti, kad jo poreikiai yra svarbūs.

„Noras kovoti už save, – kalbėjo ji, – yra stiprybė, todėl tokį paauglį reikėtų įgalinti įtraukiant į procesą, pavyzdžiui, paskatinant prisidėti prie mokyklos renginių organizavimo, būrelių lankymo ar panašių užsiėmimų.“

Fotolia nuotr./Mama su dukra.

„Kai vaikas ar paauglys jaučia, kad aplinka yra nesaugi, padidėja rizika, kad jis bėgs iš pamokų. Mokyklos klimatas – dar viena svarbi priežastis, su kuria glaudžiai siejasi ir kita – tai streso lygis ir stresoriai.

Kai kuriems paaugliams kurti santykius su bendraamžiais arba mokytis yra iššūkis, todėl jie jaučiasi nevisaverčiais, neįvertintais. Kartais gali atrodyti, kad pabėgimas yra geriausia išeitis. Psichologai tai vadina išmokto bejėgiškumo reakcija. Kalbant paprasčiau, tai yra kai žmogus tam tikroje situacijoje jaučiasi bejėgis ir mano, kad nieko negalima pakeisti, tik susitaikyti.

Tokiais atvejais vaikai dažniausiai į mokyklą net nenueina, o lieka namuose. Dėl psichologinės įtampos gali atsirasti psichosomatinės reakcijos, t. y. įvairios kūno reakcijos, kurios kyla dėl psichologinių sunkumų, pavyzdžiui, galvos ar pilvo skausmas“, – paaiškino 15min kalbinta M.Motiejūnaitė.

„Negalime priversti daryti to, ko kitas žmogus pasirinko nedaryti“

Paklausta, kaip į tokį paauglio elgesį turėtų reaguoti tėvai, pašnekovė atsakė žymaus psichologo Rudolfo Dreikurso išsakytu teiginiu, kad negalime priversti daryti to, ko kitas žmogus pasirinko nedaryti.

„Kitaip tariant, – pridūrė ji, – kai tėvai neieško elgesio priežasčių, bet verčia vaiką eiti į mokyklą, sugalvoja bausmes ar bando perdėtai kontroliuoti, pavyzdžiui, nuolat skambindami ir tikrindami, tai padidėja dar didesnio pasipriešinimo tikimybė.“

Anot jos, pastebėjus, kad paauglys vengia mokyklos su juo reikėtų pasikalbėti. Psichologė atkreipė dėmesį, kad dažnai tėvai neatsižvelgia į tai, kad jų vaikas jaučiasi pavargęs, nusiminęs ar susierzinęs ir pokalbį pradeda sau patogiausiu metu. M.Motiejūnaitė patarė iš anksto sutarti abiem pusėms – ne tik tėvams, bet paaugliui – tinkamą pokalbio laiką.

„Svarbu suprasti, kad jo tikslas – ne paaiškinti savo nuomonę ar gąsdinti, kad nelankant pamokų vaiko gyvenimas nenusiseks, o klausti ir, svarbiausia, išklausyti, pabandyti surasti elgesio priežastis bei pasiūlyti pagalbą. Tikėtina, kad pirmasis pokalbis nepasiseks, todėl reikėtų rankų nenuleisti ir prie šios temos sugrįžti dar kartą“, – kalbėjo ji.

15min pašnekovės teigimu, su paaugliu galima kalbėtis apie natūralias pasekmes, tačiau jokiu būdu negąsdinti. Pavyzdžiui, galima paaiškinti, kad nelankant pamokų gali tekti kartoti kursą.

Tėvai turėtų sau priminti, kad negalima gyventi vaiko gyvenimo, o jų savivertė nuo vaiko sėkmės neturėtų priklausyti.

„Kartais, – pridūrė M.Motiejūnaitė, – išeitis ir yra leisti patirti natūralią pasekmę, šiuo atveju – leisti kartoti kursą. Konsultuojant tėvus pastebiu, kad jie susiduria su neįgyvendintų lūkesčių baime, nerimauja, kad jų vaikas neįstos į universitetą ar panašiai. Vis dėlto, tėvai turėtų sau priminti, kad negalima gyventi vaiko gyvenimo, o jų savivertė nuo vaiko sėkmės neturėtų priklausyti.“

123RF.com nuotr./Moteris ir paauglys

Vertėtų ieškoti paauglio stiprybių

Kalbėdama apie situacijos sprendimo būdus psichologė patarė sukurti sąlygas, kuriose mokyklos vengiantis paauglys patirtų sėkmę, kitaip tariant, atrastų stipriąsias savo puses. M.Motiejūnaitės žodžiais tariant, kiekvienas žmogus turi tam tikrų gebėjimų ir pomėgių, tik reikia juos surasti. Anot jos, kartais tėvai iškelia labai aukštą kartelę ir nori, kad jų vaikui puikiai sektųsi visose srityse.

Pasak pašnekovės, reikšmingas vaidmuo tenka mokykloms, kuriose tvyranti neigiama ar nesaugi aplinka gali tapti priežastimi bėgti iš pamokų. 15min kalbinta M.Motiejūnaitė pasakojo, kad psichologijoje taikoma auklėjimo stilių tipologijos teorija gali pasitarnauti kuriant geresnį švietimo įstaigų klimatą. „Visas personalas – nuo valytojo iki direktoriaus, – pabrėžė ji, – turėtų gebėti atliepti paauglio poreikius ir išlaikyti kontrolę.“

Be to, pašnekovės nuomone, mokyklose turėtų būti skiriama dėmesio kokybiškam profesiniam orientavimui, skirti dėmesį vaiko ir paauglio gebėjimui atpažinti savo stiprybes. „Pavyzdžiui, klasės valandėlių metu galima atlikti pačias įvairiausias komandines užduotis, kurių metu per patyrimą mokiniai reflektuotų savo savybes. Taip pat vertėtų kalbėti apie profesijas, tarp jų ir paaugliams ypač patrauklias ir, atrodytų, išsilavinimo nereikalaujančias nuomonės formuotojų, tinklaraštininkų ar „Youtube“ kūrėjų.“

Vieną ar kelias pamokas yra praleidęs kiekvienas, tačiau kada vertėtų sunerimti? Psichologė M.Motiejūnaitė pabrėžė, kad mokyklos vengimas tėra simptomas, po kuriuo slypi rimtesnė problema. Anot jos, apie patiriamus sunkumus paauglių elgesys signalizuoja gerokai anksčiau, negu pradedama bėgti iš pamokų.

„Kontakto nelaikymas, nenoras bendrauti su tėvais, mitybos ar miego pokyčiai – visa tai rodo, kad kažkas svarbaus vyksta vaiko gyvenime“, – paaiškino ji.

Ieško elgesio priežasčių

Šia tema 15min taip pat kalbėjosi su Klaipėdos apskrities VTAS vedėja R.Piekiene, kuri paaiškino, kad į pranešimus apie mokyklų nelankančius paauglius reaguojama, visų pirma, išklausant vaiko nuomonę ir bendraujant su tėvais ar atstovais. Anot jos, specialistai visuomet ieško tokio elgesio priežasčių.

Pasak pašnekovės, būna, kad tėvai savavališkai leidžia vaikui neiti į mokyklą, o tai jau yra vaiko teisės pažeidimas ir netinkamas tėvų valdžios panaudojimas. Tokiais atvejais inicijuojama pagalba šeimai, kuriai pagalbą teikia kvalifikuoti specialistai.

Būna, kad tėvai savavališkai leidžia vaikui neiti į mokyklą.

„Vengimas lankyti mokyklą signalizuoja apie problemas, kylančias vaikui arba esančias šeimoje. Dažniausiai tai susiję su patiriamomis patyčiomis ar bendraamžių smurtu. Taip pat gali būti, kad vaikas yra įsitraukęs į netinkamą draugų būrį, kurie pamokų metu laiką leidžia prekybos centruose, stadionuose, parkuose ar kitose jaunimo susibūrimo vietose“, – pasakojo R.Piekienė.

Paprašyta patarti su šia problema susiduriantiems tėvams, 15min pašnekovė ragino su vaikais kalbėtis, kartu praleisti daugiau laiko bei neslėpti, o priešingai – ieškoti pagalbos. Anot jos, kiekvieno nepilnamečio įstatyminiai atstovai – tėvai arba globėjai – yra atsakingi už vaiko priežiūrą, ugdymą, poreikių tenkinimą, todėl sprendžiant tėvų atsakomybės klausimą yra vertinama aplinkybių visuma.

R.Piekienė paaiškino, kad jeigu tėvai deda pastangas, priima specialistų pagalbą, sprendžia problemas, vaikas yra aprūpintas visomis ugdymosi priemonėmis, o jis vis tiek bėga iš pamokų, tai negali būti traktuojama kaip vaiko nepriežiūra.