– Kaip gimsta noras savo laiką, namus, meilę duoti svetimam vaikui?
– Pirmiausia viduje atsirado didelis noras padaryti kažką gero. Tada – visai tylus balsas viduje sukirbėjo, kad galbūt į šeimą galime priimti mažą žmogutį, o akys lyg tyčia užkliuvo už informacijos internete, kviečiančios tapti budinčiais globotojais ar globėjais... Vyras mane palaikė ir, manau, tai buvo svarbiausias motyvas, nes globoti vaikelį – šeimos darbas.
– Dažnas pagalvojame, kad norėtume padėti nuskriaustiems vaikams. Bet tai ir lieka tik mintimis.
– Apsisprendimas turėtų būti labai tvirtas. Priešingu atveju vaikas vėl jausis sugniuždytas. Ypač pati pradžia, kai nepažįstamas vaikas ateina į šeimą, yra labai sunki ir jam, ir priimantiems.
Nepaleiskite ir to trumpalaikio noro padėti: perveskite pinigų vaikus globojančioms įstaigoms, organizacijoms; nueikite pabūti su vaikais savaitgaliais – ypač vyresni vaikai alksta tokio bendravimo.
– Pasirinkote laikiną globą. Kodėl?
– Įvertinome savo amžių. Mums penkiasdešimt. Artimieji iš pradžių manęs su vyru nepalaikė. Sakė – juk svetimi, neaišku, kieno vaikai, iš kur atėję, su kokia genetika... Bet mes juk gyvename sau, nieko iš kitų neprašome: nei malonės, nei pasaugoti vaikus, nei paremti pinigais. Glaudų ryšį palaikome su likimo broliais – kitais globotojai, su kuriais kartu lankėme paruošiamuosius kursus. Kalbamės apie sunkumus ir džiaugsmus, tariamės, dalinamės nuotraukomis. Tikrai turime su kuo kalbėtis apie vaikus ir mūsų ratas vis plečiasi, prisijungia nauji ir nauji globotojai.
Sužinojome, kad ir vieni pažįstami globoja, ir kiti, o mano draugė porelę įvaikino beveik tuo pat metu, kaip ir mes. Nesitarėme, tiesiog sutapo norai.
– Papasakokite, kaip viskas vyksta.
– Tik pirmą kartą globos centro darbuotojo skambutis atrodė netikėtas, nes jis suskambo vos tik baigėme globėjų kursus. O dabar ratas jau įsisukęs: vos tik pas mus atsilaisvina vieta, netrukus sulaukiame ir naujo globotinio.
Paprastai telefonu trumpai papasakoja, kokiam vaikeliui reikia pagalbos. Koks ateina – tokį ir priimame: tuoj pat merkiame į vonią, drabužius – į skalbimo mašiną, kviečiame prie pietų stalo.
– Kokios emocijos verda pirmomis dienomis?
– Nei vienas atėjęs vaikas nežino, kas yra apsikabinimas. Liūdna. Sakome jiems „ačiū“ kuo dažniau. Taip pačius pratiname padėkoti. Vaikų niekada nebaudžiu, nebent paprašau pasėdėti, pagalvoti apie susiklosčiusią situaciją, sprendimą priimti pačiam. Pamokslauti vaikams neverta – daug svarbiau rodyti pavyzdį savo darbais. Būtinai jiems pasakoju, ką per dieną dirbu aš, ką – mano vyras, sakau, kad net šuniukai, ir tie dirba – saugo namus, džiugina mus. Vaikai suklūsta.
Svarbu nustatyti dienotvarkę: kas, kada, ką daro, pasiskirstyti pareigas. Tuomet belieka laikytis plano ir viskas eina kaip per sviestą. Be sustygavimo būtų prastai, nes vaikus reikia vežti pas psichologus, pas gydytojus, į susitikimus su tėvais, susipažinti su mokytojais, nuvesti į darželį.
– Vaikai ateina su skaudžiomis patirtimis?
– Net keli globoti vaikai bijodavo eiti gatve, puldavo slėptis pamatę policiją. Teko aiškinti, kad policija mūsų draugas, mus gina, saugo, nėra ko bijoti. Šią baimę atsineša iš šeimos. Vienas berniukas mūsų namų slenkstį peržengė su mėlyne paakyje. Bet dar baisiau buvo pamatyti, kaip vaikas apleistas: apatinė palaidinė suskretusi, švarkelis per mažas, nesueina, batų padai visiškai atsiklijavę, priekyje perjuosti gumele, kad nors kiek laikytųsi...
Vyriausia mūsų globota mergaitė, dešimtmetė, buvo labai nustebusi, kad mes su vyru kartu gyvename 35 metus. Ji stebėjosi, kaip įmanoma tiek ilgai sutarti. „Ir nesimušate? Ir susituokę?“, – stebėjosi ji. Mėginau paaiškinti, kad tai visiškai normalu. Pamačiusi mūsų pačių, mūsų bičiulių pavyzdį, su kuriais draugaujame šeimomis nuo 15 metų, ji jau ėmė kitaip galvoti apie šeimos, santuokos modelį. Suprato, kad normalu yra ne tai, ką matė savo namuose.
– Vaikai keičiasi, reikia tik kantrybės?
– Didžiausia problema ne vaikai, o jų tėvų elgesys. Gyvendami asocialiai trukdo savo atžaloms atsistoti susikurti teisingą gyvenimo, šeimos modelį. Pavyzdžiui, susitikimuose biologiniai tėvai ima vaikais manipuliuoti, skaudinti: „Jei mylėtum – grįžtum pas mane!“ – skraido tokios ir panašios frazės. O patys? Tik žada keisti gyvenimo būdą, deja, per pusmetį ar metus nežengia nė žingsnio, kad pažadą ištesėtų.
Dažniausiai vaikams sakau, kad jie bus pas mane tik kurį laiką, rūpinsiuosi jais, kol mama ir tėtis atsistos ant kojų, susitvarkys savo gyvenimą. Niekada nesakau neigiamų žodžių apie jų tėvus.
– Ar globojamą vaiką taip pat sunku išlydėti kaip savą?
– Stengiuosi sau įteigti, kad esame tik laikini globotojai. Mūsų tikslas – paauginti, pastatyti vaiką ant kojų ir išleisti: ar atgal pas gyvenimą susitvarkiusius tėvus, ar į naują, nuolatinę šeimą. Man svarbu, kad vaikas rastų savo vietą gyvenime. Mes kaip gydytojai – pagydome, pripildome vitaminų ir – išleidžiame...