Kaip pirmoką mokyklai paruošti taip, kad naujas startas jam keltų kuo mažiau nerimo, pasakoja „Asmens sveikatos klinikos“ (VšĮ „Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras“) medicinos psichologė Danguolė Švedavičienė.
Mokykla pasitinka su naujais iššūkiais
„Mokykloje vaikui keliami aukštesni reikalavimai, atsiranda jo žinių, įgūdžių ir elgesio vertinimas, iš ko seka konkurenciniai santykiai, lyginimasis vienas su kitu. Iš dar ką tik buvusių darželinukų tikimasi, kad jie išsėdės pamokos laiką suole, atliks jam pateiktas veiklas (nors jos nebūtinai vaikams bus įdomios), gebės išlaukti pertraukos, bus gana savarankiški“, – sako D.Švedavičienė.
Anot jos, įprastai septynmečiai yra labai smalsūs ir žingeidūs, bet šias jų savybes gali slopinti kylantis nerimas. Pirmokas dar nėra lankęs mokyklos, jam kyla daug klausimų, kaip viskas bus, tad negavęs jų gali pradėti nerimauti arba susidaryti klaidingą vaizdą remdamasis nuogirdomis iš kitų.
Taip pat įtaką nuomonei apie mokyklą daro ir tėvai. Pasak medicinos psichologės, ne vienas mokslinis tyrimas atskleidė, kad tėvų pasitenkinimas buvusia mokykla susijęs su mažesniu jauduliu leidžiant atžalą į pirmąją klasę. Labiau nerimauti ir savo nerimą perduoti vaikams linkę ir tie tėvai, kurie į mokyklą pradeda leisti savo pirmagimį, arba tie, kurie yra susidūrę su neigiama vyresnio vaiko patirtimi mokymo įstaigoje.
Kaip paruošti vaiką mokyklai?
D.Švedavičienė tėvams, šiais metais pradėsiantiems leisti vaikus į mokyklą, pataria pradėti ruoštis iš anksto.
„Prieš pradėdamas eiti į mokyklą vaikas turėtų susipažinti su savo būsima mokykla, kartu su tėvais nueiti iki jos pastato, pasivaikščioti koridoriais, galbūt pamatyti savo būsimą klasę, susipažinti su auklėtoja. Taip pat tėvai su vaiku turėtų aptarti, kaip vyks pamokos, kokia bus jų trukmė, ką vaikas per jas veiks, ką veiks per pertraukas“, – sako specialistė.
Su vaiku kalbėti apie mokyklą gali padėti ir specialios knygos, kuriose rašoma apie tai, pvz., I. Babilaitės, J. Četakauskaitės „Uršulė eis į mokyklą“. Kartu su vaiku skaitant tokias knygas galima aptarti svarbius jam rūpimus klausimus.
Taip pat psichologė atkreipia dėmesį ir į tai, kad ateinančiais mokslo metais įmanomas ir nuotolinio mokslo scenarijus, kuriam taip pat reiktų iš anksto pasiruošti.
„Su nuotoliniu mokymusi lengviau seksis susitvarkyti tose šeimose, kuriose ilgą laiką, nuosekliai laikomasi susitarimų dėl prie ekranų praleidžiamo laiko, pareigų, elgesio namuose taisyklių. Taigi jau vasarą galima kartu su vaiku susidėlioti jo dienotvarkę, aptarti, kaip joje atsispindi visa jo dienos veikla: kuris iš tėvų kada leidžia laiką su vaiku, kada būna šeimos laikas, pabuvimas lauke, vaiko individualus laikas, prie ekrano praleidžiamas laikas; kada vaikas turi keltis ir kada – ruoštis miegui“, – sako psichologė.
Taip pat svarbu su vaiku aptarti, kodėl svarbu šių susitarimų laikytis ir kokios bus pasekmės jų nesilaikant. Šių susitarimų laikymasis arba nesilaikymas padeda vaikams suprasti savo elgesio priežasties – pasekmės ryšį, ugdo atsakomybės jausmą.
Pirmokas mokosi bendrauti su kitais
Pradėjus lankyti mokyklą keičiasi ir vaiko draugų ratas. Pradinukams tampa labai svarbu pritapti prie bendraklasių, pasilyginti savo gebėjimų srityse su kitais. Be to, mokykla – vertinanti aplinka, tad santykiuose su kitais svarbų vaidmenį užima ir klasės mokytoja, jos vertinimas.
„Ateidami į ugdymo įstaigą vaikai jau būna sukaupę bendravimo patirties su kitais vaikais. Vieni drąsiai kuria draugystes, kiti santykiuose jaučiasi nedrąsiai arba turi neigiamos patirties, kai, pvz., buvo nepriimti į kolektyvą ar patyrė patyčias.
Jei vaikui gerai sekasi kurti draugystes, tėvams nereikia į tai papildomai įsitraukti, užtenka paklausti, kaip vaikas jaučiasi, ką su kitais veikia. Tačiau jei vaikas jau iki mokyklos patyrė bendravimo sunkumų, svarbu to neignoruoti, nesitikėti, kad vaikas juos išaugs“, – sako psichologė.
Tokių vaikų tėvams ji pataria prieš prasidedant mokslo metams susitikti su klasės auklėtoja ir papasakoti apie vaikui kylančius sunkumus. Prasidėjus mokslo metams bendrauti su klasės auklėtoja, tartis, ką gali daryti ji, kol vaikas yra mokykloje, o ką gali daryti tėvai jam grįžus namo. Pvz., jie gali sutarti susitikti su klasės draugo šeima už mokyklos ribų.
Be to, išgirdus, kad vaikas mokykloje patiria patyčias, suaugusieji būtinai turi įsikišti. „Tokio amžiaus vaikai dar tik mokosi socialinių įgūdžių, tad svarbu su vaiku aptarti nutikusias situacijas, savo pavyzdžiu rodyti tinkamus bendravimo su aplinka būdus. Vaikas turi gauti informaciją, kas yra netinkamas elgesys ir kad pasisakęs suaugusiems jis gali sulaukti pagalbos,“ – sako D.Švedavičienė.
Anot jos, normalu, kad pradinių klasių moksleiviai dar negeba patys išspręsti konfliktų ir kad palikus juos vienus konfliktų sprendimas greičiausiai baigtųsi muštynėmis. Mokykloje mokytojos pareiga yra sustabdyti ir neleisti vykti patyčioms, kalbėtis su vaikais šia tema ir į vaikų pasisakymus apie patiriamas patyčias reaguoti rimtai.
Pirmieji kišenpinigiai
Pradėjus lankyti mokyklą vaikas dažniausiai pradeda gauti ir pinigų – dienpinigių ar kišenpinigių. Dažnai šios sąvokos yra sutapatinamos, nors iš esmės šie dalykai skiriasi. Dienpinigiai – tai pinigai skirti pietums, o kišenpinigiai – pinigai, kuriuos vaikas gali išleisti savo poreikiams.
Tam, kad tėvai galėtų vaiką išmokyti tinkamai elgtis su pinigais, reikia nuspręsti, kokią sumą jie vaikui duos ir kas kiek laiko jis ją gaus. Gavę kišenpinigių arba dienpinigių vieni taupo, kiti išleidžia akimirksiu, tad tėvams reiktų pasidomėti, kam vaikas skiria gaunamus savo poreikiams pinigus. Jei pastebite, kad vaikas vietoje pietų įsigyja kitas prekes, galima jam laikinai išpirkti pietus ugdymo įstaigoje arba įdėti namie paruoštą maistą.
Anot D.Švedavičienės, šiuo raidos etapu dar tik formuojasi atsakomybės jausmas, tad tėvams išsiaiškinus, kad vaikas pinigus išleidžia netinkamai, reiktų kišenpinigius apriboti vaikams aiškiai įvardinant priežastį. Svarbu su vaiku kalbėtis šia tema, rodyti pavyzdį savo elgesiu ir po kiek laiko leisti iš naujo pabandyti savarankiškai tvarkytis su kišenpinigiais ar dienpinigiais.
