Per 15 kunigystės metų Edgaras Vegys dirbo Druskininkų parapijoje, didžiąją laiko dalį buvo arkivyskupo Gintaro Grušo asmeniniu sekretoriumi. Vėliau – ir Lietuvos kariuomenės karo kapelionu. Tačiau prieš kelerius metus jis visgi nusprendė iš dvasininkų pasaulio pasitraukti, nes suprato, jog jo laimė yra kitur.
E.Vegys neslepia iki šiol palaikantis ryšį su kai kuriais buvusiais kolegomis, be to, palikdamas šį luomą bažnyčios jis neišsižadėjo. Tačiau to, kas vyksta kelias pastarąsias savaites, ir kaip agresyviai reiškiasi kai kurie kunigai, Edgaras sako negalintis pateisinti.
Dabar floristikos parduotuvėje „Edgaras Vegys Art & Floral Design“ besisukantis vyras prisimena, kaip kunigavimo metais jam teko daug keliauti ir užsienyje matyti visai kitokių pavyzdžių, kurie įkvėpė jį patį. Pasak Edgaro, kai kuriose šalyse LGBT rajonuose yra net įkurtos vaivorykštės vėliavomis papuoštos bažnyčios, kurios į bendruomenę priima kiekvieną – jos būna tiesiog sausakimšos.
Tačiau, anot E.Vegio, į Lietuvą liberalėjanti Bažnyčia ir jos požiūris labai vėluoja atkeliauti. „Skaudu, kad šis vėlavimas žeidžia širdis, o kelių dvasininkų neatsargūs žodžiais užtraukė šešėlį visai bendruomenei“, – apgailestauja jis.
Tad kaip Bažnyčios mokymas atrodo „iš vidaus“, kas LGBT klausimu kalbama kunigų seminarijoje studentams, kodėl, Edgaro nuomone, Bažnyčia neturi teisės kištis į partnerystės įstatymo ir Stambulo konvencijos diskusiją ir kaip prie konservatyvaus kunigų mąstymo prisideda pati visuomenė – 15min interviu su E.Vegiu.
– Edgarai, kokia buvo jūsų reakcija, kai išgirdote kai kurių Bažnyčios hierarchų pasisakymus partnerystės įteisinimo bei Stambulo konvencijos klausimu?
– Šokas. Iš pasąmonės iškilo Jėzaus žodžiai: „Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto“. Šie Luko evangelijos žodžiai pastarosiomis savaitėmis naudojami kai kurių hierarchų kaip ginklas. Leidžiama suprasti, jei esate kitokio požiūrio negu mes, einate prieš Bažnyčią. Jei nesipriešinate Stambulo konvencijos ratifikavimui Lietuvoje, esate prieš Kristų.
Guodžia tik tai, kad taip kalba ir mąsto tik labai maža hierarchų dalis, bet toji dalis taip garsiai reiškiasi, kad daugeliui atrodo, jog taip kalba visa Bažnyčia, kas yra netiesa.
Leidžiama suprasti, jei esate kitokio požiūrio negu mes, einate prieš Bažnyčią. Jei nesipriešinate Stambulo konvencijos ratifikavimui Lietuvoje, esate prieš Kristų
Įžeidinėdami tariamą „priešininką“, nieko nepasieksime. Gali stovėti tiesos pusėje, dalintis auksiniais minčių perlais, jų niekas nematys ir negirdės, kol tavo kalba ir elgesys nebus persmelkti elementarios pagarbos ir žmogiškumo švelnumo.
Prisiminkime Michailo Bulgakovo romaną „Šuns širdis“, kuriame daktaro Preobraženskio tarnaitė klausia jo, kaip šiam pavyko prisivilioti tokį agresyvų šunį. Daktaras atsako: „Švelnumu, tik švelnumu, tai vienintelis būdas, kuriuo galima bendrauti su gyva būtybe. Teroru nieko nepasieksi. Aš tai tvirtinau, tvirtinu ir visada tvirtinsiu. Daug kas galvoja, kad teroras padės. Ne, nepadės, koks jis bebūtų: baltas, raudonas, rudas.“
Nuo to turime pradėti. Jei tų hierarchų kalba būtų persunkta švelnumo, visuomenės reakcija būtų buvusi visiškai kitokia. Dabar tenka tik apgailestauti, kad keletas neatsargių žodžių užtraukė šešėlį visai bendruomenei.
– Kokia apskritai jūsų pozicija Stambulo konvencijos, partnerystės įstatymo klausimu? Jei būtų teisiškai priimta tos pačios lyties partnerystė, kaip manote, ką tai pakeistų? Ko taip bijo Bažnyčia?
– Asmeniškai manęs neįtikina nė vienas argumentas, kodėl ši konvencija ar partnerystės įstatymas neturėtų būti priimti. Didžioji dalis girdimų argumentų tiek prieš konvenciją, tiek prieš partnerystės įstatymą yra persmelkti kažkokių nepagrįstų baimių: bijoma, kad kažko neteksime, kad kažkas bus atimta iš mūsų, kažkas sugrius, tik niekaip negaliu suprasti kas.
Šeimos institutas subyrės? Kaip leido suprasti prof. Vytautas Ališauskas televizinėje diskusijoje su ponu Rimvydu Valatka, dėl to, kad leisime dviem merginoms ar dviem vaikinams gyventi kartu ir įteisinsim jų santykius įstatymu, šeimos institutas tikrai nesubyrės.
Šeimos institutui, jo dabarčiai ir ateičiai didesnę įtaką visuomenėje turėjo skyrybų ir kontracepcijos legalizavimas, bet apie tai kažkodėl niekas nekalba; pasaulis jau subyrėjęs, ir dėl to galime būti visiškai ramūs.
Panašiai kalbėjo ir Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid viešnagės Lietuvoje metu. Paklausta žurnalistės Ritos Miliūtės, ar Stambulo konvencija sugriovė bent vieną estų šeimą, prezidentė tik šyptelėjo ir lakoniškai atsakė: ne. Manau, kad tokį atsakymą išgirstume iš daugelio Vakarų valstybių vadovų lūpų.
Bijoma, kad kažko neteksime, kad kažkas bus atimta iš mūsų, kažkas sugrius, tik niekaip negaliu suprasti kas.
– Tai ką tuomet manote apie tai, kad mūsų prezidentas pasirinko ginti kunigą A.Toliatą, o ne tuos, su kuriais kasdien grasinama susidoroti?
– Viena vertus, šis aukščiausiojo valstybės vadovo žingsnis labai bibliškas. Jėzus sako, kad geras ganytojas palieka 99 avis ir nuseka paskui vieną avį. Tik šioje situacijoje nuskriaustųjų yra ne vienas, todėl su visa pagarba prezidentui drįstu sakyti, kad nėra labai etiška stoti tik į vieno asmens pusę.
– Popiežius kalba visai ką kita nei kai kurie Bažnyčios hierarchai Lietuvoje. Jis labai šiltai palaiko LGBT bendruomenę, ragina tai daryti ir savo kolegas. Tai kodėl jo nėra klausoma? Kodėl vis tik egzistuoja toks susipriešinimas šiuo klausimu? Gal Popiežiaus nuomonė pasaulio kunigams nesvarbi?
– Žinant Šventojo Tėvo paramą LGBT bendruomenės nariams, galime drąsiai teigti, kad kai kurių mūsų vietinės Bažnyčios hierarchų argumentacija dėl Stambulo konvencijos keliamo „pavojaus“ jį tikrai suglumintų.
Nemanau, kad Jo Šventenybės postsinodiniame apaštaliniame paraginime Amoris Laetitia išsakytos mintys, kad turime apsaugoti nuo smurto visus žmones, ne tik moteris, bet ir kitus pažeidžiamus asmenis, kad turime gerbti kiekvieno žmogaus orumą, visiškai nepriklausomai nuo jo seksualinių polinkių, kad kiekvienas žmogus turi būti sutinkamas ir priimamas su pagarba, bandant išvengti bet kokios diskriminacijos, agresijos ir smurto formų, buvo pasakytos labai atsainiai ir lengvabūdiškai.
Į šį dokumentą reiktų įsiklausyti. Šis dokumentas taip pat aiškiai pasako, kas Katalikų Bažnyčioje laikoma šeima, o ne postringauti Bažnyčios vardu tarškant bele ką. Taip, gaila, kad kartais vietinių hierarchų pasisakymai prasilenkia tiek su Šventojo Tėvo, tiek su visuotinės Bažnyčios mokymu.
Iš kitos pusės, nieko keisto. Kaip dėl sovietinės priespaudos II Vatikano Susirinkimo mokymas pasiekė mūsų kraštus vėluodamas ketvirtį amžiaus, taip ir dabar toje priespaudoje susiformavusi mūsų sąmonė vėluoja priimti besikeičiantį Bažnyčios mokymą.
Skaudu tik, kad šis vėlavimas žeidžia širdis. Tiltai į žmonių širdis deginami ne tik už ekleziastinės bendruomenės ribų, bet ir pačios bendruomenės viduje. Plačiai nuskambėjusi vargonininkės Ausmos Sakalauskaitės istorija (Ausma – vargonininkė, susidūrusi su kunigų diskriminacija dėl savo seksualinės orientacijos – red.) yra puikus, bet, deja, liūdnas to pavyzdys, ir tokių istorijų tikrai yra ne viena.
– Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Tai kodėl hierarchai kišasi į politiką, aiškina, kas gali būti vadinama šeima, o kas – ne?
– Jau ne kartą esu minėjęs, kad hierarchų kišimasis į visuomeninį ir politinį gyvenimą, mano manymu, atitolina šią instituciją nuo jos pamatinio tikslo – skelbti Evangeliją. Jeigu ši misija būtų deramai vykdoma, hierarchams nereikėtų nei baimintis dėl priimamų įstatymų, nei ginčytis dėl įstatymuose naudojamų sąvokų, tokių kaip, kas yra šeima.
Bažnyčia lai skelbia Jėzaus mokslą, o politinei valdžiai leiskime atlikti savo darbą, užtikrinant piliečių vienodas teises ir vienodas galimybes. Ir lai nei viena, nei kita pusė nesikiša į žmogaus miegamąjį – tai jo privati erdvė, ne mažiau šventa ir neliečiama jam nei pašventinti pastatai ir vyriausybės rūmai.
Bažnyčia lai skelbia Jėzaus mokslą, o politinei valdžiai leiskime atlikti savo darbą, užtikrinant piliečių vienodas teises ir vienodas galimybes.
– Pamoksluose nuolat kalbama apie meilę artimui, tačiau šiuo klausimu tos tūkstančių metų nemirštančios tiesos staiga pasimiršta. Kaip manote, kodėl? Kodėl šiuo klausimu galioja dvigubi standartai?
– Čia kiekvienas katalikas galėtų kelti klausimą, kurį vienas įstatymo mokytojas uždavė Jėzui: „O kas gi mano artimas?“. Po šio klausimo Jėzus papasakojo įstatymo mokytojui istoriją apie žmogų, kuris pateko į plėšikų rankas, ir apie tris praeivius bei jų elgesį su tuo nukentėjusiu. Istorijos atomazgoje pats įstatymo mokytojas atsako į klausimą, kas yra artimas, ir atsakymas yra toks: „Tas, kuris parodė jam gailestingumo.“
Taigi bėda, sakyčiau, yra ta, kad klausimą prisimena, ko gero, kiekvienas, bet atsakymas dažnai pasimiršta. Štai todėl atsiranda dvigubi, trigubi ir dar kokie tai standartai. Kitaip tariant, problema yra „sklerozė“, o gal net ir daugiau ar mažiau sąmoningas nenoras prisiminti to, kas sakoma Biblijoje, kai liečia mus pačius. Lengviau pamokslauti, nei pačiam gyventi.
– O kokią situaciją būdamas kunigu matėte viduje? Kokie buvo jūsų kolegos? Ar dauguma jų – griežtai stoja už tradicinę šeimą ir nepripažįsta jokių kitų, o gal ten daug ir šiuolaikiškai mąstančių?
– Kunigų bendruomenėje, kaip ir visuomenėje, yra visokių: ir palaikančių, ir nepalaikančių, ir smerkiančiu, keikiančių, ir liberaliau į visa tai žiūrinčių. Visa tai ir matėme pastarosiomis dienomis.
Be abejo, kunigai turi laikytis tų tiesų, kurias pripažįsta visuotinė Bažnyčia. Jeigu jų nesilaikytų, vargu ar galėtų priklausyti kunigų luomui ir atstovauti Bažnyčios mokymui.
Ir visgi tam tikrų Bažnyčios skelbiamo mokslo tiesų interpretacijos tarp dvasininkų kartais būna skirtingos. Kitaip tariant, Bažnyčios viduje nieko stebuklingo nėra: kunigai yra žmonės, kurie yra tos pačios visuomenės dalis, ir kaip visuomenėje ne vienu klausimu būna daugybė diskusijų ir skirtingų interpretacijų, taip ir Bažnyčios viduje, skirtingų požiūrių esti ne ką mažiau.
Paprastai tariant, galima sakyti – kiek žmonių, tiek ir nuomonių, tik skirtumas tas, kad Bažnyčioje ne visi drįsta savo nuomonę paviešinti, ypač tada, kai ji prieštarauja tai, kuri skelbiama viešai. Tačiau yra ir mums gerai žinomų išimčių.
– Ar galima kažkaip kunigus išskirti? Galbūt senoji, vyresnioji karta negali pripažinti, kad Bažnyčia turėtų keistis, o jaunimas žiūri šiuolaikiškiau?
– Tikrai ne. Tarp vyresnės kartos kunigų tam tikrais atvejais būna daug daugiau jautrumo ir išminties nei tarp jaunųjų, ypač ką tik seminarijas baigusiųjų, uoliųjų ir idealizmu trykštančių kunigų. Tačiau gyvenimas viską anksčiau ar vėliau sustato į savo vietas: išėję iš seminarijų, kunigai priversti susidurti su gyvenimo realybe, kuri toli gražu nėra visada tokia, kokią įsivaizdavo tarp seminarijos sienų. Tad tikrai negalėčiau teigti, kad jaunimas žiūri šiuolaikiškiau į viską nei vyresni kunigai, bent jau Vakaruose.
Kiek žmonių, tiek ir nuomonių, tik skirtumas tas, kad Bažnyčioje ne visi drįsta savo nuomonę paviešinti, ypač tada, kai ji prieštarauja tai, kuri skelbiama viešai.
Vakarų pasaulyje po II Vatikano susirinkimo buvo daug daugiau liberalesnių kunigų nei šiandien. Buvo labai ryškiai jaučiamas bandymas atidaryti Bažnyčios langus naujiems vėjams. Deja, šis bandymas, kurį pradėjo popiežius Jonas XXIII, Paulius VI ir Jonas Paulius I, labai greitai „užsilenkė“ atėjus į valdžią Jonui Pauliui II ir Benediktui XVI, kuris tęsė savo pirmtako politiką.
Visi bandymai išdecentralizuoti Vatikano valdžią, skirti daugiau galių vietos vyskupams, labiau įtraukti pasauliečius, moteris į Bažnyčios aktyvų gyvenimą ir jos valdymą buvo prigesę. Šiandien popiežius Pranciškus pradeda iš naujo, tiksliau, tęsia nuo ten, kur baigė Jonas Paulius I, ir, atrodo, gana neblogai jam sekasi, bet jaunesnioji kunigų karta, ypač Amerikoje ir Kanadoje, su tokiais pokyčiais nesutinka ir atvirai dažnai kritikuoja bei smerkia šio pontifiko veiklą, vadindami jį netgi „antipopiežiumi“. Todėl nesudievinkim jaunimo ir nenuvertinkim vyresnės kartos.
Žinoma, šiais laikais nemaža dalis jaunų lietuvių, lenkų ar rusų tautybės kunigų turi galimybę išvykti studijų į užsienį. Ši patirtis, kaip jie patys sako, ne vienam iš jų tampa lūžiu. Kai pakeliauji bei turi galimybę mokytis su dvasininkais iš viso pasaulio, pamatai tikrąjį Bažnyčios visuotinumą ir, drįstu sakyti, jos tradicijų įvairumą. Dėl to po studijų grįžę kai kurie kunigai tikrai yra liberalesni ir įneša naujų vėjų į vietinių dvasininkų bendruomenę, bet ir vėl, tai ne absoliuti taisyklė. Yra išimčių – kai kurie dar labiau užsimarinuoja savo marinate, kuriame buvo prieš išvažiuojant.
Na, o kaltų turbūt ieškoti čia neverta. Kunigų nuomonė, jų požiūris formuojamas ne tik seminarijoje, bet ir aplinkoje, kurioje jie auga iki tol, kol į ją įstoja. Taigi iš dalies kalta pati visuomenė, kurios dalimi visi esame. Kol nesikeisime mes, kaip visuomenė, nesikeis ir kunigai. Kai pasikeisime mes, pokyčių, ko gero, galime tikėtis ir dvasininkų luome.
– O kas buvo mokoma seminarijoje, kas buvo apie tai ten kalbama?
– Nuoširdžiai pasakysiu – jau nelabai ir prisimenu, ką ten mokė. Be abejo, seminarijoje yra perteikiamas oficialus Bažnyčios mokymas, kitaip ir būti negali. Nežinau, kaip ten dabar, bet kai man teko mokytis šioje įstaigoje, per visus septynerius studijų metus paskaitų metu nesu girdėjęs nė vieno paraginimo keikti, niekinti ar įžeidinėti LGBT bendruomenės narius.
Studijų metu akcentas buvo į tai, kas yra surašyta oficialiuose Bažnyčios dokumentuose, tiesiog mokaisi teorijos, ir tiek. Bet jei nesi naivus, tikrai supranti, kad teorija ne visuomet sutampa su praktika.
Kitas dalykas, seminarija nėra vien tik mokslo įstaiga, ir šalia žinių perteikimo čia bandoma užsiimti studentų formacija, bandoma išugdyti kunigą pagal nubrėžtas gaires. Realybė tokia, kad vieni tam ugdymui pasiduoda, kiti mažiau pasiduoda, treti išvis nepasiduoda, todėl vieni tampa kunigais, o kiti ne.
Be abejo, jeigu jau išbuvai visus septynerius metus, tai kad ir kaip besipriešintum kai kuriems dalykams, vis tiek tavo mąstymui, požiūriui, elgesiui šis formacijos procesas įtakos padaro. Dienos pabaigoje viskas susiveda į tavo paties gebėjimą kritiškai mąstyti.
Niekas nekontroliuoja seminarijoje nei informacijos srautų, nei to, ką tu skaitai, nei su kuo bendrauji. Taip, tau rekomenduoja perskaityti tam tikrą literatūrą įvairiausiomis temomis, bet niekas ten netikrina tavęs kaip mokykloje per literatūros pamokas, ar perskaitei tą literatūrą, ar ne. Savo požiūrį šiame formacijos procese susiformuoji pats. Susiformuoji jį tokį, kokį manai esant teisingu.
Iš dalies kalta pati visuomenė, kurios dalimi visi esame. Kol nesikeisime mes, kaip visuomenė, nesikeis ir kunigai. Kai pasikeisime mes, pokyčių, ko gero, galime tikėtis ir dvasininkų luome.
– Jei staiga Bažnyčia pritartų konvencijai ir partnerystės įstatymui, ką tai reikštų? Manote, kad išnyktų visos mamos katalikės, kurios išsižada savo gėjų sūnų? Kad žmonės imtų tai priimti? Gal daugeliui tiesiog reikia kunigo leidimo?
– Esmė ta, kad Bažnyčiai niekam nereikia nei pritarti, nei nepritarti, tai išvis ne jos reikalas. Kaip jau milijonus kartų sakiau, jos reikalas, misija – skelbti Evangeliją, o žmonės lai patys atsirenka. Konvencijai pritarti turi visuomenė, kurios gyvenimui ji turės įtakos. Mano asmenine nuomone, konvencija turės teigiamos reikšmės Lietuvos gyvenime.
Kas liečia tėvus, kurie išsižada savų vaikų dėl jiems nepriimtinos seksualinės orientacijos, nebūkime naivūs: priėmus partnerystės įstatymą ar ratifikavus konvenciją, niekur nedings nei tėvai katalikai, nei tėvai agnostikai, nei tėvai ateistai. Čia reikia daugiau nei įstatymo ir konvencijos ratifikavimo – reikia vidinio susitaikymo su faktu, kad tavo kūnas ir kraujas kitoks nei tu. Bet tokio pobūdžio tarptautiniai dokumentai gali padėti jautriau žiūrėti į problemas, su kuriomis vis dar susiduria mūsų visuomenė.
– Kaip manote, ar tai kada nors pasikeis?
– Manau, kad keisis palaipsniui. Įstatymai ir konvencijos ratifikavimas pačios neišsprendžia problemų, bet tai bent jau parodo valstybės požiūrį į tuos asmenis, apie kuriuos tie dokumentai kalba. Nesinori gretinti Stambulo konvencijos ir partnerystės įstatymo, nes šiuose dokumentuose yra paliečiamos skirtingos problematikos ir asmenų grupės, tačiau bendra yra tai, kad tiek moterys, tiek LGBT bendruomenės nariai mūsų visuomenėje vis dar yra niekinami, diskriminuojami, prieš juos yra smurtaujama ir reiškiama labai daug neapykantos. Ir ne tik prieš juos, prieš jų artimuosius taip pat.
Taigi norint ugdyti visuomenę, visų pirma, valstybės valdžios institucijos turi duoti impulsą ir aiškiai pasakyti, kokiomis taisyklėmis ir kokiu požiūriu vadovaudamiesi mes bandysime šioje valstybėje nuo dabar gyventi. Su šiais dokumentais turime aiškiai nubrėžti ribas, kurių peržengimas mūsų visuomenėje būtų netoleruojamas. Tik tuomet galime tikėtis greitesnių pokyčių šiais klausimais ir visuomenėje.
Monrealyje veikia katalikų bažnyčia, skirta pagerbti AIDS aukoms. Joje reguliariai vyksta pamaldos LGBT bendruomenės nariams. Ir bažnyčia sausakimša pamaldų metu.
– Pats esate keliavęs po užsienį, kur matėte visai kitokių pavyzdžių – pavyzdžiui, LGBT rajonuose pastatytų bažnyčių, tiesa? Kokia ten bendruomenė?
– Taip, teko matyti neįtikėtinų pavyzdžių, kurie labai kontrastavo su tuo, ką Bažnyčioje mačiau čia, Lietuvoje. Vienas iš įdomiausių dalykų buvo Monrealyje veikiančios katalikų bažnyčios, skirtos pagerbti AIDS aukoms, atradimas. Joje reguliariai vyksta pamaldos LGBT bendruomenės nariams. Ir bažnyčia sausakimša pamaldų metu.
Ji išpuošta vaivorykštės spalvos vėliavomis, o prie įėjimo užrašyti Biblijos žodžiai iš Išminties knygos: „Juk tu myli visa, kas yra, ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs, nes nebūtumei padaręs, jeigu būtum nekentęs.“
Tokie pagarbos ir meilės kupini bibliniai žodžiai bei tokiu būdu aiškiai išreikštas vietinės bažnyčios požiūris į LGBT bendruomenę leidžia jos nariams pasijusti visaverte katalikų bendruomenės dalimi.
Tikėkim, kad ir Lietuvoje kada nors atsiras bent jau koplyčia nuo AIDS mirštantiems žmonėms, kur LGBT nariai pasijaus namie.
