Pasak R. Pavarienės, šis 15min.lt tyrimas tai – puikus perspėjimas tiems tėvams, kurie tikisi iš paauglių sąmoningumo ir yra itin tolerantiški. „Jeigu tėvai įsivaizduoja, kad paaugliai – sąmoningi ir gali būti savarankiški, labai klysta. Perdėta laisvė ir beribis pasitikėjimas prie gero nepriveda. Kodėl paskui visi trūkčioja pečiais ir nesupranta, kaip vaikas iš tokios geros šeimos gali būti narkomanas. Gali. Nes jis turi viską, įskaitant beribę laisvę ir aklą tėvų pasitikėjimą. Didžiosios daugumos narkotikus vartojančių paauglių tėvai galvoja, kad jų vaikas sąmoningas ir jų šeimai tokie dalykai kaip narkotikai negresia, todėl pro pirštus žiūri į atžalos abejotinos reputacijos draugus, užtrukimus mieste ar net keistą elgesį“, – sako moteris, neabejinga visuomenės problemoms.
Pagautas smulkus narkotikų prekeivis, pardavinėjantis mokyklose, kavinėse ar klubuose, yra tik mažas atspindys tikrojo prekybos narkotikais masto.
Pasak tardytoja dirbusios ir visokių bylų mačiusios moters, paauglystė – sudėtingas laikotarpis. „Paaugliai įsivaizduoja, kad jie – visagaliai: gali valdyti save, todėl tik pabandys ir, kai panorės, sustos. Deja. Dažnu atveju jau būna per vėlu – net ir psichiatrijos ligoninė sunkiai bepadeda. O ką jau kalbėti apie negrįžtamą žalą fizinei ir psichinei sveikatai.“
Narkotikų prekeiviai nebaudžiami
Pasak R. Pavarienės, narkotikų prekeiviai nebaudžiami. „Taip, jie nebaudžiami, nes nedirba, neteikia deklaracijų, dažnai neturi jokio turto, nesinaudoja banko kortelėmis, disponuoja grynaisiais pinigais, brangiu automobiliu, vardiniais rūbais, kitais greitosios mados prabangiais atributais. Stambesni prekeiviai turi vadinamuosius „barigas“, o tie – dar smulkesnius savo padėjėjus. Kiekviena šio slidaus verslo grandis yra vis jaunesnė, o jų disponuojami narkotikų kiekiai – vis mažesni. Tad pagautas smulkus narkotikų prekeivis, pardavinėjantis mokyklose, kavinėse ar klubuose (barmenai, apsaugininkai), yra tik mažas atspindys tikrojo prekybos narkotikais masto.
Svarbiausia – pagaunami tik tie, kurie su savimi turi vos kelis gramus narkotikų, todėl formaliai jie baudžiami tik bauda ar kita visiškai neveiksminga priemone. Natūralu, kad sumokėjęs baudą žmogus toliau lieka dirbti savo darbo – nuodyti visuomenę. O jeigu dėl laimingo atsitiktinumo į teisėsaugos akiratį pakliūna asmenys, turintys didelį kiekį narkotikų, jie dažniausiai neprisipažįsta, jog pas juos namuose, automobilyje ar garaže rasti narkotikai, skirti parduoti, yra jų. Todėl prasideda ilgas įrodinėjimo procesas, kuris baigiasi įvairiai, dažniausiai – nusikaltusiųjų naudai.
Nusikaltusiųjų perauklėjimo mechanizmas Lietuvoje taip pat neveikia, todėl laukti iš teisėsaugos institucijų pagalbos ar stebuklo tikrai neverta.
Narkotikų problemą gali išspręsti tik drastiškos priemonės
Paklausta, kaip ji patartų spręsti šią problemą, R. Pavarienė užtikrintai sako, kad tai galima padaryti tik draudimais ir kontrole: „Pagundų visada buvo ir bus ir tik atidi bei neabejinga aplinka gali sustabdyti tokius žaidimus, galinčius sukelti paaugliams rimtų sveikatos sutrikimų. Narkotikų įsigyti, kai jau esi toje aplinkoje, labai lengva. Taip visada buvo. Tik dar niekada nebuvo taip lengva jų gauti pirmą kartą. Socialinių tinklų „slaptose“ grupėse galima greitai, lengvai ir pigiai įsigyti paties įvairiausio poveikio kvaišalų, tarsi tykoma silpnumo akimirkų, kai vaikams norėsis kitokių pojūčių, atkeršyti tėvams ar tiesiog pritapti prie „kietesnių“ klasės draugų. Telefonas yra labai pavojingas įrankis neatsakingų vaikų rankose, todėl kad ir kaip baisiai skambėtų, tėvai privalo tikrinti ir kontroliuoti savo paauglių vaikų telefonus: turinį, kuriuo domisi jų vaikai, asmenis, su kuriais bendrauja, laiką, kurį ir kokiuose socialiniuose tinkluose leidžia.“
Telefonas yra labai pavojingas įrankis neatsakingų vaikų rankose.
Aktyviai į socialines problemas reaguojanti moteris įsitikinusi, kad visuomenei reikia pabusti ir pradėti gyventi nauju ritmu – turi atsirasti disciplina ir kontrolė. „Visuomenė, ypač bendruomenės, turi bendradarbiauti, būtina skatinti bendruomeniškumo jausmą, raginti visus pabusti iš abejingumo. Prisipažinkime, juk visi esame matę įtartinų jaunuolių, tiesa? Klausimas: kiek iš mūsų paskambino policijai ir pranešė, kad patikrintų? Be to, mūsų valstybėje nėra ir tęstinumo – narkotikus vartojantys jaunuoliai nesulaukia reikiamos pagalbos. Valstybė turi užtikrinti tokių asmenų gydymą grupėse, darbą su narkologais, psichologais, tėvais, vaikų teisių institutu (veikiančiu ir veiksniu, o ne tokiu, koks šiuo metu yra Lietuvoje)“, – sakė R. Pavarienė.
Vartoti narkotikus turi būti „ne lygis“, o stigma ir gėda.
Moteris siūlo nenuolaidžiauti nei vartojantiems narkotines medžiagas, nei jais prekiaujantiems ir imtis griežtų priemonių. „Reikia įvesti reguliarų bent kas keturis mėnesius moksleivių testavimą ugdymo įstaigose. Vaikus, kurių testų rezultatai būtų teigiami, įtraukti į tokias grupes, kokias lanko anoniminiai alkoholikai, bendradarbiauti mokyklai, tėvams, socialiniams darbuotojams. Suprantu, tai atims laiko iš tėvų, valstybė patirs išlaidų, bet tai gelbės gyvybes. Vartoti narkotikus turi būti „ne lygis“, o stigma ir gėda. Taip neįsitrauks kiti vaikai, taip bus iš tiesų padedama šeimoms, kurias užklumpa ši bėda. Galų gale socialiniai darbuotojai ir psichologai galės daryti tikrus, reikšmingus darbus, padedančius formuoti sveikesnę visuomenę.“
