Nusikaltimai ir savižudybės – tos pačios prigimties
„Tai ne pirmas kartas, kai aptariami tragiški įvykiai, kuriuose dalyvauja paaugliai – ir kaip aukos, ir kaip nusikaltimą padarę asmenys. Suprantama, kad visuomenė reaguoja, tačiau labai svarbu šių įvykių neapibendrinti ir nepradėti demonizuoti paauglių, nors žmonijai tai būdinga. Jeigu patyrinėtume išlikusius dokumentus iš senų laikų, pamatytume, kad jau seniausiai buvo reiškinys, kai suaugusiųjų pasaulis nutardavo, jog su paaugliais kažkas darosi ir reikia imtis kokių nors priemonių. Kiekviena suaugusiųjų karta ima idealizuoti save: „kai mes buvome jauni, mes tokie nebuvome“.
Tačiau mokslas teigia, kad negalima apibendrinti vieno ar dviejų atvejų. Ir netgi galima apsukti klausimą kitaip – kodėl dauguma paauglių, kuriems dėl įvairių priežasčių taip sunku (pavyzdžiui, ne visiems pasiseka gyventi tobuloje šeimoje), nepaisant visų rizikos veiksnių, užauga brandžiomis asmenybėmis, neturi psichikos sutrikimų, nenusikalsta? 90 proc. ir daugiau paauglių išvengia socializacijos nesėkmių. Ir tik apie 10 proc. iš jų, liaudiškai tariant, paslysta, pradeda piktnaudžiauti alkoholiu ar narkotikais, patenka į konfliktą su visuomene ir pasiekia ledkalnio viršūnę, kai įvyksta tragiškas įvykis“, – tikino pašnekovas.
Jo teigimu, labai svarbu neeskaluoti moralinės panikos, kad daugėja paauglių nusikaltimų. Statistika rodo ką kita: 2000 m. buvo užfiksuotos 4929 nusikalstamos paauglių veikos, o 2019 m. – 1717, taigi sumažėjo beveik 3 kartus, nors, kita vertus, Lietuva ir negalėtų pasigirti patenkanti tarp sėkmingiausių valstybių šiuo požiūriu. Mes turime pakankamai daug problemų su paaugliais.
„Kita didelė problema, kurią turime, yra paauglių savižudybės. Visuomenės sveikatos požiūriu savižudybės ir nusikalstamumas yra to paties medžio šakos. Jeigu jaunas žmogus neišmoksta konstruktyviai realizuoti savo poreikių, yra pavojus, kad jis regresuos į destrukcinį elgesį, kuris gali būti nukreiptas arba į kitus, arba į save. Bet kuriuo atveju tai atspindi socializacijos nesėkmę. Europos statistika rodo, kad kuo labiau į Rytus, tuo daugiau kaupiasi tragiškų atvejų.
Pavyzdžiui, Pasaulio sveikatos organizacija kaip vieną iš rodiklių, žyminčių visuomenės sveikatą, nurodo jaunų žmonių nužudymus. Kaip tik dabar ir kalbame apie tokį atvejį. Vakarų, Šiaurės ir Pietų Europoje tokių atvejų pasitaiko, bet tikrai mažai – mažiau nei 1 šimtui tūkstančių. Baltijos šalyse tokių atvejų jau apie 10 kartų daugiau nei Vokietijoje ar Skandinavijos šalyse. Toliau eina Rusija, kurioje šis rodiklis 40 kartų didesnis nei Vokietijoje ir 4 kartus – nei Lietuvoje. Taigi iš juodosios zonos išbridome, bet mums dar toli iki sėkmingiausių valstybių, nes turime labai daug spragų, kalbant apie specializuotą pagalbą raidos ir socializacijos sutrikimų turintiems paaugliams“, – dėstė ekspertas.
Paauglių teisės pas mus negerbiamos?
D.Pūro manymu, dar viena blogybė, kad mūsų visuomenėje paaugliai patenka į rizikos grupę, kurios teisės nėra gerbiamos.
„Dauguma suaugusių žmonių tiesiog negerbia paauglių, piktinasi jų elgesiu. Nekalbu apie nusikalstamą elgesį, bet paauglys yra tam, kad provokuotų: apranga, išvaizda, elgesiu, alternatyviais judėjimais (gotai, pankai ir pan.). Uždrausti visas šias apraiškas būtų didžiausia nesąmonė, nes tai priverstų paauglius trauktis į pogrindį. Paauglystė – pereinamasis periodas iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį, todėl maištingas elgesys yra norma.
Specialistai sunerimsta, kai paauglio elgesys tampa visiškai nevaldomas, bet taip pat verčia suklusti ir tokie atvejai, kai tėvai giriasi, kad jų paauglys nekelia jiems jokių problemų, yra paklusnus, ramus. Tuomet kyla klausimas, ar iš tiesų gerai, kad paauglys vis dar neatsiskiria nuo tėvų.
Paaugliai nuolat provokuoja suaugusiuosius pasąmoningai norėdami patikrinti suaugusiųjų vertybių sistemą. Tėvai turi mylėti savo vaiką nepriklausomai nuo to, kaip jis elgiasi. Ir jei tėvai leidžia paaugliui suprasti, kad aš tave mylėsiu tik tuo atveju, jeigu tu būsi paklusnus ir patogus, o jeigu tu maištausi ir kelsi man problemų, aš tavęs nemylėsiu, tai jam signalas, kad suaugusieji yra demagogai, nes meilė turėtų būti besąlyginė.
Žinoma, nėra taip, kad paauglys sėdi ir galvoja – kaip čia dar panervinti suaugusiuosius. Jis provokuoja nesąmoningai, tiesiog ieško savęs, savo tapatumo ir šios paieškos skausmingos, todėl dažnai imasi vadinamojo rizikingo elgesio, kitaip tariant, eksperimentuodamas ieško ribų. Ir, aišku, kartais susideda su kitais rizikingo elgesio paaugliais ar vyresniais žmonėmis, kurie turi socialiai nepriimtinų poreikių, tuomet padidėja nusikalstamos veiklos rizika“, – aiškino psichiatras.
Paaugliai nusivylę suaugusiųjų pasauliu
Pašnekovas pabrėžė, kad kol kas socializacijos problemų turinčius paauglius mes sugebame tik uždaryti, bet neturime jiems tinkamų resocializacijos paslaugų.
„Aš bendrauju su daug paauglių, kurie turi įvairių problemų. Ir jie siunčia žinią, kad yra nusivylę suaugusiųjų pasauliu, nes, jų nuomone, suaugusieji jų negerbia ir nekreipia dėmesio į jų problemas.
Paauglių jokiu būdu nereikia globoti per daug, ką dažnai daro tėvai. Tuomet jie irgi protestuos. Jeigu tėvai landžioja į jų privačią erdvę, mobilius telefonus, jie teisėtai piktinasi ir sako: „užkniso“. Bet jeigu tėvai atsainiai reaguoja į tai, kad paauglys visam savaitgaliui kažkur dingsta ir visiškai nesidomi, nei kur jis eina, nei kada grįš, spėkime, ar paauglys džiaugiasi. Jis tik vaidina, kad jam nerūpi, ar jis rūpi tėvams, o iš tiesų nuolat provokuoja suaugusiųjų pasaulį ir stebi, ar suaugusieji yra tikri ar falšyvi. Ir dažnai mato, kad falšyvi“, – svarstė pašnekovas.
Taip pat jis primena, kad paaugliai nėra išaugę vakuume, o mūsų visuomenėje, kurioje gausu tiek atviro, tiek paslėpto smurto. Todėl, prieš smerkiant paauglius ir stebintis, iš kur paaugliai išmoko smurto, verta patiems pasižiūrėti į veidrodį.
„Paaugliai stebi suaugusiųjų pasaulį ir tiems, kurie turi rizikos veiksnių, prilimpa destruktyvūs visuomenės elgesio modeliai – smurtinis elgesys, nepagarba kitiems, patyčios, žeminimas. Dažniausiai tai, ačiū Dievui, nesibaigia sunkiu sveikatos sužalojimu, bet kartais baigiasi tragiškai“, – dėstė D.Pūras.
Aš bendrauju su daug paauglių, kurie turi įvairių problemų. Jie nusivylę suaugusiųjų pasauliu.
Kokių paslaugų paaugliams reikia
Eksperto teigimu, sprendimų situacijai taisyti reikia, tačiau pageidautina, kad jie būtų priimami remiantis sistemine analize, o ne „ant karštųjų“, t. y. įsigilinant į paauglių poreikius ir sudarant jiems sėkmingesnės socializacijos galimybes.
„Studijos, analizuojančios pagalbą paaugliams įvairiose šalyse rodo, kad Lietuvoje ji labai skylėta. Įsivaizduokite problemų turintį paauglį, kuriam suaugusieji pataria apsilankyti pas specialistą. Absoliuti dauguma paauglių reaguoja į tokį pasiūlymą neigiamai – „patys eikite, jeigu jums reikia“. Tai tipiška paaugliška gynyba. Tačiau, jeigu jį visgi pavyksta įkalbėti, kitas klausimas, kaip jis ten pasitinkamas. Moksliškai tariant, ar paslaugos yra draugiškos paaugliams, ar atliepia paauglių subkultūrą. Mes tokių paslaugų neturime.
Pavyzdžiui, 16-metis pagaliau sutinka pasižiūrėti, ką jam siūlome, bet patenka į dienos stacionarą, kuriame pamato Lego žaidžiančius pradinukus. Tuomet jis ką nors stipriai pasako, apsisuka ir išeina, nes nuskenavo aplinką ir suprato, kad aplinka neturi nieko bendra su juo tokiu, koks jis dabar yra. Kodėl jis turi su tais pradinukais žaisti Lego? Aš duodu realų pavyzdį, kaip atrodo mūsų Vaiko raidos centro stacionarai. Deja, pokalbiai apie tai, kad paaugliams reikia atskirų įstaigų, atsimuša į nesupratimą – juk yra dienos stacionaras vaikams nuo 0 iki 18 metų. Ko dar reikia?“ – apgailestavo psichiatras.
Pasak jo, visiškai kitaip pagalba paaugliams organizuojama labiau pažengusiose valstybėse. Pavyzdžiui, kiekviename Prancūzijos mieste yra vadinamasis paauglių namas, kuriame groja jų mėgstama muzika, ten nėra jokios registratūros ir paaugliai, eidami pro šalį, bet kada gali užsukti, jiems nereikia turėti jokių gydytojo siuntimų. Viskas sukurta taip, kad juos ta vieta trauktų kaip magnetas.
„Kai Lietuvoje kalbama apie panašias idėjas, siūlomos psichiatrinės ligoninės patalpos – esą tai būtų patogu, nes jos turi vietos. Tačiau koks paauglys eis į psichiatrinę ligoninę? Taip pasireiškia amžinas mūsų prisitaikymas prie ydingos sistemos“, – teigė pašnekovas.
