BALSUOKITE IR IŠRINKITE METŲ SENJORĄ ČIA.
Realizavo save TAU veikloje
Nors gyvenime senjorė niekada nebuvo susijusi su menu, užauginusi vaikus ir jiems pradėjus gyventi atskirai, nusprendė kažko imtis. Taip veikli moteris atsidūrė Trečiojo amžiaus universitete (TAU), kur šiuo metu eina Dailės technologijų fakulteto dekanės pareigas.
„Nenorėjau sėdėti namuose ir galvoti, jog man kažko trūksta ar skauda, todėl nusprendžiau save realizuoti. Žinote, mūsų su vyru pensijos nedidelės, bet mums viskam užtenka, nes kai turi gerą nuotaiką, tada viskas puikiai susidėlioja“, – šypsosi moteris ir priduria, kad TAU veikla yra naudinga tiek jai, tiek pas ją ateinančioms moterims.
Nenorėjau sėdėti namuose ir galvoti, jog man kažko trūksta ar skauda, todėl nusprendžiau save realizuoti.
Nenorėjau sėdėti namuose ir galvoti, jog man kažko trūksta ar skauda, todėl nusprendžiau save realizuoti.
„Kai po karantino ir vėl bandėme susitikti su TAU moterimis bent mažomis grupelėmis, pastebėjau, jog ne tik aš pati labai džiaugiausi, kad pavyko, bet ir tos moterys buvo be galo laimingos, – pasakoja Dalia ir priduria, jog TAU tikrai nemiega, o priešingai – daug dirba. – Rengiame įvairias parodas, stengiuosi mūsų darbus parodyti visuomenei. Net buvome išvykusios į Punską Lenkijoje.“
Kuo daugiau darbo – tuo smagiau
Laisvu laiku D. Vizbarienė siuvinėja kryželiu, tačiau ji atvirauja, kad mėgsta kelti sau iššūkius, todėl mažų darbelių atsisako.
„Stengiuosi, kad mano darbai būtų kuo smulkesni, kad prie vieno siuvinio galėčiau sėdėti itin ilgai. Vasarą tam tiek laiko neturiu, bet jau tris žiemas atsiduodu šiam hobiui. Viename paveiksle gali būti padaryti apie 40 000 dygsniukų, – pasakoja senjorė ir pažymi, jog toks užimtumas padėjo ir lengviau išgyventi karantiną. – Dabar siuvinėju gana sudėtingą paveikslą, kurį paliksiu anūkei kaip palikimą. Prie jo prasėdėjau visą žiemą, nes kuo smulkesni dygsniukai, tuo smagiau siuvinėti.“
Savo darbus D. Vizbarienei jau teko eksponuoti bibliotekoje, Meno mokykloje ir kitur, o kartu ji paima ir kitų moterų darbus. „Norisi parodyti visuomenei, ką veikiame. Iš tiesų, tai jau net sunku prisiminti, kur dar teko rodyti darbus, nes veiklos tikrai netrūksta tiek su TAU, tiek asmeniniame gyvenime“, – sako moteris.
Varlyčių kambarys
Viena įdomesnių konkurso dalyvės veiklų – varlių kolekcionavimas, kuris prasidėjo prieš maždaug 15-ka metų. Moteris netgi priklauso Varlių kolekcionierių asociacijai, kurioje yra virš 20 narių. Jos nariai stengiasi kiekvienais metais ne tik susitikti, bet ir apžiūrėti kolekcijas, pasidomėti, kas ką turi bei tuo pačiu aplankyti gražias vietas.
„Vasaras leisdavau prie Dusios ežero, kur vieną kartą atvažiavusi pusseserė iš Šiaulių parvežė ir padovanojo man varlytę, sakydama, jog jos atneša pinigus. Ši varlytė vis dar tupi mano kieme, nors dėl lietaus ji jau gerokai prarado savo pradinę išvaizdą“, – apie atsiradusią aistrą varlytėms pasakoja moteris.
Dabar jos kolekcijoje įvairiomis formomis puikuojasi maždaug 1500 varlyčių – knygos, atvirukai, statulėlės, dėžutės, minkšti žaislai ir gausybė kitų daiktų. Kelios varlytės į moters namus atkeliavo net iš Jungtinių Arabų Emyratų, Turkijos ir kitų svečių kraštų, nes apie šį D. Vizbarienės pomėgį žinantys artimieji nepamiršta papildyti jos kolekciją.
Kolekcijoje įvairiomis formomis puikuojasi maždaug 1500 varlyčių.
Kolekcijoje įvairiomis formomis puikuojasi maždaug 1500 varlyčių.
Kad ją sutalpintų, moteris turi paskyrusi visą kambarį eksponatams, o vyras tokį pomėgį labai palaiko: „Mano vyras turi žirgų, todėl paskatinau jį taip pat kolekcionuoti daiktus, susijusius su arkliais. Dabar ir jis kaime turi kambarį, skirtą savo kolekcijai, kuo aš labai džiaugiuosi, nes tai svarbu – kiekvienam turėti savo pomėgį“, – pasakoja moteris.
Jeigu sėdėsi namuose – tapsi piktas
Paklausta, iš kur semiasi idėjų bei jėgų, moteris atsako, jog jei žmogus nori, tuomet visada randa ir ką veikti, ir jėgų tam.
„Aš neturiu kada dejuoti, jog man kažką skauda. Pavaikštau kartais susiėmusi ar išgeriu tabletę nuo skausmo, nuveikiu kažką malonaus dėl savęs ir viskas praeina, – sako Dalia ir priduria, jog su vyru stengiasi kiekvieną savaitgalį išvažiuoti iš namų ir labai džiaugiasi šiuo gyvenimo laikotarpiu, kai dar gali susitikti, pabendrauti su įvairiais žmonėmis, pakeliauti po Lietuvą. – Juk vien Lietuvoje tiek visko daug, jog tik spėk važiuoti, o jeigu sėdėsi namuose, tuomet tapsi piktas. Tikrai žinau nemažai tokių žmonių ir darosi nemalonu su jais bendrauti, nes kaip ir gera nuotaika, taip ir bloga – užkrečiama.“
D. Vizbarienį džiaugiasi, kad TAU moterys ateina pozityviai nusiteikusios, pasipuošusios: „Tuomet sakau, jog diena jau tampa geresne, nes reikia išsitraukti suknelę ar kostiumėlį, pasidažyti, užsidėti papuošalą – o vien tai suteikia teigiamas emocijas.“
