Kai kurie galvoja, kad vaikai miega ir valgo tik lauke, o juos prižiūrintys suaugę neturi normalių tualetų. Maža to, darbuotojai turi būti tik jauni ir geležinės sveikatos! Netradicinių ugdymo įstaigų atstovai sako, kad konkuruodami su įprastais darželiais ir mokyklomis dėl darbuotojų, pabūna ir mitų griovėjais, ir šiek tiek paprovokuoja.
Vieni pabėga išsigandę blogo oro, kiti jį prisijaukina
„Įlipti į medį? Taip, be problemų“, – darbo pokalbio metu pasiryžo T.Audenis. Prieš septynerius metus, kandidatuodamas į auklėtojo vietą Lauko darželyje, jis nežinojo, ko reikėtų tikėtis. Parodyti lipimo į medį įgūdžių tąkart neprireikė, bet žinios apie gamtą, pomėgis joje leisti laiką pravertė.
Vos pradėjęs dirbti darželyje, kur vaikai daug laiko leidžia lauke, T.Audenis pastebėjo, kad būsimi kolegos dažnai įsitikinę: gamtoje teks būti net aršiausiomis oro sąlygomis. O perėjęs į Lauko mokyklą, nuolat girdi klausimą, kaip vaikams lauko klasėse nenušąla rankos. „Amžinas klausimas ir įsivaizdavimas: ar jūs ir rašote lauke, ir valgote? Paaiškinu, kad vidutiniškai 80 proc. laiko leidžiame lauke, bet mokyklinukų buvimą lauke ir viduje deriname lanksčiai“, – sako mokytojas.
Viena didžiausių auklėtojų ir mokytojų baimė – sušalti. Šį mitą T.Audenis išsklaido papasakojęs apie drabužių sluoksniavimą, be to, pradėję dirbti ugdytojai randa ne tik jaukias patalpas sušilti, ilsėtis, ruoštis veikloms, bet ir darbo drabužius. Subyra ir šypseną keliantys mitai, kad vietoje tualeto ugdytojai ir vaikai naudosis duobe po krūmu: higienos reikalus sutvarkyti galima įprastose patalpose.
Kandidatai į auklėtojus ir mokytojus, pasak atrankas darančios Lauko darželio ir Lauko mokyklos vadovės Irenos Aračiauskienės, dažniausiai žino, ko tikėtis, nes tokios ugdymo įstaigos Lietuvoje veikia jau ne vienerius metus. „Jau ir savo CV rašo, kad patinka gamta, mėgsta lauką. Kartais darbo pokalbiuose pati provokuoju ir klausiu: o kaip šaltis? Daugelis atsako – ne bėda. Aišku, kartais būna, kad eina pasibandyti, patiria blogas oro sąlygas, ir kitą dieną nebegrįžta“, – apie kandidatų patirtis kalba įstaigos vadovė.
Tiesa, per jos praktiką pasitaikė atvejis, kai nauja darželio auklėtoja nuolat būdavo pamėlusi nuo šalčio – kiek besistengtų, jai nepavyko įveikti diskomforto, tad po kelių mėnesių priėmė sprendimą keisti darbą. Kartais kandidatai išsigąsta, kad turės dirbti su didelėmis vaikų grupėmis lauke, bus sunku jas suvaldyti. Šis mitas ištirpsta pabandžius, nes paprastai grupėje būna 16-18 vaikų, su jais dirba 3-4 ugdytojai.
Dar vienas mitas – lauko darželiuose ir mokyklose gali dirbti tik jauni žmonės, nes fiziškai sunku. T.Audenis, savo kojomis išbandęs ne vieną žygį Pavilnių parko takais ir kalvelėmis, vedęs apmokymus darbuotojams, drąsina, kad aktyviai paėjėti apie trejetą kilometrų įveikiama užduotis ir gerokai vyresniems kolegoms. O ar čia į darbą priimami tik ugdytojai, kurie neserga? Geležinės sveikatos nereikia, bet ilgiau padirbėjus gamtos apsuptyje ji savaime pagerėja.
Lauko darželio Tauragėje įkūrėja: atrodo, kad čia kosmosą reikės daryti, į purvyną įsibridus
Privataus darželio Tauragėje „Debesų vaikai“ įkūrėja Laimutė Gudavičienė sako, kad apie lauko darželius ugdytojai yra prisigaudę nemažai stereotipų, todėl didžiausias iššūkis – rasti naujų darbuotojų.
„Visiems atrodo, kad čia kažkokį kosmosą reikės daryti lauke, į purvyną įsibridus. Nepagrįstos baimės yra – ateina, pabando, ir nebūtinai ištveria. Ar neištveria šalčio? Šaltį dar geriau ištveria, nei karštį!“ – pusiau juokais, pusiau rimtai apie naujų darbuotojų baimes kalba darželio įkūrėja.
Būsimi darbuotojai dažnai nerimauja, kad teks vaikus vestis prie upės, prižiūrėti besimaudančius, keliauti į žygius miškais, kur pilna rizikų. L.Gudavičienė pripažįsta, kad trūksta akademinio paruošimo – lauko pedagogiką dėsto tik vaikystės pedagogikos studentams Vilniaus kolegijoje, tad jai tenka pabūti mentore.
„Netradiciniame darželyje dirbti fainiau, bet ne lengviau: būna netipinių situacijų, reikia nestandartinių idėjų: žmogus turi ruoštis, skaityti, lankyti seminarus, – iššūkius vardija Tauragės darželio direktorė.
Pakvietusi į savo komandą naujų auklėtojų, ji dažnai mato, kad naujovės gąsdina, neišeina suvaldyti rizikų, pritaikyti ugdymo lauke idėjų. Ji prisimena žygį su vaikais ir nauju darbuotoju: pakeliui radę išvirtusią eglę, darželinukai puolė ja laipioti, o suaugęs išsigando. Kartais auklėtojai pabėga į valstybinius darželius, bet netrukus supranta, kad juose mažiau laisvės, daugiau streso – ir nori sugrįžti.
Lauko darželis Molėtų rajone kviečia į pagalbą tėvus
Miesteliuose ir kaimuose lauko darželius, mokyklas kuriantys žmonės greitai patiria, kad tėvų poreikis tokiam ugdymui didesnis negu darbo rinkos galimybės pasiūlyti auklėtojų ir mokytojų. Štai Molėtų rajone daugėja besikuriančių sodybų, iš didmiesčių atvykusių šeimų, bet ugdytojai mieliau važiuoja dirbti į miestus.
Lauko darželį ir edukacinę erdvę „Šviesų slėnis“ Molėtų rajone įkūrusi Marija Šmitienė sulaukia klausimų: kaip vaikai ir ugdytojai visą dieną išbūna lauke? Kur vaikų lovytės? „Buvo viena pedagogė, kurią išgąsdino netradicinis darželio variantas – po pirmos dienos išėjo“, – prisimena M.Šmitienė.
Į jos darželį kandidatuojantiems darbuotojams nerimą kelia ir siūloma bendradarbystės idėja: darželis užtikrintų bazines pajamas, likusį laiką ugdytojai skirtų edukacinėms veikloms. „Žmonių, kurie į darželį žiūrėtų kaip bendraautoriai – dar mažiau“, – padėtį įvertina darželio įkūrėja.
Matydama, kaip lėtai juda pokyčiai, ji tariasi su tėvais – norintys galėtų mokytis lauko pedagogikos ir ruoštis dirbti ugdytojais.
Studentai lauko darželiuose tikisi šokių aplink laužą
Studijuoti vaikystės pedagogiką pasirinkę jaunuoliai – mėgstami kandidatai valstybinių ir privačių darželių darbo rinkoje. Vilniaus kolegijoje šią specialybę besimokantys studentai jau po mėnesio keliauja į darželius susipažinti su skirtingomis ugdymo sistemomis.
Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto praktikų organizavimo skyriaus vedėja Rima Bačiulytė, ne vienerius metus nukreipianti studentus į Lauko darželį Pavilnių parke, prisimena, kad prieš tokias išvykas pasitaiko įsitikinusių – jei ugdymo apibrėžime yra žodis „laukas“, vaikai ir ugdytojai šoks aplink laužą ir gyvens tikrą laukinį gyvenimą. Vėliau tenka įsitikinti, kad tas gyvenimas yra pakankamai civilizuotas.
„Specialistų labai trūksta, privatūs darželiai motyvuoja, vilioja studentus, dalis jų gauna pasiūlymus padirbėti praktikos metu“, – apie situaciją ugdytojų darbo rinkoje kalba R.Bačiulytė.
Pastaruosius dešimt metų dirbdama su studentais ji pastebėjo, kad Vilniuje labai trūksta darželių, nors tuo pačiu metu vis auga auklėtojų ir mokytojų poreikis. Į darbo rinką įsiliejantys jaunuoliai ieško ne tik geresnio atlygio, bet ir motyvacinės sistemos – pavyzdžiui, mokymų, stažuočių užsienyje.
Iš darbuotojų tikisi gebėjimo nustebti ir užsispyrimo
Kokių kompetencijų ir savybių reikia ugdytojui, norinčiam dirbti lauko darželyje ar mokykloje? Be vaiko raidos pažinimo, svarbu matyti gamtą kaip erdvę jo ugdymui. „Turėtų žmogaus gyvenimo būdas būti artimas ugdymo lauke idėjoms: gamta, žygiai, palapinės, kelionės. Jeigu taip nėra, jau sunku – susiduria du skirtingi pasauliai, kontekstai, – darbui reikalingas savybes vardija L Gudavičienė. – Aš prašau dirbti su vaiku, o visi nori daryti darbelius; tada sakau – darykite iš gamtinių medžiagų, o tai yra sudėtingiau“.
Per aštuonerius darbo Lauko darželyje ir Lauko mokykloje metus organizacijos vadovė I.Aračiauskienė sako išsigryninusi du dalykus: „Būtinas pašaukimas, besąlyginė meilė vaikams, kai jie tau visokie tinka; asmeninė saviugda ir noras tobulėti – ugdant vaikus, prabunda mūsų vidinis vaikas, jo baimės. Negali ugdyti kito neugdydamas savęs įvairiais pjūviais“.
Lauko darželių ir mokyklų atstovai sako, kad jų darbe neišsigąsti netikėtumų padeda mentoriai, kolegos, ugdytojai dažnai lanko kursus, dalyvauja tarptautiniuose lauko bendruomenę jungiančiuose projektuose. Verta ir šiek tiek užsispirti – jeigu kas nepavyksta, po penkiolikto karto tikrai išeis! Įgavę patirties, ugdytojai ima vertinti čia randamą laisvę turėti savo darbo metodus, projektus, planuoti savaitės veiklas. Įvyksta ir sveikesnis santykis su darbo bei poilsio laiku: pavyzdžiui, Lauko darželio ir Lauko mokyklos ugdytojai turi aštuonias savaites apmokamų atostogų, keturios sutampa su šventiniais laikotarpiais.
M.Šmitienė įsitikinusi, kad geram lauko darželio ugdytojui svarbiausia kontaktas su vaikais, nusiteikimas dirbti įvairiomis sąlygomis lauke. „Nebūtinai reikia lauko pedagogikos išsilavinimo, bet būtinas supratimas apie vaikų psichologiją ir vertybinis pagrindas“, – patirtimi dalijasi ji.
Mokytis lauke su vaikais reikia gebėjimo nustebti, noro tyrinėti. Studentų praktikų organizatorė R.Bačiulytė prisimena vieną labiausiai įstrigusių patirčių Lauko mokykloje: nužygiavę į seną obelų sodą, vaikai su mokytoju prisirinko šakų, ir iš jų dėliojo žmogaus griaučius. Išėjo puikus žaidimas ir nepamirštama pasaulio pažinimo veikla.
