Kiaušinis – gyvybės ženklas
Kiaušinių raižymu E. Margelevičienė susidomėjo dar vaikystėje ir laikui bėgant kėlė savo tikslus iki didžiausio kiaušinio išskutinėjimo – stručio kiaušinio. „Anksčiau skutinėdavau vištų, žąsų, ančių kiaušinius. Vištų tam visai netinkami, labai nedrūti – stipriau paspaudus lengva sugadinti, o pirmąjį stručio kiaušinį išskutinėjau prieš 15-ka metų“, – pasakoja senjorė. Egzotiškus stručių kiaušinius moteris gauna iš Prienuose esančios stručių fermos savininko – tris meniškai apdirbtus kiaušinius išmaino į 7 naujus.
Tiek fermos savininkas, tiek pati E. Margelevičienė mielai dovanoja išskutinėtus kiaušinius įvairiomis progomis: „Tinka krikštynoms, vestuvėms, vaikučio susilaukus. Juk kiaušinis gyvybės ženklas, tai šventas daiktas.“
Ant kiaušinių – pelėdos ir fazanai
Dabar E. Margelevičienė didžiulių stručio kiaušinių yra išskutinėjusi ne vieną dešimtį, o jos darbais džiaugiasi ne viena Lietuvos šeima. „Kas dažo vašku kiaušinius, žinau ne vieną, o skutinėja jau nepalyginti rečiau. Taip greit neišeina, nes tai labai stropus darbas, jeigu nori padaryti lygiai ir vienodai, tuomet užtrunka. Aš, atrodo, jau įpratusi, bet kai padarau, tai ir pačiai gražu būna pažiūrėti“, – juokiasi E. Margelevičienė, kuri išskutinėjo jau virš 100 stručio kiaušinių.
Tinka krikštynoms, vestuvėms, vaikučio susilaukus. Juk kiaušinis gyvybės ženklas, tai šventas daiktas.
Išskutinėtus kiaušinius moteris dažo svogūnų lukštais arba žieminio rugio želmenimis, o idėjų sako toli neieškanti – padeda pirmą taškelį ant kiaušinio, o tada savaime mintys nuaudžia kaip marginti toliau. Ant vienų puikuojasi tautiniai raštai, ant kitų pelėdos, fazanai. „Turiu didžiulį potraukį tam, matyt, tikrai įgimta. Menas įaugęs man į kraują“, – sako pašnekovė.
Gimė gausioje šeimoje
E. Margelevičienė gimė gausioje 16-kos vaikų šeimoje, kurioje buvo pati jauniausia, tad nenuostabu, jog užaugo darbšti ir veikli. „Viską reikėjo patiems pasidaryti, nebuvo taip, kad į parduotuvę nueisi ir gausi. Po šiai dienai daug ką darau taip pat – šventėms kepu senovines bandas (pyragus), kurių receptą paveldėjau dar iš mamos. Kavą geriu tik tai iš gilių, nes anksčiau kitokios ir nebūdavo. Gaminu senovinius varškės sūrius, kurių užsiprašydavo į vestuves bei gimtadienius. Dukterėčios vestuvėms buvau padariusi pusantro metro ilgio sūrį, o per vienus metus suskaičiavau pagaminusi net 100 sūrių“, – dalinasi senjorė.
Visų meiliai vadinama „tetulyte“, E. Margelevičienė džiugina tiek meniniais sugebėjimais, tiek ir savo šiluma, bendravimu su visais. Sulaukusi 84-ių, vis dar kaip vijurkas, o kartais net tenka pamatyti ją skinant vyšnias medyje. „Nežinau iš kur aš tokia, jau iš jaunystės visi stogai buvo išlaipioti, visos eglės – neturėjau kur energijos dėti. O dabar nuėjau su anūke vyšnių skinti, žiūriu, dar kiek vyšnių viršūnėje liko, negi paliksi? Ėmiau ir nuskyniau“, – juokdamasi pasakoja pašnekovė.
„Taukinės“ gamintoja
Kiekvieną rudenį iš savo užaugintų pomidorų, agurkų ir kitų daržovių senjorė pasiruošia sėklų, kurių daigais pavasarį dosniai dalinasi. „Vasarą neturiu kada kiaušinių skutinėti, nes daržų dar daug turiu. Šeima daržovėmis pilnai aprūpinta, o ir gėlynu rūpinuosi, tai dar vienas mano hobis“, – sako E. Margelevičienė. Visame Prienų krašte močiutė garsėja ir kaip senovinio patiekalo „Taukinė“ gamintoja, kurio neatsisako ir eilėje laukia ne vienas.
E. Margelevičienė, anksčiau buvusi puiki siuvėja ir vyrų kirpėja, iki šiol kartais papuošia drauges ar savo vyrą. „Jau 17-kos būdama įsidarbinau siuvėja siuvykloje Prienuose. Taip visą gyvenimą ir siuvau. Po to brolis vedė kirpėją, tai ji mane vis kvietė išsimokinti, sakė mato, jog turiu talentą. Taip išmokau dar ir vyrus kirpti – tokie du mano amatai“, – pasakoja darbšti senjorė.
Svarbu su visais gražiai sutarti
Prienų raj. Naujosios Ūtos kaimo gyventoja džiaugiasi, jog sveikata dar leidžia nemažai nuveikti. Moteris sako, jog svarbu dažnai judėti, vartoti mažiau vaistų ir su visais gražiai sutarti, tai pasak jos, itin svarbu. „Man priešų nėra. Jeigu žmonėms geras būsi, tai ir kiti visi geri bus. Aišku, visokių būna, svarbu pačiam mokėti neužsigauti, gražiai bendrauti. Taip pat labai svarbu nesėdėti per daug, o tai visai nepavaikščiosi“, – pataria senjorė
Moters sako visą gyvenimą negerianti jokių vaistų, o namų vaistinėlėje rastume įvairiausių jos pačios rinktų ar augintų vaistažolių – melisos, medetkos, čiobrelių, pelynų, mėtos. „ Nėra, kad nieko neskauda ar nesudiegia – juk gyvas daiktas esu, bet tai yra smulkmena. Svarbiausia, kad dar ilgai gyvenčiau, kad sveikatos būtų, nes turiu du anūkus, o proanūkių nei vieno, reikia sulaukti“, – juokdamasi sako E. Margelevičienė.
